Nuomonių barometras

Lygiai 10 dienų mąsčiau, kaip reikėtų vertinti kolegos Algimanto Šindeikio komentarą "Lietuvos politikams parūpo žiniasklaida" (publikuotas žurnalo "Veidas" bloge). Atrodo, kad pagaliau supratau, ko siekė kolega šiuo komentaru. Pasakysiu atvirai, vos pradėjus skaityti komentarą labiausiai mane nustebino toks "siauras" kolegos požiūris į žurnalistikos ir žiniasklaidos padėtį pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) bei Lietuvos būsimą pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) 2011 metais.

Daugybėje televizijos projektų nuolat dalyvaujanti Seimo narė Dalia Teišerskytė siūlo suteikti Seimui daugiau galių kontroliuojant televizijų programas. Kyla labai paprastas klausimas - kodėl staiga to prireikė? Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad spalio 13 dieną užregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa pristatoma labai kukliai: "Lietuvos radijo ir televizijos (D.R. pastaba) Komisijos pirmininką Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu iš Komisijos narių dvejų metų laikotarpiui skiria ir atleidžia Seimas."

Spalio pradžioje Romoje vyko Katalikų spaudos darbuotojų suvažiavimas, kuriame atstovai iš viso pasaulio dalijosi savo darbo patirtimi ir gilinosi į labiausiai nerimą keliančius nūdienos bažnytinės žiniasklaidos iššūkius. Vokietijos katalikų naujienų agentūros (KNA) vadovas Ludwig Ring-Eifel savo kalboje palietė spaudos laisvės Bažnyčioje temą, išduodamas sėkmingos žiniasklaidos paslaptį. Naujos katalikų žurnalistų kartos šūkiu galėtų tapti ištrauka iš Evangelijos pagal Joną: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus."

Lietuvos sportas, matyt, negali be karo. Kariauja politikai, kariauja verslas, o dabar į atvirą informacinį karą išėjo ir krepšinio klubai. Gaila, nes kare paprastai pralaimi abi pusės. Šiandien man skambino keletas kolegų žurnalistų, kurie prašė pakomentuoti naujieną, jog antradienį Kauno krepšinio klubas „Žalgiris" informavo, kad atsisakė suteikti akreditacijas į namų rungtynes „Lietuvos ryto" laikraščio, televizijos ir interneto portalo žurnalistams. Pasak skambinusio kolegos iš naujienų portalo „15 minučių", klubo „Žalgiris" motyvas - neobjektyvi apie komandą skleidžiama informacija. Pabandžiau surasti oficialią klubo informaciją ir poziciją. Deja, jokios naujienos ar pranešimo su argumentais tokio sprendimo rasti nepavyko net oficialioje klubo interneto svetainėje.

Prieš pusę metų, balandžio pradžioje, atviru laišku kreipiausi į politikus, teisėsaugą ir žiniasklaidą su paprastu prašymu - stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema. Kas pasikeitė nuo to laiko? Gero įvyko mažai. Greičiau, atvirkščiai. Naujos aukos, naujos bylos, nauji skandalai. O štai prieš porą dienų gavau vieno kolegos žurnalisto laišką. Jame atvirai kalbama jau apie naujas skandalingos istorijos skandalizavimo pasekmes - nesaugu tampa ir patiems žurnalistams.

Šį ketvirtadienį Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyrius organizuoja žurnalistų išvyką į Šalčininkų rajoną: susipažinti ir pamatyti rajono kultūrines ir kitas įžymybes, pabendrauti su rajono meru ir kitais gyventojais. Važiuosiu ir aš.

Panašu, kad laikraščiams iš tiesų artėja sunkios dienos Lietuvoje. Nuolat bendraudamas su spaudos leidėjais girdžiu nusiskundimus, jog tiražai mažėja, išlaidos didėja, reklamos kol kas irgi ne kažin kas. Gal tik savivaldos rinkimai kiek pagerins situaciją. Nors trumpam. Kaip skelbia Statistikos departamentas, Lietuvos Respublikoje nuo 2006 metų nuolat mažėjo laikraščių pavadinimų. Tiesa, iki pat 2008 metų didėjo bent jau bendras visų laikraščių tiražas. Tačiau 2009 metai smogė spaudai labai stipriai - bendras tiražas krito dešimtimis procentų.

„Kaip sekėsi?“, – pasak Europos čempionės Živilės Balčiūnaitės trenerio Romo Sausaičio, tai pats dažniausias ir kvailiausias klausimas. „Parodytas rezultatas yra geriausias atsakymas, ar ne?“, – šypteli treneris ir pabrėžia, kad Lietuvos sporto žurnalistams dažnai trūksta ne tik išmanymo apie pačią sporto šaką, bet ir pagarbos savo darbui. Užuot pateikę naudingą, objektyvią ir įdomią informaciją apie sportininkus ir jų pasiekimus, žurnalistai mieliau medžioja intymias atletų privataus gyvenimo detales, dirbtinai kuria intrigas ir skandalus.

Lietuvoje viešėjo Londono ekonomikos mokyklos žiniasklaidos tyrimų centro „Polis“ įkūrėjas, buvęs ITN ketvirtojo kanalo redaktorius, BBC filmų premijos laureatas Charlie Beckettas. Žiniasklaidos veteranas vedė seminarą apie visuomenės informavimo specifiką politinių rinkimų kontekste. Anot jo, žiniasklaida, ir iš esmės tik ji, yra pagrindinis būdas politikams ar politinėms partijoms laimėti rinkimus. Ch. Becketto nuomone, būtent dėl minėtos priežasties politikai privalo kaip įmanydami palaikyti kuo geresnius ryšius su vietiniais dienraščiais, radijo ir TV stotimis.

Kas yra „chaltūra“ būsimai šokių laidos viliotojai - parlamentarei Ingai Valinskienei ar namudinių talentų paieškos vadovui parlamentarui ir partijos vadui Arūnui Valinskui, atsakyti susilaikyčiau. Nes net jei jų simpatijos – eterio pusėje, egzistuoja ir įsipareigojimai, tarp kurių vargu ar rastume pažadus rinkėjams kurti ar vesti naujas TV laidas. O gal kultūros žmonėms televizija yra tiesiog hobis ir klubas, į kurį jie noriai eina pabendrauti ir patenkinti savojo ego, demonstruodami jį visiems ekrane? Bet, susimildami, užsitraukite užuolaidas. Nes jūs atsakingi už kai ką daugiau nei vien save.

“Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad “niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti. Šių metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas V.Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje. Paprastai kalbant, kolegai G.Visockui buvęs kandidatas į šalies Prezidentus Č.Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“. Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas).

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos "Lietuvos žinios". Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas "Lietuvos ūkininkas", krikščionių demokratų "Ryto" ir socialdemokratų partijos "Socialdemokrato" laikraščiai.

Dėl skubos, informacijos pertekliaus, viešojoje erdvėje įsigalinčio vizualumo ir kompiliacijų spaudos tekstai trumpėja ir vienodėja, retai kada jie išsiskiria individualiu stiliumi, neįprasta forma ar sudėtingesne, žodingesne kalba, retai kada būna autonomiški, suvokiami be puslapio ar viso leidinio konteksto. Tekstas tampa priklausomas nuo vietos leidinyje, rubrikos, iliustracijų ir kitų grafinių papildų, nuo jo raidžių dydžio ir šrifto... Jo kalba tokia nesudėtinga, kad ja, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus, kaip „tetos lietsargis liko sode“.

Nors dabar spaudą, radiją, televiziją vis labiau užkariauja jaunimas, didžioji dauguma žiniasklaidos brolių ir sesių yra sovietinių laikų palikuonys. Vienok žurnalistikos senjorai neliko prarastąja karta, nieko nedavusia Lietuvai ir jos žmonėms. Jie skolą atidavė paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, kai pabudo drauge su Sąjūdžio pažadinta tauta. Po penkiasdešimties metų letargo atgimusi tikroji Lietuvos žurnalistika pradėjo tarnauti vienam tikslui – tautos ir valstybės laisvės idealams... Neliko abejingų savo profesijai ir jos pilietinei pareigai.