2021 m. kovo 7 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Žurnalistinė komandiruotė į Kampučiją

2020-12-28
 
Pnompenio senoji architektūra šiandien

Pnompenio senoji architektūra šiandien

Bronius Čekanauskas

 

Tais laikais, kai dirbau laikraščio „Sovetskij sport" korespondentu Lietuvai ( 1984-1990 m.) tarp taip vadinamų socialistinių ir joms prijaučiančių šalių buvo madingi specialistų mainai. Vieni pas kitus padirbėti vykdavo mokslininkai, inžinieriai, režisieriai, siųsdavo pasižmonėti savaitei ar dviem ir žurnalistus. 2019-aisiais LŽS svetainėje rašiau apie savo aštuonių dienų kelionę 1987 m. į Siriją. Ten vykau nušviesti Viduržemio jūros šalių X sporto žaidynių. Buvau pasiųstas tikrąja to žodžio prasme, nes apie mano būsimą vizitą sirai nieko nežinojo... 
Teigiamai įvertinęs patirtį išgyventi ekstremaliomis sąlygomis Sirijoje, 1988 m. „Sovetskij sport" laikraščio vyriausiasis redaktorius Valerijus Kudriavcevas nutarė pagal žurnalistų mainų programą deleguoti mane į dar egzotiškesnį kraštą - į Kampučiją (dabar šalis vėl vadinasi Kambodža - aut. pastaba), Indokinijos pusiasalio valstybę. Niekas iš redakcijos dar nebuvo vaikščiojęs khmerų žeme. Man pirmam patikėjo ten koją įkelti...
Šalies sostinėje Pnompenyje, skirtingai nei Sirijos Damaske, „Sovetskij sport" korespondento laukė: pasitiko prie lėktuvo trapo. Truputį žinojau, kur vykstu: šalis tik pradėjo gydytis Pol Poto klikos siautėjimų ir masinių žudynių padarytas žaizdas. Baisūs genocido laikai liūdesiu paženklino kiekvieną šeimą: per trumpą laiką jauni sadistai išžudė apie tris milijonus gyventojų. Khmerai vėl mokėsi šypsotis. 
Pirmieji vaizdai pribloškė. Oro uoste prie vienintelio lėktuvų, kurių per savaitę atskrisdavo vos keliolika, nusileidimo tako ramiai gulėjo dvi liesos karvės ir net nepagerbė mūsų atsistodamos. Lėktuvas joms nė motais. Užtat vaikai bėgo mojuodami rankomis iš visų pašalių. Kelio jiems neužtvėrė jokios tvoros, nevaikė griežti apsaugininkai. Prie oro uosto keleivių laukė kelios palaikės mašinos ir visas pulkas rikšų. 
Beje, Maskvoje per instruktažą SSRS valstybiniame sporto komitete buvau griežtai įspėtas jokiu būdu nevažiuoti rikša - minamu triračiu, nes tai yra žmogaus išnaudojimas. Atspėkite, ar nevažiavau? Gaila, kad Maskvoje nepatarė nupirkti vaikams saldainių, spalvotų knygelių...
Pnompenis buvo smarkiai sugriautas, bet centre didybe stebino jau beveik visi restauruoti įspūdingi Karališkieji rūmai, Sidabrinė pagoda, jau veikė Nacionalinis ir genocido muziejai. Buvau nuvestas į centrinį turgų, kuriame pirkau įdomių suvenyrų. 
Vos pora kilometrų nuo centro buvo visai kitas Pnompenis. Gatvės, atrodė, neturi jokių paslapčių. Atidarytos namelių, namų durys. Ant šaligatvio ar kiemelyje žaidė, šliaužiojo nuogučiai šokoladinės spalvos vaikai, čia pat virė ryžiai, ant demblio ištiesęs kojas pavargęs po darbų miegojo šeimininkas, nepajėgiantis ranka net įkyrių musių nubaidyti. Po dembliu dūdas pūtė paršas, bindzinėjo perkarę šuniokai, lesalo dairėsi vištos. Vaikai neverkė, šunys nelojo. Nemačiau besipykstančių, besibarančių žmonių, negirdėjau pakelto balso. Neabejojau, kad jų tarpusavio santykiuose būna visko, bet prie pašaliečio - tik ramūs, pagarbūs žodžiai, kukli šypsena. 
Svečių namuose - erdviame vieno aukšto pastate, kuriame penkiom parom buvau apgyvendintas, nemačiau telefono, devintą valandą vakaro išjungdavo šviesą, dešimtą sostinėje prasidėdavo komendanto valanda. 
Gyvenau kambaryje su dviem „maškom" - vikriais driežiukais, o „maškom" juos vadino ten dirbantys tarybiniai specialistai. Pirmąjį vakarą driežiukai mane, žinoma, išgąsdino. Pamatęs gal dešimties centimetrų ilgio padarą, bėgiojantį siena, paleidau batą. Laimė, žvitriam padarėliui nepataikiau. Kitą rytą sužinojau, kad driežiukai - specialiai patalpose laikomi draugai. Jie gaudo uodus, museles, smulkius skrajūnus ir šliaužūnus. Kai laisvą valandėlę lovoje po marliniu baldakimu skaitydavau knygą, driežiukas siena prisėlindavo visiškai arti. Smalsiai žiūrėdavome vienas į kitą... 
Susipažinau ir su „okeičiku". Tai didokas, gal trisdešimties centimetrų ilgio driežas. Pagavęs musę, jis pasigardžiuodamas ją rydavo, skleisdamas garsus: „co, co, co..." Baigęs gan maloniu balsu pareikšdavo - „o‘kei!" Suprask, kaip nori: gal musė gardi buvo, gal giriasi, kad prarijęs kenkėją aplinką švarina. Mačiau kieme kvortos didumo varlę, kuri mykdavo naktimis karvės balsu, susidūriau su tarakonais, didesniais už degtukų dėžutę. Tuose svečių namuose jau pusmetį gyveno keturi inžinieriai - statybininkai iš Leningrado. Jie, jau patyrę vietinės tvarkos žinovai, versdavo drauge su jais rytais išgerti po penkiasdešimt, o vakarais - po šimtą gramų džino. Profilaktikai.
Aplankiau gražuolę mokyklą, kurią Pol Potas buvo pavertęs koncentracijos stovykla. Klases rekonstravo į kalinimo kameras, vietoje žalių mokyklinių lentų pakabino kankinimo įrankius. Kieme šalia gimnastikos skersinio pastatė kartuves. Ten nekorė. Į kilpą įkišdavo už nugaros surištas rankas ir virve keldavo žmogų į penkių metrų aukštį. Nuleidę įkišdavo pasmerktojo galvą į vandenį ir vėl keldavo viršun. Tai vadino gimnastika... Sadistai žudydami skaičiavo aukas ir gerino asmeninius rekordus. Vieni pirmųjų, kurie neįtiko Pol Potui, buvo sportininkai. „Dykaduoniai! - klykė vadovas. - Nieko nedirba, tik maistą ir orą gadina..."
Varčiau programą su 1966 metais Azijos žaidynėse dalyvavusių Kampučijos sportininkų pavardėmis ir nuotraukomis. Prie gyvųjų - raudoni brūkšneliai. Jų mažai. Visai nėra brūkšnelių prie boksininkų, imtynininkų, sunkiaatlečių, šaulių nuotraukų. Šių sporto šakų atstovai režimui atrodė pavojingiausi. Pnompenio stadionas pastatytas 1966-aisiais Azijos šalių žaidynėms. Sportui jis tarnavo šešerius metus. Paskui buvo paverstas kareivinėmis, ginklų sandėliu. Labiausiai pasityčiota iš futbolo aikštės: ją įsakė suarti ir užsodinti daržovėmis. Daržais virto ir krepšinio, tinklinio aikštelės. Plaukimo baseine užveisė žuvų. Visą sportinį inventorių sulaužė ir sudegino. Stadioną man aprodė sostinės sporto valdybos pirmininkas Keo Thonas. Jaunystėje jis buvo neblogas futbolininkas, lengvaatletis. Gyvas liko tik todėl, kad genocido metais nuslėpė, jog yra sportininkas. Gyveno užkampyje, pasienyje su Vietnamu, ir nuo aušros iki sutemų lenkė nugarą laukuose, nepuoselėdamas vilties sugrįžti į sporto arenas. 1979 metais Keo Thonas, slapta klausydamasis radijo taško, išgirdo netikėtą kreipimąsi: „Kampučijos sportininkai ir treneriai, kas dar gyvi, sugrįžkite į Pnompenį. Pol Poto klika išvyta!" Keo per aštuonias dienas įveikė 400 kilometrų ir išbadėjęs, leisgyvis iš nuošaliausio kaimo grįžo į sostinę. Pnompenyje viešpatavo badas ir skurdas, šlitinėjo gyvi lavonai, siautė epidemijos. 
Atsišaukė 38 buvę Kampučijos rinktinių nariai: 11 futbolininkų, 5 tinklininkai vyrai ir 4 moterys, 4 krepšininkės ir 3 krepšininkai, keli lengvaatlečiai ir dviratininkai. Iš 140 geriausių trenerių išgyveno dešimt. Nepavyko rasti nė vieno kamuolio... 1988-aisiais septyniolika Kampučijoje populiarių sporto šakų priklausė tarptautinėms federacijoms. 
Man rodydami sporto objektus, varžybas, vietiniai nuolatos pabrėždavo, kad jų šaliai daug padeda SSRS. Gal tai buvo tikra tiesa, bet greit atsikandau ir karčių tos pagalbos vaisių. Aš nebuvau įspėtas, kad teks lankytis našlaičių prieglaudoje, ir, žinoma, nebuvau tam pasirengęs nei dvasiškai, nei fiziškai. Neturėjau jokio žaislo, jokios spalvotos knygelės, net saldainių. Mane pasitiko tų namų direktorė ir trys nedidukės mergaitės, kurių tėvus nužudė polpotininkai. Padovanojo nuostabią gėlių puokštę. Vienintelę dar likusią matriošką įteikiau naujosioms pažįstamoms. Jos greit ją išnarstė ir pasidalijo po mažą lėlytę. O paskui, kitų vaikų didžiausiam pavydui, vaikščiojo man įsikibusios į pirštus. Kiti mažyliai stengėsi bent prisiliesti...
Direktorė pakvietė į biblioteką. Pasidžiaugė, kad SSRS vaikams padovanojo knygų. Et, taip rašiau ir 1988 metais, geriau aš tų knygų nebūčiau matęs. Du trečdaliai - TSKP CK generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo kalba komunistų partijos XXVI suvažiavime. Knygutėje tik vienas paveiksliukas - Brežnevo nuotrauka. Jaunutė auklėtoja pasakojo, kad jų vaikučiai atsiverčia tą puslapį su nuotrauka ir vienas kitam aiškina, kad tas dėdė nepaprastai geras. Tikriausiai vadovautasi patarle, kad vargšams galima dovanoti bet ką... Aišku, Kampučijos sporto bendruomenei SSRS tada skyrė nemenką paramą. Tačiau pamačiau ir nemažai kvailysčių. Kampučijos lengvaatlečiams atsiuntė sportinės avalynės - 43-44 numerio. Mažučiukai khmerai į vieną batą galėjo sukišti abi kojas. Kaip ir sportinius XL dydžio kostiumus galėjo naudoti vietoje palapinių...
Buvo ir linksmesnių nuotykių. Pavyzdžiui, Maskvoje, Sporto komiteto buhalterijoje, gavau trylika JAV dolerių taksi. Nevažinėjo tada taksi automobiliai Pnompenyje. Rikša už tą sumą, kai mėnesinis vietinių vyrų atlyginimas buvo apie penkis JAV dolerius, vežtų iki Maskvos. Bet pinigus išleisti reikia: blogas ženklas parvežti atgalios net ir menkiausią komandiruotėje nepanaudotą sumelę, pykdavo buhalterijos ponios, nes tekdavo visokius pasiaiškinimus rašyti. Lengviau atsiskaitydavai truputį viršijęs sąmatą. Ką daryti su tais trylika dolerių? Keliauju į SSRS ambasadą. Diplomatai kraipo galvas, dar nebuvo čia susidūrę su tokia problema. Galiausiai vienas sumąsto: mes tau parašysime raštą su anspaudu, kad išsinuomojai mašiną ir važiavai į kitą miestą susitikti su sportininkais. Puiku. Raštas Maskvoje tiko!
Ir pabaigai - apie rikšą. Vieną vakarą ambasadų darbuotojams skirtoje valiutinėje parduotuvėje su Pnompenyje dirbančiais treneriais iš Rusijos nusipirkome džino, toniko ir aptarėme mano kelionės įspūdžius. Bešnekant užgeso šviesa - artėjo komendanto valanda. Iki mano nakvynės namų - apie penkis kilometrus. „Gal jau judam?" - spurdu. „Dar pašnekam", - sodina atgal dziudo treneris iš Armėnijos. Pašnekėjom. Jau ir komendanto valanda prasidėjo. „Parvažiuosim", - ramina. Lauke trise susėdame į rikšos vežimaitį ir lieso vyrioko minama trirate transporto priemone riedame tamsiomis Pnompenio gatvėmis. Linksmi mano palydovai užtraukė dainą... Kelionė baigėsi laimingai. O rytą pakelėje, kuria ir mes naktį važiavome, mačiau susprogdintą džipą. Tą naktį netoliese būta triukšmingų neramumų, bet aš miegojau kaip užmuštas ir nieko negirdėjau. Net driežkarvių maurojimo...

 

 

*** 
Dabar Kampučija - vėl Kambodža. Turistų pamėgta Pietryčių Azijos šalis, viliojanti savo senovės paminklais, gamta, paplūdimiais. 

 

 Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-23 13:10
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Marija

2021-01-20 13:08

Geriau, kad tokie baisumai nepasikartotų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algirdas

2021-01-03 22:20

Įdomus, negirdėti faktai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kolega

2021-01-03 14:39

Ir taip dar neseniai tokie baisumai vyko. Girdėjau, kad dabar ten turistų rojus... Kai nebūna pasaulinių pandemijų

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vot

2021-01-02 17:01

Anksčiau doleris buvo DOLERIS, o dabar popierėlis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Simas

2021-01-01 17:26

13 JAV dolerių tai mažiau nei 13 eurų, kur su tokiais pinigais nueisi?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

J.K.

2021-01-01 12:31

Polpotininkai save laikė komunistais ir žudė ne komunistus. Baisu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina

2021-01-01 12:22

Įdomus rašinys, Planavau pernai ten paturistauti. Gal šiemet, jau pasiskiepijus, pavyks...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media