Nuomonių barometras

Svarbu ne sensacija kito žmogaus gyvybės ar garbės kaina (toks žurnalistas-nusikaltėlis), bet ieškojimai, kaip padėt išspręst problemas. Tai dienos reporterio duona. Tikras žurnalistas neturi skaitytoją murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vest jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnot kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityt tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus...

Amžiną atilsį pirmasis mokytojas kaimo pradinėje pusbalsiu vienam kitam į ausį pašnibždėdavo: elkitės taip, kaip tėvai elgiasi. Jeigu jie eina į bažnyčią, ir jūs eikit. O po to visi traukdavom dainas apie spaliukus - Lenino anūkus. Galiausiai seneliai, tėvai, mudu su broliu krapštėm iš taupyklių savo santaupas ir pirkom Trispalvę. Kaip šiandien pamenu - saulė labai ryškiai švietė ir vėjas labai stipriai į audeklą įsivėlė. Tėvas, palypėjęs kopėčiom iki vėliavos laikiklio, vos galėjo ją nulaikyti. O tas nenusakomas naujumo kvapas ir kažkoks ypatingas vėliavos gurgždėjimas vėjyje dar šiandien galvoj ūžia...

Praėjusių metų pabaigoje iš Ispanijos aikštės Romoje pasaulį pasiekė popiežiaus Benedikto XVI žodžiai apie žiniasklaidos nuodijamąjį poveikį: "Kasdien laikraščiai, televizija ir radijas skelbia, kartoja ir sutirština blogas naujienas, tad priprantame prie didžiausių baisybių, esame jų pripildomi ir tam tikra prasme apnuodijami jomis, nes neigiamas poveikis niekada iki galo nepanaikinamas, o kasdien kaupiasi. Jis slegia širdį ir juodina mintis... Mieste gyvena ar bando išgyventi nematomi žmonės, kurie retsykiais pakliūva į laikraščių antraštes ar televizijos žinias ir yra išsunkiami iki paskutinio lašo, kol tik naudinga apie juos rašyti ir juos rodyti..."