2024 m. birželio 16 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Žurnalistė, fotografė, dailininkė Lilija Valatkienė: „Jei darai – nebijok, jei bijai – nepradėk“

2024-05-15
 
Susikaupusi. Vytauto Juškos nuotrauka

Susikaupusi. Vytauto Juškos nuotrauka

Pas Liliją Valatkienę sodyboje, Karaliūnuose (Trakų raj.), lankėmės saulėtą, bet dar kiek vėsoką ankstyvo pavasario dieną. Jaukioje gamtos apsuptyje su vyru Vytautu Jonu Juška įsikūrusi žurnalistė, fotografė, menininkė sako, jog tokios gyvenamosios vietos ieškojusi, kol radusi tai, apie ką svajojo - daug gamtos, toliau nuo šurmulio ir svarbiausia - patogus privažiavimas.
Kaip pasakytų kiekvienas žurnalistas, tokia pokalbininkė - tikra dovana, - pasakoja daug ir sklandžiai, kaip sakoma, nereikia traukti už liežuvio. O kai pokalbis vyksta ne tik su įdomiu ir vidumi turtingu žmogumi, norisi, kad jis tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Tačiau laikas negailestingas, todėl teko prie visko prisiliesti po truputį. Ir Jums, Mieli skaitytojai, perteikti bent dalelę šios šiltos asmenybės.

Dar nespėjus užduoti pirmojo klausimo, Lilija smagiai pradėjo pasakoti apie savo pirmuosius žingsnius žurnalistikoje.

 

„Baigusi universitetą išvažiavau dirbti į Šilutę, laikraštį „Pamarys". Ten aš pradėjau savo karjerą foto žurnalistikoje. Buvau rašanti ir fotografuojanti žurnalistė. Visi redaktoriai labai džiaugiasi, kai gauna vairuojantį, fotografuojantį rašantį ir dar plepantį žmogų, - smagiai nusijuokia pokalbininkė. - Ten man teko būti penketą metų."
Vėliau Lilija grįžo į gimtąjį Vilnių. Su Šilute ji niekada nieko bendro sako neturėjusi:
„Man buvo įdomu pamatyti tą kraštą. Galbūt atšiauriausią Lietuvos kraštą, Mažosios Lietuvos perlą. Su potvyniais, žvejais, su paukščių žiedavimu ir itin turtingu kultūros palikimu tas nuostabus kraštas mane suformavo kaip žurnalistę. Šilutė man dovanojo labai daug smagių bei įdomių pažinčių ir emocine prasme. Sutikau daug šviesių žmonių, su kuriais palaikau labai glaudų ryšį iki šiol. Kai jie rengia kraštiečių susitikimus, mane visada kviečia. Sakau, kad aš ne šilutiškė, bet džiaugiuosi, kad vietiniai žmonės vertina mano ankstesnį darbą, sako, kad įspaudžiau gilią pėdą Šilutėje".

 

Štai kaip Šilutė atsirado Jūsų gyvenime... O aš perskaičiau jūsų biografiją ir man buvo įdomu, iš kur jūs kilusi, nes dažniausiai pirmos darbovietės būna netoli namų...

 

Esu vilnietė, bet vilniečiai kartais nori pabėgti nuo asfalto ir man tai buvo puiki pabėgimo proga. Grįžusi į Vilnių, dvidešimt metų dirbau „Lietuvos ryte". Tai buvo taip pat neįkainojama patirtis, tik visiškai kitokia kuriant, rašant, bendraujant su būsimais rašinių herojais. Kalbant apie kūrybinę biografiją, „Lietuvos rytą" palikau, supratusi, kad padangėje sukasi ne viena planeta. Jų daug, jos labai įdomios ir reikia save išbandyti kitur.
Tada pasukau į Lietuvos dailininkų sąjungą, leidau laikraštį „Dailėraštis". Ten man atsivėrė labai daug fotografinių galimybių. Sukūriau parodą, kuri vadinasi „Išrinktieji". Dabar šią parodą įsigijo Panevėžio Stasio Eidrigevičiaus vardo menų centras.
Būdama dailės pasaulyje pradėjau tapyti, nes daug laiko praleisdavau su dailininkais pleneruose, parodose, kūrybos vakaruose. Tuomet pradėjau rašyti į portalą 15min.lt. Taip atsirado didelis ir išsamus ciklas „Meno erdvė". Susitikdavau su menininkais jų dirbtuvėse prie dažų ir paveikslų. Pradėdavome kalbėtis apie meną, o baigdavome apie gyvenimą (juokiasi). Aš visada sakau, kad aš ateinu pas jus kaip žurnalistė ir kalbėkite tik tai, ką norite, kad aš išgirsčiau ir parašyčiau. Jei nenorite - nesakykite. Pauzė taip pat turi savo skambesį...

 

Taip jūs atėjote į meno pasaulį. O ar esate baigusi kokius nors tapybos mokslus?

 

BaigiauVU žurnalistiką. Iš tikrųjų žurnalistika yra mokslų mokslai. Neseniai įteikėme Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigtą „Žurnalisto-kūrėjo" apdovanojimą mano fotografijos dėstytojui Virginijui Juodakiui. Tai buvo žmogus, kuris mane Vilniaus universitete išmokė ne tik fotografijos meno principų, bet ir pagarbos žmogui. Aš nuo septintos klasės turėjau fotoparatą. Man tėtis padovanojo „Smena". Pradėjau sėkmingai fotografuoti „Jaunimo gretoms", „Moksleiviui" ir net žurnalui „Tarybinė mokykla". Ant šio žurnalo viršelio buvo atspausdinta mano pirmosios mokytojos fotografija. Ėjo 1975-ųjų rugpjūtis. Aš buvau tik ką baigusi mokyklą.

 

O kaip Jūs atsidūrėte Trakų rajone, Karaliūnuose?

 

Mudviejų su vyru Vytautu tikslas buvo likti civilizacijoje, kad kelias būtų lengvai pravažiuojamas, o sodyba nuo Vilniaus nebūtų nutolusi daugiau nei 50 km, nes tenka nemažai dirbti sostinėje ir beveik kiekvieną dieną ten vykti. Taip pat privalumu laikėme elektrą, parduotuvę, nenorėjome vienkiemio. Susiklostė taip, kad Karaliūnai yra lygiai 50 km iki Vilniaus (šypteli). Čia, kur jūs dabar sėdite, buvo kaimo ambulatorija. Jos savininkė senutė felčerė Birutė Martusevičienė fiziškai viena čia nebegalėjo gyventi. Namo apšildymas - krosninis, vanduo - šulinyje, tualetas - malkinėje, rankos išsukiotos artrito. Kai atvažiavau apžiūrėti namo, supratau, kad ši moteris šiuose namuose ilgai negyvens. Ją vaikai pasiėmė į Kauną, kur ji ir mirė.
Ambulatorijos artefaktus, įdomius anų laikų medicinos įrankius išsaugojau. Neišmečiau ir skiepų sąrašų (felčerė sovietmečiu ambulatorijoje aptarnaudavo penkiolika aplinkinių kaimų gyventojų), senų receptų, knygų ir net rinkėjų sąrašų neišmečiau. Pasirodo anais laikais ambulatorija tarnavo kaip rinkiminis punktas. Iš artefaktų ir fotografijų sukūriau parodą „Ambulatorija", skirtą senosios felčerės atminimui. Ji buvo eksponuojama Vilniuje bei Onuškyje ir sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo bei atgarsių spaudoje ir per LRT televiziją.
Kiekvieną įdomesnį daiktą, rastą savo kelyje, mėginu įprasminti kūryboje. Mes turime seną sodą, kurį prieš 65 metus sodino senoji felčerė Birutė. Sodas gerai dera. Mes jį prižiūrime. Čia smagu leisti laiką, nes yra daug erdvės minčiai ir sielai. Tik viena bėda, kad žolė auga beprotiškai greitai. Vieną vasarą suskaičiavau, kad traktoriuku važiavau 27 kartus nuo balandžio iki lapkričio pjauti žolės (juokiasi).

 

Kodėl pasirinkote Trakų rajoną. Tokį urbanizuotą ir su garsia istorija vietovę?

 

Aš bet kur galėjau pasirinkti. Ir Molėtuose, ir Šalčininkuose, ir Alytaus rajone, nes daug keliauju po Lietuvą. Prieš 15 metų važiuodama iš draugės sodybos, kuri yra už Aukštadvario, pamačiau sankryžą: į vieną pusę Bijūnai, į kitą Karaliūnai. Vingiuodama nuostabiu keliu tarp Spindžiaus ir Spindžiuko užvažiavau į parduotuvę, nes norėjau ledų. Pardavėjos klausiau, gal čia kas nors ką nors parduoda? Kaimo pardavėjos viską žino!
Kai atsikėlėme, pradėjome domėtis vietove. Trakai iki to laiko man buvo tik pažįstami kaip fizinė erdvė su pilimi, ežerais ir kibinais. Kai pradėjau čia kurtis, atradau metafizinę erdvę. Aplinkiniuose miškuose ir kaimeliuose įsikūrę nemažai profesionalaus meno kūrėjų: tapytojų, vitražistų, skulptorių, fotografų, režisierių, poetų. Prieš Covid-19 surinkau dešimt menininkų, kurie rodė savo kūrybą Trakų pilyje. Parodos tikslas - suburti, parodyti žmonėms, kur slepiasi talentai, apie kurių egzistavimą vietiniai mažai težino.

 

Lilija, kalbant apie Jūsų tapybos darbus. Koks stilius vyrauja juose? Kokios nuotaikos?

 

Savo tapybos stilių įvardinčiau kaip intuityvusis ekspresionizmas. Yra toks žanras. Tu judi per savo jausmus. Jausmus išreiški spalvomis. Aš, klausydamasi muzikos, išgirstu spalvą. Tada einu į savo lauko virtuvėlę, kuri virto tapybos virtuve. Ten dirbu vasaros metu. Išgirdusi muziką ar ką nors perskaičiusi, pajaučiu spalvą.
Kalbant apie muziką, patinka rokas - Queen, Led Zeppelin, AC/DC. Klasikinė muzika irgi užveda. Ji skatina išgirstą garsą susieti su tuo laikotarpiu. Klausantis Mocarto ar Bethoveno laikų - grįžti šimtmečius atgal. Įvyksta savotiška teleportacija. Tada ant drobės ir išlieju savo mintis. Dažniausiai tapau be teptuko, rankomis, liejimo būdu. Dirbu akrilu jis greitai džiūsta, kartais net per greitai. Tapyba man patinka, nes joje turiu labai daug užkoduotų dalykų. Mėgstu metaforų kalbą.
Kai parodose užrašau paveikslo pavadinimą, žmonėms sakau, kad jūs matote nebūtinai tai, ką aš matau. Tai - mano refleksija į garsą, daiktą, kūrinį, įvykį. Žiūrovui siūlau neprisirišti prie pavadinimo. Nors parodose paveikslams pavadinimai yra reikalingi. Žmonės sako, kad mano paveikslų pavadinimai labai poetiški. Tiek tapantysis, tiek žiūrintysis paveikslą turi turėti spalvinę klausą.

 

Gal esate suskaičiavusi kiek paveikslų esate nutapiusi?

 

Šiais metais rugpjūčio mėnesį vyksiančioje parodoje Antano Mončio muziejuje Palangoje reikia turėti apie 100 darbų. Atsispiriant nuo šito skaičiaus, galima paskaičiuoti, kad nutapiau per šimtinę drobių. Šiuo metu skirtingose vietose yra dvi mano tapybos ekspozicijos. Esu dariusi ir vieno paveikslo parodą. Tai susiję su istorija, su mūsų architektūra, su mūsų „Lietuvos" kino teatro pastatu Vilniuje, kuris buvo nugriautas ir į jo vietą pastatytas „Mo" muziejus.

 

O kaip laisvalaikis?..

 

Laisvalaikio aš neturiu. Visą gyvenimą nebuvo tokio laisvalaikio, kad sėdėčiau rankas sudėjusi. Kai pavargstu po renginių, miegu. Laisvalaikis - lovoje.
Laisvalaikis - kūryboje. Kartais būna sunku, pavargstu, bet nueinu į savo meno virtuvę ir nepastebiu, kur laikas dingsta. Būna, kad ten praleidžiu visą dieną. Pradedu vieną darbą -palieku. Kitą - palieku. Būna, kad „nesiklijuoja" kažkas. Prievartos mene būti negali. Ir „užkankinti" paveikslo nevalia. Viskas turi lietis laisvai, lengvai, o jei nepavyko, nebijau užtepti ir vėl viską pradėti iš naujo.

 

Jūsų diena neturi griežtų ribų: atsikėlei, pusryčiai, tuomet darbas ir kt. - t.y. darbas-namai. Ar Jūsų gyvenime yra rutina?

 

Neturiu aš rutinos. Neturiu ir ypatingų planų. Aš turiu gyvenimo filosofiją. Ne visada išeina prieš save būti sąžiningai, nors reikia to siekti. Mano darbo knygos prirašytos, pastabomis primargintos, bet negaliu fiziškai visko padaryti. O filosofija yra paremta tuo, kad aš negaliu pavesti kito žmogaus: jei aš prižadėjau, aš tikrai būsiu, jei sutarėme - mes tikrai tai padarysime. Stengiuosi nebarstyti savo laiko žmonėms, kurie nenori su manimi būti. Man lengva pasakyti ne, nes tai mane išlaisvina. Reikia dirbti savo darbą, tai, ką tu žinai, ir savaime tas karjeros kelias atsiveria. Tave pastebi, nereikia niekam pataikauti ir įrodinėti. Darbai kalba už žmogų. Jei darai - nebijok, jei bijai - nepradėk. Man sekasi eiti tiesia linija.

 

Sakote, planų neturite, bet greičiausiai Jūsų veikla vis tiek yra pagrįsta kažkokiu planavimu...

 

Reikėtų skirti kūrybą nuo kitų veiklų. Yra papildomos veiklos, į kurias aš esu įtrauka ir nepasakyčiau, kad man tai nepatinka. Aš esu Lietuvos dailininkų sąjungos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos vadovė. Tai labai talentingi, daugiabriauniai žmonės, mokantys daryti performansus, instaliacijas, jie ir fotografuoja, ir tapo, ir skulptūras kuria. Aš vadovauju tokiai grupei žmonių, kurie tokie pat pamišėliai kūryboje, kaip aš pati (juokiasi). Kalbant apie planus, kuomet reikia susitikti, kalbėtis, ginčytis, rašyti paraiškas galerijoms, strateguoti temas, bendrų parodų idėjas ir t.t. - čia turi planuoti.
Taip pat esu Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos narė. Ten taip pat daugelis dalykų taip pat susiję su planavimu. Tai - bendri pasitarimai, kuriuose mes sprendžiame kaip mes veiksime toliau. Pačioje kūryboje planų nėra. Jų tiesiog negali būti, nes čia viskas paremta emociniu pagrindu. Dažnai pradedu tapyti ir nežinau, kuo baigsis. Dėl to tas ekspresionizmas mane ir „veža". Suteikia laisvę, iš kurios gimsta kūrinys. Būtent iš laisvės, lengvai, su malonumu, neperspaudus. Aš manau, kad mano darbuose laisvė juntama. Kai kada aš labai užsižaidžiu spalvomis, jos mane imponuoja, įkvepia klausantis linksmos muzikos. Ypač žiemą metu iššūkį baltai ir pilkai spalvai ir imuosi tapyti itin ryškių drobių. Taip gimė mano „Spalvų terapijos" ciklas.

 

Ar jūs nepasiilgstate žurnalistikos?

 

Niekur nuo jos nepabėgau. Dabar rašymas susijęs su parodomis. Savo parodomis, kitų kolegų parodomis, anonsuojant renginius ir pasakojant apie kūrybą. Stengiuosi minimalizuoti rašymą, nes ruošiuosi didelėms parodoms ir stengiuosi savęs neišbarstyti. Reikia ir sau pasilikti grūdelį, kad galėčiau per savo kūrybą nešti šviesą.
Labai pavargstu nuo atostogų. Man pakanka dviejų ramių tinginio dienų ir pradedu nerimauti, noriu vėl į darbą kibti. Kai keliauju yra visiškai kitaip, nes akys, protas, ausys užimtos reginiais, garsais, vaizdais. Aš fotografuoju. Lankau miestus, bažnyčias, muziejus, einu į kalnus, susitinku su žmonėmis.

 

Po kokias šalis mėgstate keliauti? Ar jums nesvarbu, svarbu, kad būtų kas nors naujo?

 

Esu europietė. Mane žavi miestų architektūra. Senųjų kultūrų miestai. Taip pat žavi Skandinavija. Esu buvusi ne vieną kartą Danijoje, Švedijoje Norvegijoje, Suomijoje. Man patinka tų kraštų gamta. Noriu pamatyti geizerius Islandijoje, važiuosime rudenį arba ankstyvą pavasarį.

 

Kaip sekėsi bendrauti su Trakų rajono bendruomene, Trakų kultūros pasauliu, Trakų praeitimi ir dabartimi?

 

Kaip šauksi taip ir atsilieps. Su Trakų valdžia mane jungia kultūrinė veikla. Mano partija - dailė, tapyba. Jei man ko reikia, kreipiuosi konkrečiu klausimu. Šiemet Onuškis - mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Labai gražiai bendraujame su Onuškio seniūnija, nes Karaliūnai yra šioje seniūnijoje. Šią vasarą Onuškyje vyks dešimties profesionalių dailininkų pleneras. Sukursime šiam puikiam miesteliui lauko galeriją ir atversime ją liepos 6-ąją giedodami su gyventojais Tautišką giesmę.

 

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS ir Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Iš www.traku-zeme.lt

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-05-15 11:15
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media