Dialogai apie žiniasklaidą

Vieną savaitgalį viešint Gdanske teko trumpai pabendrauti ir su čia gyvenančiu lietuvių bendruomenės pirmininku Juozu Uzdila. Gražiai lietuviškai kalbantis ir dėl čia gyvenančių kraštiečių nutautėjimo besikremtantis Juozas mėgiamas ir vertinamas ne tik vilniečių, kartais atvykstančių į šį gražų pajūrio miestą Lenkijoje. Lietuvį maloniai sveikinasi, su juo šnekučiuojasi ir vietiniai. Mudu kalbėjome apie lietuvišką spaudą. Pasigailėjau, kad neatsivežiau tikro žurnalo ar laikraščio, dar kvepiančio spaustuvės dažais, nevartyto, čežančiais puslapiais. Mat Juozas mūsų spaudą skaito tik internete. O jos nepavartysi...

„Šiandien vienas komentatorius mano bloge paliko įdomią nuorodą. Ji skirta visuomenei perspėti apie neetišką ir nekokybišką žurnalistiką. Idėja labai įdomi,“- mintimis dalijasi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Pasiūlymas gali būti taikomas žiniasklaidos savikontrolei, o gal (anti)reitingavimui. Prisiminus, kokios audringos kolegų reakcijos sulaukė žurnalistų etika besirūpinančios komisijos nariai po to, kai neetišku pripažino vieną iš dienraščių, baisu net prognozuoti, kas gali atsitikti tokias galias suteikus kiekvienam iš skaitytojų, žiūrovų, klausytojų.

„Turėtume išsiaiškinti, ką turime ir kokie mūsų prioritetai. Kadangi Lietuvoje panaikinta savirefleksija, nebeliko meno kritikos, atsirado daugybė apsišaukėlių. Spauda sąmoningai kovoja su bet kokia refleksija, nes daugybė žmonių tuo suinteresuoti, pavyzdžiui, popsininkai. Jiems nereikia, kad koks nors protingas žmogus pasakytų, jog tas ar kitas renginys yra visiškas šūdas. Jiems reikia tik reklamos, kurioje patys save vertina: žvaigždė, genijus, neprilygstamas... Popsininkai – labai plati sąvoka. Įsijunkite televizorių ir pamatysite,“- tokias ir dar aštresnes mintis apie žiniasklaidą, kultūrą ir kūrėjus nebijo išsakyti profesorius Donatas Katkus.

Kiekviena šiandieninė valdžia yra nepatenkinta masinės informacijos priemonėmis, ypač laikraščiais, radijo ir televizijos laidomis, kurios kritikuoja valdančiuosius, kelia viešumon įvairias gyvenimo negeroves. Kaip buvo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje? Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, docentas Andrius Vaišnys leidinyje „Spauda ir valstybė 1918 – 1940 m.“ pateikė Lietuvos prezidento Antano Smetonos samprotavimus apie spaudą. 1932 m. Lietuvos prezidentas A.Smetona, duodamas interviu žurnalui „Naujoji Romuva“, nurodė penkias spaudos ydas.

Antanas Šimkus – žurnalistas, kurį galima tapatinti su keletu žiniasklaidos priemonių - Bernardinai.lt, „Šiaurės atėnai“, „Literatūra ir menas“. Kartu jis ir kūrėjas, laisvalaikiu kuriantis eilėraščius, kurie jau sugulė į dvi poezijos knygas. Kultūrinės, intelektualiosios žurnalistikos atstovas taip pat rašo scenarijus lietuviškiems TV serialams. Kalbėdamas apie žiniasklaidą A. Šimkus pabrėžė, jog kompetetingą nuomonę gali pateikti tik kultūros tema. Žurnalistas pirmenybę teikia apie kultūrą rašantiems leidiniams ir portalams, nors sakosi besidomintis ir kitokiomis naujienomis.

Rubrika “Dialogai apie žiniasklaidą” užsuko ir į intelektualų kiemą... Paskambinus telefonu parduotuvėje užkluptas rašytojas Vytautas Martinkus mielai sutiko po valandėlės atsakyti į visus klausimus. Atsakymai gal nuvils žurnalistus ir leidėjus, mat pašnekovas ypač pabrėžė kritusias akcijas - žiniasklaidos, o kartu ir žurnalistų profesinio meistriškumo.

Gegužės 7 d. Prezidentūroje per surengtą forumą, skirtą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, aptarti pavojai žiniasklaidos nepriklausomumui, mažėjančio visuomenės pasitikėjimo, nesąžiningos konkurencijos, žurnalistinės etikos, žurnalistų savitvarkos problemos, taip pat visuomeninio transliuotojo finansavimo klausimai, žiniasklaidos veiklą reguliuojanti teisinė bazė, valdžios ir žiniasklaidos santykiai. Nemažai poleminių minčių forume išsakė ir žiniasklaidos teisės ekspertė Liudvika Meškauskaitė bei diskusijoje aktyviai dalyvavusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žurnalistas – tai šiuolaikinis terminatorius. Robotas, vykdantis tam tikras funkcijas ir misiją. Kokia ta misija, nustato korporacija, kuriai jis priklauso ir vykdo paskirtas funkcijas. „Terminatoriuje“ robotai yra įvairių lygių. Panaši situacija ir žiniasklaidoje. Viename skelbime ieškoma žurnalisto, galinčio atlikti tik tris paprastas funkcijas: rašyti straipsnius, rengti pranešimus spaudai ir kurti prezentacinius laiškus. „Tai yra toks nesudėtingas terminatoriaus tipas, pats žemiausias, kuris laksto, gali užpulti ir leisti nuodų – daugiau nieko“, – sakė D. Radzevičius.

Tradiciškai Lietuvoje, kai kalbama apie rajonų žiniasklaidą, turima galvoje spauda. Tiksliau, spausdinti laikraščiai. Tačiau ar ateitis negali priklausyti ir kasdien atsinaujinantiems bei iš tiesų kasdien bendruomenę telkiantiems naujienų portalams internete? Štai Šakių rajone praėjusiais metais pradėjo veikti naujas portalas manorajonas.lt. Jo redaktorius – geras kolega Darius Mikelionis. Siūlau Jums pokalbį su juo apie demokratiją rajonuose, spaudos veiklos peripetijas ir prognozuojamą žurnalistikos ateitį rajonuose.

Ištrauka iš premjero Andriaus Kubiliaus interviu Lietuvos radijui (2010 05 04), ko gero, įsimintiniausias startas naujai rubrikai “Dialogai apie žiniasklaidą”. Žurnalistei užsiminus, kad nemažai žmonių radijo klauso naktį, premjeras atšovė: "Geriau tegu žmonės miega. Nežinau, kodėl Europoje reikia transliuoti. Nesuprantu, kodėl kai žmonės turi miegoti, kažkas transliuoja. Mano manymu, jei dirba, tai reikia neklausyti radijo ir TV nežiūrėti, o jei miega, tai reikia miegoti."