Kitu kampu

Yra vietų, kuriuose privalai apsilankyti. Ne todėl, kad užsidėtum eilinį pliusą – buvau ten – ir paskelbtum apie tai socialiniuose tinkluose. Todėl, kad šaukia pasąmonė. Tą šauksmą išgirdau prieš daugiau nei metus, dar rašydamas „Gaono kodą”, kai važiavau į krepšinio teisėjų seminarą Jonavoje ir pravažiavęs Ruklą rytinės saulės spinduliuose išvydau bažnyčios stogą. Skarulių Šv. Onos bažnyčia – skelbė nuoroda.

Kas yra mums laikas? Horacijus (65 m. pr. m. e. – 8 m. e. m.) eilėraštyje mylimajai Leokonojai sako „carpe diem, quam minimum credula postero". Tai pažodžiui reiškia „skink dieną, mažiausiai kliaukis kita”. Horacijus, aišku, neneigia ateities, bet tiki, kad jai turi būti naudinga kiekviena dabarties diena. Taip pat galima galvoti ir apie kiekvienus metus, kad jie nepraeitų veltui, kad būtų „carpe annum” arba prasmingai nuskinti metai. Taip stengėsi daryti šių eilučių autorius, vienerius kiaurus metus padieniui užrašydamas reikšmingus įvykius ir atrodžiusias svarbiomis mintis. Be specialaus siužeto, o taip, kaip bėga dienos ir atliepia būčiai – asmeninei ir visuomenės.

Žinia apie tragišką Vytauto Kubiliaus žūtį bemat apskriejo Vilnių. Vienas dienraštis, save vadinantis gyvybiškai svarbiu, pirmame puslapyje įdėjo nelaimės nuotrauką, dėl kurios kilo nemažas triukšmas – rašyti protestai, prakalbta apie žurnalistų etiką.

Alma Lapinskienė – literatūros tyrinėtoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė. Gimė 1946 m. vasario 26 d. Pajūriškiuose, Šilutės rajone 1948 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Į Lietuvą grįžo 1958 m., po metų apsigyveno Šilutėje. 1964 m. baigė Šilutės 1-ąją vid. mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1969 m. –Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Nuo 1970 m. iki 2014 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, Lietuvos baltarusistų asociacijos narė. Pirmoji Almos vertimo publikacija pasirodė 1985 m. Iš baltarusių kalbos ji išvertė V. Chomčenkos romaną „Grįžimas į ugnį“, apsakymų rinktinę „Langas į žalią sodą“ (1988), V. Karatkevičiaus apysaką „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“ (1994), V. Koutun romaną „Gailestingumo kryžius“ (1997), S. Aleksijevič kroniką „Černobylio malda“ (1999), kitų rašytojų kūrinius.