Nuomonių barometras

Pastebėjau tik vieną teigiamą ekonominio sunkmečio pasekmę – kolegos pradėjo labiau domėtis galimybe įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS). Baimė dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie būtinybę prisijungti prie bendruomenės, kurios tikslas yra „ginti žurnalistų teises ir laisves“. Tačiau, įstoję į LŽS, dauguma kolegų nusiramina, padeda į kišenę pažymėjimą ir pamiršta apie savo narystę sąjungoje, prisimindami apie ją tik tada, kai tenka mokėti nario mokestį, ar kai prireikia realios pagalbos.

Prisipažinsiu, kad seniai niežėjo rankos parašyti apie tai, kas šiuo metu darosi Lietuvos žiniasklaidoje, o tiksliau - spaudoje. Gegužės 7 d. Prezidentūroje vykęs žiniasklaidai skirtas forumas lyg ir turėjo iš įvairių Lietuvos pakampių supilti problemų kalną, tačiau abejoju, jog viešai transliuotas forumas galėjo pasižymėti konstruktyvumu. Ir toli gražu ne viskas jame buvo išsakyta. Štai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas L.Slušnys jau seniai bando pradurti pūlinį, kuris jam labiausiai skauda: komisijos nustatytų žurnalistų ir leidėjų etikos pažeidimo faktų neturėtų būti leidžiama skųsti teismui.

Jūs atleistas! Šiuos žiauriam nuosprendžiui prilygstančius žodžius pastaraisiais metais išgirdo keli šimtai, o gal jau tūkstančiai, mano kolegų žurnalistų. Tarp jų ir aš. Maža nepasirodė. Per dvejus metus buvau atleista tris kartus. Psichologai teigia, kad darbo netekimas prilygsta artimo žmogaus mirčiai. Ar taip jaučiausi? Turiu pasakyti, kad po trečio karto tai praeina. Gal net po antro. Kaip sakė karalius Saliamonas, viskas praeina, praeis ir tai.

„New York Times“ savo redakciniame straipsnyje, pavadintame „Rusijos žurnalistų drąsa“, rašė, jog „Rusija yra itin pavojinga šalis būti žurnalistu. Sąrašas reporterių, nužudytų dėl to, kad rašė apie organizuotą nusikalstamumą Maskvoje ar pranešinėjo apie karą Čečėnijoje – ilgas ir šiurpą keliantis“. Anksčiau laikraštis paskelbė išsamesnį savo žurnalisto Cliffordo Levy`io reportažą iš Maskvos priemiesčio apie kelis „narsius žurnalistus, brutaliai sumuštus dėl to, kad pranešinėjo apie vietinę korupciją...

Šiandien gavau laišką iš LRT Tarybos pirmininko. Jame rašoma, kad daugumos LRT Tarybos nuomone, nėra pagrindo šaukti neeeilinį LRT Tarybos posėdį ir skelbti konkursą LRT generalinio direktorius pareigoms užimti. Mažumos pasiūlymas LRT tarybai susirinkti ir priimti motyvuotą sprendimą dėl LRT įstatymo reikalavimų tarybos narių pritarimo nesulaukė.

Žurnalistas Rimas Bružas naujienų portale Delfi.lt skelbia komentarą „D. Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?“ Klausimas iš tiesų yra esminis ir jis skirtas visiems žurnalistams, redaktoriams – ar galėjome dirbti kitaip ir nušviesti šią istoriją kitaip? Bent jau nespekuliuoti ja. Atidžiai skaičiau Rimo komentarą. Visų pirma todėl, kad gerbiu jo darbą. Gerbiu jo žurnalistiką. Gerbiu jo požiūrį į mūsų profesiją. Rimas šiuo metu dirba komercinėje televizijoje, bet yra dirbęs ir LRT. Jis atvirai pasako, kas buvo padaryta ir ko galbūt nepadarėme informuodami visuomenę apie D. Kedžio istoriją.

Galbūt nepastebėjau, tačiau man pasirodė, kad niekas taip ir nesureagavo į žiniasklaidos atstovų pasiūlymus, kurie buvo pateikti po gegužės 7 dieną prezidentūroje vykusio žurnalistų bendruomenės forumo „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė”. O pasiūlymų daug ir kai kurie jų labai įdomūs. Dar net nespėjau susidaryti apie juos galutinės nuomonės.

Gal tik man atrodo, kad racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas? Gerai būtų. Tuomet viso šito nerašyčiau. Bet akivaizdu, jog sutrikusios visos žiniasklaidos grandys. Žurnalistai ir jų organizacijos, leidėjai/transliuotojai ir jų organizacijos, teisės bei etikos sargai ir pažeidėjai, paramos teikėjai ir gavėjai, įstatymų leidėjai ir vykdytojai, – visi vieni kitų klausinėja: „Kodėl šitaip?“ Ir: „Ką darom?“ O atsakymų kuo toliau, tuo mažiau.

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius gali šį bei tą pramiegoti. Nebūtinai tiesiogine prasme - ramiai ilsėdamasis naktimis, kaip drąsiai tvirtina į Lietuvos radijo mikrofoną. Jis gali pramiegoti šį tą esmingo. Politikų bei vyriausybių vadovų būna visur - taip pat Lietuvoje, ir visokių - taip pat storžievių. Tačiau nesirengiu šia proga nuosekliai nagrinėti moralės, įžeidimo aspekto. Tikiuosi, ne tik Lietuvos radijo žurnalistai, kurie daugiau nei du šalies atgimimo ir nepriklausomybės dešimtmečiai jaučiasi sąžiningai atliekantys savo pareigą visuomenei, ras, kaip parodyti savo požiūrį. Nesvarbu: kolektyviai ar asmeniškai.

Blogas Media Medis spausdina šokiruojančią žinią – naujienų portalas Alfa.lt už interviu su politikais ima pinigus. Nenoriu tuo tikėti, nes neseniai rašiau apie galimą panašią situaciją naujienų portale Delfi.lt. Tada mano abejonės buvo išsklaidytos – pinigų už interviu portalas neima. O kaip bus šį kartą? Ar Alfa.lt sugebės išsklaidyti tokias abejones? Nuoširdžiai to tikiuosi.

Gegužės 7 d. prezidentūroje vykusiame forume "Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė", skirtame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti, Verslo žurnalistų klubo prezidentė Vija Pakalkaitė itin atvirai kalbėjo apie paslėptą reklamą, užsakomuosius rašinius. Lzs.l publikuoja jos mintis, pasakytas šiame forume. "Kalbama apie atsiradusią santykinai naują mada: prašyti pinigų už tai, kad žurnalistas ateitų į spaudos konferenciją, kitaip tariant, kad atliktų savo kasdienį darbą. Kiek tai kainuoja?.."

Kartais būna dienų kaip tyčia... Būna dienų, kai norisi perversti visus Lietuvos dienraščius. Buvo trečiadienis, gal ketvirtadienis, galų gale, tai nėra svarbu. Perverčiau. Supratau, kad man vietos šioje šalyje tiesiog nėra. Nesupratau, ką reiškia kelios antraštės ir ko siekia jų autoriai. Taip, supratau, kokia yra Lietuvos žiniasklaidos dabartinė misija: atsikratyti potencialių skaitytojų.

Kovo pabaigoje Panevėžio miesto apylinkės teismas nusprendė, kad garsioji Kauno pedofilijos byla turi būti papildyta. Tai reiškia, kad galutinio teismo verdikto šioje byloje dar teks gerokai palaukti ir teisiniai atsakymai į viešai keliamus klausimus visuomenę pasieks vėliau nei norėtųsi.

Kai žmogus priverstas rinktis: sviestas ar koncertas, būtini vaistai ar nauja knyga, be jokių sociologinių tyrimų aišku, kas nusvers. Menas ir pramogos didelei daliai tautiečių yra prabanga. Net toks kuklus hobis, kaip floristiniai paveikslėliai ar siuvinėjimas, irgi kainuoja: dažai, klijai, popierius, siūlai ir kt. Lietuvos Respublikos Statistikos departamento atlikti namų ūkių biudžeto tyrimai byloja, kad vienas statistinis pilietis 2008 metais per mėnesį skyrė kultūrai vidutiniškai 37, 80 Lt. „Šviežesnių“ skaičių statistikai dar nepateikė, o jei jie būtų, vargu ar nuteiktų optimistiškiau, nes krizė visus verčia taupyti.

Net ir blyškiausių metų pilkumoje visada gali išskirti vieną kitą žvaigždę. Kai atrodo, kad nieko neįvyko, įspūdis gali būti apgaulingas. Įvykių pilkumoje, žiniasklaidos isterijoje, neapykantos ir smurto, ligų ir nelaimių propagandoje žmogus lyg ir imunizuojasi, užsiaugina sugebėjimą apsisaugoti, nepulti į paniką ir – gyventi toliau. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas. Pagal depresyvumą žiniasklaidos priemonės tiesiog lenktyniauja viena su kita. Alkoholio reklama lyg ir išguita už 11 valandos vakaro ribų, bet kriminalinės kronikos ir toliau reklamuoja ginklus, narkotikus, smurtą, prievartą ir nusikaltimus...