Nuomonių barometras

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) pripažino, kad dienraštis „Lietuvos žinios“ iki kovo 8 dienos publikavo 5 straipsnius, kurie yra neetiški. Tam, kad leidinys būtų pripažintas neetišku, užtenka publikuoti 2 ar daugiau neetiškus straipsnius. Taigi, leidinys pripažįstamas neetišku. Šis įvardijimas galios metus, jei nebus naujų neetiškos žurnalistikos faktų. Tiesa, jis tėra moralinio pobūdžio sankcija, praktiškai neturinti jokių padarinių. Aišku, bet kuriuo atveju, nemalonus įvardijimas...

Ne taip seniai iš Didžiosios Britanijos atėjo žinia apie „drastišką eksperimentą“ – laikraščiai „Times“ ir „Sunday Times“ planuoja nuo birželio mėnesio apmokestinti priėjimą prie savo interneto svetainių. Atrodytų, tai prieštarauja paties interneto principui, kur informacija gali laisvai ir nevaržomai pasklisti tarp milijonų vartotojų, tačiau britų žiniasklaidos atstovai yra įsitikinę, jog eina teisingu keliu.

Galėjau ir neiti, nes Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai neturi jokių teisinių pasekmių. Bet aš gerbiu ir branginu profesinę etiką, nors ši pagarba man netrukdo abejoti, ar vertėtų krašto žurnalistų etika rūpintis R.Paleckiui... Kaip negali žurnalistų etikos sustiprinti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, nežinia kam atstovaujantis, nes nepažįstu nė vieno garsesnio žurnalisto, kuris dalyvautų šio veikėjo vadovaujamos sąjungos veikloje...

Seimo narė Donalda Meiželytė interneto portale lrytas.lt savo laiške redaktoriui viešai pareiškė, jog ji visada buvo įsitikinusi, kad „įsodrinti“ autorius – kvailystė”. Paprastai kalbant, ji nenori, kad autoriai būtų taip pat socialiai draudžiami, kaip ir visi kiti Lietuvoje dirbantys žmonės. Prisipažinsiu, kad tikrai nebūčiau reagavęs į buvusios kolegės (D. Meiželytė yra baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete), o dabar Seimo narės viešą laišką. Geriau jau tiesiogiai pakalbėti, išsiaiškinti...

Visi radijo ir televizijos vadovai, kiekvienas savaip, stengėsi gerinti Lietuvos radijo ir televizijos programas. Tai nebuvo lengva: komerciniai kanalai viliojo darbuotojus geresniais atlyginimais, o žiūrovą - kriminaliniais filmais ir lengvesnio turinio laidomis. Tačiau dabar, pirmą kartą per visą Lietuvos istoriją, Lietuvos radijas ir televizija yra priversti sumažinti savo laidų apimtį. Ne Maskva ir ne Briuselis, o sava nepriklausomos Lietuvos vyriausybė verčia tai daryti, skirdama skurdžiausią iš visos Europos visuomeninių transliuotojų biudžetą: mažiau lito per mėnesį...

Apie žurnalistų galias ir galimybes diskutuojama neretai. Žurnalistika neatsitiktinai yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Tačiau, ko gero, realias žiniasklaidos galimybes galima parodyti tik pasitelkus į pagalbą konkrečius pavyzdžius (šiuo atveju – užtektų dvejų; vienas jų gerai žinomas, kitas – visai naujas).

Svarbu ne sensacija kito žmogaus gyvybės ar garbės kaina (toks žurnalistas-nusikaltėlis), bet ieškojimai, kaip padėt išspręst problemas. Tai dienos reporterio duona. Tikras žurnalistas neturi skaitytoją murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vest jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnot kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityt tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus...

Amžiną atilsį pirmasis mokytojas kaimo pradinėje pusbalsiu vienam kitam į ausį pašnibždėdavo: elkitės taip, kaip tėvai elgiasi. Jeigu jie eina į bažnyčią, ir jūs eikit. O po to visi traukdavom dainas apie spaliukus - Lenino anūkus. Galiausiai seneliai, tėvai, mudu su broliu krapštėm iš taupyklių savo santaupas ir pirkom Trispalvę. Kaip šiandien pamenu - saulė labai ryškiai švietė ir vėjas labai stipriai į audeklą įsivėlė. Tėvas, palypėjęs kopėčiom iki vėliavos laikiklio, vos galėjo ją nulaikyti. O tas nenusakomas naujumo kvapas ir kažkoks ypatingas vėliavos gurgždėjimas vėjyje dar šiandien galvoj ūžia...

Praėjusių metų pabaigoje iš Ispanijos aikštės Romoje pasaulį pasiekė popiežiaus Benedikto XVI žodžiai apie žiniasklaidos nuodijamąjį poveikį: "Kasdien laikraščiai, televizija ir radijas skelbia, kartoja ir sutirština blogas naujienas, tad priprantame prie didžiausių baisybių, esame jų pripildomi ir tam tikra prasme apnuodijami jomis, nes neigiamas poveikis niekada iki galo nepanaikinamas, o kasdien kaupiasi. Jis slegia širdį ir juodina mintis... Mieste gyvena ar bando išgyventi nematomi žmonės, kurie retsykiais pakliūva į laikraščių antraštes ar televizijos žinias ir yra išsunkiami iki paskutinio lašo, kol tik naudinga apie juos rašyti ir juos rodyti..."

Pirmąjį maketą klijavau, matavau suplūkusi, turėdama menką supratimą, kas ir kaip. Tačiau mane nuramino kolegos, sakydami, jog visam paradui, maketuojant laikraštį, diriguoja spaustuvės „metrampažai“ (laužytojai). Ateisi su klišėmis ir rankraščiais, nepamiršk buteliuką atsinešti: juk pirmas numeris, ir jie sukaišios visus galus, laiku ir greit tas laikraštukas bus „iškeptas“. 1967–ųjų liepos 14 diena visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Po visus cechus, po kabinetus pasklido „tikras“, spaustuvėje išspausdintas laikraštis „Banga“...

Ką ir bepridursi – sunkmetis. Tačiau mano nuomone, tai ne tik neišspręs senokai brendusių bendrovės ir dienraščio problemų, bet jas toliau gilins. Mažiau kūrybinių žmonių, mažesni stlyginimai – tai dar prastesnė kokybė. O tai reiškia tik viena – skaitytojų dar mažės. Nesinori būti liūdnu pranašu, bet panašu, jog buvusiems dienraščių lyderiams artėja dar sunkesni laikai.

Visų pirma verta priminti, kad ši laida save pristato taip, kad apie etiką joje iš pirncipo sunku kalbėti: “Provokuojanti. Gaudanti. Neslepianti. Paviešinanti… Tai – skandalingoji „Super L.T.“! Laida, sukūrusi kitų panašaus žanro laidų stilių ir kanonus, grįžta su naujais skandalingais, negirdėtais ir nematytais reportažais apie Lietuvoje įsižiebusias, užgesusias ar puolusias žvaigždes ir žvaigždūnus.”

Deja, informacijos laisvė mums, vartotojams, kainuoja brangiai – kvazižurnalistika klesti kaip klestėjusi, instinktų žadinimas tapo prioritetu, melo ir tiesos takoskyros nebėra, smurto „instruktažai“ spaudoje ir televizijoje skatina naują smurtą, o nuo kultūros – žodžio, elgesio ir t. t. – esame tolinami devynmylių batų žingsniu. Šiandien didelėje dalyje žiniasklaidos pasigendu ne vien taisyklingo SAKINIO, neužteršto barbarizmais ir paauglių žargonu, ne vien taisyklingai sukirčiuoto ŽODŽIO, bet ir blaivaus požiūrio, neinterpretuoto fakto, pagaliau – PADORUMO.

Žinių apie Maskvoje paliktus kompiuterius (kurie, kaip teigiama, naudojimui iš esmės netinka) taip pat neturiu. Ir, gaila, bet tikriausiai neturėsiu. O šiaip tai, žinoma, ne pats kompiuteris yra problema. Problema ta, kad Lietuvos žiniasklaidai, o ir visai visuomenei, visas šis įvykis – ne problema. Net neverta jokios diskusijos, priešingai nei Estijoje.

Disproporciją pamatysime ir kultūrinių renginių, televizijos programų pasiūloje. Žmonės, kuriems ne prie širdies žiaurumo ir lytinių iškrypimų eksponavimas, istorijos apie maniakus ir vampyrus, pigios blevyzgos, kaip auditorija mažai kam rūpi. Mat ne paslaptis, kad tos auditorijos dauguma – vyresnės kartos atstovai. Jų skonis, kultūriniai interesai, moralinės nuostatos, net politinės ir pilietinės simpatijos vis dažniau mūsų visuomenėje tampa visuotinai toleruojamų pašaipų taikiniu.