Žurnalistikos istorija

„Šluotos“ redakcija kasmet nedideliu tiražu (300 egz.) išleisdavo savo Naujametinį sveikinimą. Pagal nusistovėjusią tradiciją sveikinimas turėjo būti humoristinis ir dar su „paslaptimi“, tik atvertus jį, iki galo paaiškėdavo pieštinio „fokuso“ mintis. Atvirukų autoriai buvome mes, redakcijos dailininkai.

Atsisveikinant sodybos šeimininkai įteikė man iš užmaršties prikeltą, prieš daugiau nei šimtą metų 1911-1914 metais Žemaičių Naumiestyje leisto periodinio leidinio „Svečias“ kopiją. Savaitraštį tuometinėmis sunkiomis spausdinimo sąlygomis leido evangelikas liuteronas Fridrichas Megnis.

Tai buvo sovietmečiu, lygiai prieš 60 metų. Kaišiadorių rajono redakcija buvo įsikūrusi miesto senamiestyje, mediniame name, kuris buvo perkeltas čia, kai jo savininką išbuožino ir ištrėmė į Sibirą. Vieną rytą per melsvuojančias nuo cigarečių dūmų patalpas nuvilnijo „moterų radijo“ žinia...

Vilniuje dar nebuvo išsisklaidę parako dūmai ir užgesę Laisvės gynėjų laužai, kai sutikęs šviesios atminties leidėją, žurnalistą Danielių Mickevičių gavau pasiūlymą skubiai rinkti liudininkų prisiminimus, užsienio radijo pranešimus apie kruvinąjį sekmadienį , nes Spaudos departamentas (direktorius poetas Juozas Nekrošius) sudarė leidybinę grupę, kuri skubiai turėtų parengti ir išleisti baltąją knygą apie Sausio 13-ąją.

Plačią brydę tautosakos lankose išmynė Jadvyga Čiurlionytė, tirdama ir sistemindama lietuvių liaudies dainų ir melodijų žanrus, nusakydama jų sisteminimo principus. Ji tada prašė manęs, kad kai rašysiu, būtinai nepraleisčiau to, kas jai labiausiai rūpėjo: tolesnis muzikinės folkloristikos mokslinis tyrimas istoriniu evoliuciniu metodu.

Vis rūpėjo kažką parašyti apie prieš šimtmetį Biržuose leidžiamų laikraščių "Biržų žinios" ir "Biržiečių balsas" tarpusavio polemiką. Kartais piktą ir užgaulią, nes tai buvo polemika dėl išlikimo ir įtakos visuomenei. Tekstas tikriausia nėra pakankamai išsamus, bet kaip biržiečiai sako - gal Įsigadys.

Kolega Jonas Laurinavičius prisiminė vieną istoriją, nutikusia jam dirbant Mažeikiuose, „Pergalės vėliavos“ korespondentu

Pirmasis „Šiaulių krašto“ numeris buvo kruopščiai planuojamas. Neskubėta, nes žinota, kad blynas negali prisvilti. Laikraštis privalėjo nustebinti, apie jį žmonės turėjo lyg ir priverstinai kalbėti, o perskaitę – laukti antrojo, trečiojo karto. Girdėjau sakant, kad, nepatraukus skaitytojų dėmesio pirmaisiais trimis numeriais, galima toliau ir nebevargti. Būtent nuo pirmųjų „Šiaulių kraštų“ priklausė mūsų sėkmė, tolesnis gyvenimas, mūsų šeimų gerovė.

Žinomo žurnalisto, LŽS nario, Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos.

„Jei nori pažinti Lietuvą – jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, – skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, – jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena – visa parodys Krivulė“ – tokių savireklamos pažadų pažėrė prieš 100 metų, 1923 metų liepą, pasirodęs pirmasis žurnalo „Krivulė“ numeris.

Šiandien žinomam žurnalistui, LŽS nariui, Užpalių garbės piliečiui Stanislovui Balčiūnui sukanka 70 metų. Nuoširdžiai sveikiname kolegą ir ta proga pradedame skelbti jo žodžiais tariant "išpažintį vietoj autobiografijos".

Trys būsimos žurnalistės Teklė Virpšaitė - Mačiulienė, Ieva Jakubavičiūtė - Chovanienė ir Irena Jurevičiūtė - Krivickienė (dešinėje) - Vilniaus valstybinio universiteto istorijos fakulteto studentės 1958 -taisiais. Jas prieš 65 metus nufotografavo ir iki šių dienų nuotrauką išsaugojo kolega, žinomas vilnietis žurnalistas Sigitas Povilas Krivickas.

Ne vienas lietuvių rašytojas savo kūrybinį kelią pradėjo dirbdamas žurnalistu. Tokia buvo ir žurnalisto bei rašytojo Vytauto Misevičiaus kelio pradžia 1945 metais Biržuose pradėtame leisti apskrities laikraštyje „Biržiečių tarybinis žodis.“

Nepaisydama persekiojimų ir silpnos sveikatos savo pogrindžio veiklą nuolat plėtė. 1974 m. susipažino iš įkalinimo vietos grįžusiu Antanu Terlecku, kartu su juo rengė straipsnius pogrindžio „Aušrai“ apie apverktiną kultūros paminklų būklę, kraštotyrininkų persekiojimus, talkino leidžiant pogrindinį „Laisvės šauklį“.

1928 m. ėmėsi redaguoti Šaulių organizacijos Telšiuose leistą „Šatrijos“ žurnalą, rinko medžiagą Šaulių organizacijos istorijai.

Baigiame mūsų kolegos profesoriaus Vyto Urbono studiją "Žurnalistika ir Lietuvos laisvė".

Jonas Šepetys buvo ne tik kunigas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, karo kapelionas, istorikas, bet ir pirmojo lietuviško reformatų laikraščio „Pasiuntinys“ leidėjas ir redaktorius.