Žurnalistų kūryba

Algis Kusta

Šio straipsnio pavadinime kai kas gali rasti  užuominų į amerikiečių rašytojo G. Grino romano „Tykusis amerikietis" pavadinimą ar į B. Brazdžionio eilėraščio eilutes: „Lyg vėlė, lyg vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus..." Tai tik toks atsitiktinis sutapimas, nors jame esama asociacijų, nusakančių žemiau aprašomo žmogaus gyvenimo esmę.

Baigiantis 2014 metams leidykla „Gairės" išleido Vaclovo Paulausko knygą „Su poezija per pasaulį". Išleido praėjus pusmečiui po autoriaus mirties.  Tai unikali poezijos antologija: joje esama 1570 poetų iš visų žemynų - 171 šalies. Nuo seniausių laikų iki šių dienų. Arti trijų tūkstančių eilėraščių vertimai ir poetų biografijų komentarai. Didelio formato 720 puslapių knyga  sveria 1,8 kg. Visais atžvilgiais galinti pretenduoti į  rekordų knygą.

Su Vaclovu teko dirbti 10 metų viename neperdidžiausiame kabinete - priklausomybės metų laikraščių žurnalistai „tiesiečiai, „valstiečiai" ar „vakariniokai" turėtų prisiminti tuos kabinetėlius Spaudos rūmuose, iki šiol taip besivadinančiuose, nors juose spaudos lyg ir nebeliko, gal keletas leidinių, užėmė verslo biurai. Taigi tame kabinete, suglaudę du stalus, kad dar rastųsi vietos ir keliems atėjusiems svečiams, praleidome kartu daug draugiškai gražių dienų. Vaclovas, kai pakviestas atėjau redaguoti „Gairių" žurnalą, pasirinko stalą arčiau durų: atseit, aš turėsiu darbo su rankraščiais, tad man reikės daugiau šviesos. Jis buvo UAB „Mūsų gairės" direktoriaus pavaduotojas, tvarkė ir finansinius reikalus - stebėjausi jo „buhalteriškais" gebėjimais. O juk buvo žurnalistas.  1976 m. Vilniaus universiteto   Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. 1966-1981 m.  dirbo Kelmės rajono   laikraštyje:  literatūriniu darbuotoju, žemės ūkio skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. 1990-1993 m. buvo žurnalo „Politika" redaktorius. Vėliau - žurnalo „Gairės" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Vaclovas  prisimindavo  savo vaikystę, kai, apsiavęs guminiais batais, Žemaitijos upės Dratvinio šlapiais slėniais  atbrisdavo iš gimtojo Žilaičių kaimo (iš čia ir jo žurnalistinis slapyvardis Žilaitis) į Lyduvėnų mokyklą, kaip dalyvaudavo fizikų, fotografų būreliuose. „Aš neretai nuplaukdavau paviršiumi, - lygindamas save su kitu klasioku „asu", prisipažindavo Vaclovas. - Gal tas mėtymasis mane ir pastūmėjo į žurnalistiką. Aš visiems naujiesiems savo mokslo ir profesijos draugams vėliau sakydavau, kad žurnalistika - paviršutiniškas mokslas, studijuoji viską, o nieko giliai".

Dirbdamas redakcijoje vienas (tokia dalia šiais laikais teko ne vieno leidinio redaktoriui, gal tai iš dalies ir lėmė kai kurių leidinių baigtį) visą laiką jutau Vaclovo petį, kaip sakoma - moralinę paramą. Jis rūpinosi žurnalu,  kurio misija ir išliekamąja verte neabejojo. Prikalbinau rašyti komentarus. Ėmėsi noriai. Jo imlius, publicistinius komentarus, pastarąjį dešimtmetį spausdintus žurnale „Gairės",  vertino skaitytojai. Išgyvenęs ir suvokdamas TSRS laikų prievartos, dvilypumo, demagogijos būvį, V. Paulauskas nepasidavė politinei konjunktūrai,  matydamas ir tai, kas buvo pozityvu tame gyvenime ir žmonių darbuose, polemizavo su dabarties laikų vienintelės neklystančios  nuomonės šalininkais.

 Jo iniciatyva žurnale spausdinome daug poezijos - jis pažinojo nemažai poetų, su jais tardavosi dėl publikacijų. Kartą, prisimenu, Vaclovas savo automobiliu nuvežė pas Bronių Mackevičių į jo sodybą netoli Švenčionėlių.  Grįždami užsukome pas Albertą Skyrelį, lyriką ir satyriką (jo puikias epigramas spausdindavome „Gairėse") - Vaclovas su juo artimai bendravo,  skatino ir  vertino jo rusų poezijos vertimus, padėjo jam išleisti poezijos rinktinę. Albertas gyveno Eitmininkuose, aplenkėjusiame krašte, kur baigęs Pedagoginį institutą daug metų  mokytojavo, mokė vaikus lietuvių kalbos. Kartą teko su Vaclovu važiuoti į Raseinius knygos leidimo reikalu. Jis pasuko į Maironio gimtąsias  vietas Pasandravyje , išvedžiojo mane poeto jaunystės takais, aprodė jo gimtojo namo likusius pamatus,  Maironio sesers Kotrynos sodybą, kurioje kadaise gyveno Maironio tėvai, čia atostogaudavo ir pats poetas. Pasakojo su dideliu įsijautimu, tarsi nušvitęs.

Stebėdavausi, kai atokvėpio valandėlių pokalbiuose jis dažnai atmintinai cituodavo daugybę poetų. Tik vėliau, sužinojęs apie jo rengiamą poezijos vertimų knygą, supratau, iš kur visa tai. Poezija buvo Vaclovo aistra, jo dvasinio gyvenimo visata,  kurioje jis, laisvalaikio vienišius, jautėsi geriausiai. Iš meilės poezijai, kaip prisipažino pats Vaclovas, atsirado ir visi jo vertimai. Jis minimos knygos pratarmėje nurodo tris priežastis ir tris savo darbo, trukusio penkis dešimtmečius, paskatas. Jis prisimena  pirmuosius kūrybinius bandymus, kuriems skatino vidurinėje mokykloje mokytojai. Vėliau prisidėjo lietuviško žodžio ilgesys tarnaujant kariuomenėje - per negausius laisvalaikius imdavo į rankas spaudos leidinius, knygas. „Verčiau tada, kai man patikdavo koks eilėraštis, - rašo Vaclovas, - žavėdavo jo nuotaika, kažkuo atitikdavo mano jausmus, o aš suprasdavau, kad pats geresnio eilėraščio neparašysiu. Ir kam rašyti, jeigu tai, kas mane jaudina, jau pasakė kitas poetas, ir pasakė geriau. Belieka tik išsiversti į mano širdžiai artimą kalbą". O trečioji paskata atsirado iš antrosios: „kai geriau pramokau rusiškai ir galėjau skaityti suvokdamas poetinio žodžio grožį, pajutau, koks anuomet buvo siauras lietuviškas pasaulinės poezijos laukas. Nesuprantamai savanaudiškai norėjau turėti bent po keletą eilučių lietuviškai tų pasaulio poetų, kurie rusiškai yra ganėtinai daug verčiami." Neatsitiktinai daugiausia vietos antologijoje skirta rusų poetams -  jų randame 116. Svarbiausia sąlyga jis laikė tai, kad kiekvienas kūrinėlis būtų pirmą kartą skelbiamas lietuviškai...

Gaila, kad kuklindamasis Vaclovas niekam nerodė tų savo vertimų, nenešiojo po redakcijas: atseit, jie platesniam skaitytojų ratui galėję atrodyti silpni. „Nežinau, kokį viesulą būtų anuomet sukėlęs talentingas anų laikų vertėjas Aleksys Churginas, spaudoje užtikęs tokias publikacijas". Dalis antologijoje skelbiamų žymiausių pasaulio poetų kūrybos vertimų yra 30-40 metų senumo, tačiau jie anuo laiku, kol su nepriklausomybe dar nebuvo pasipylę vertimai iš Rytų ir Vakarų, galėjo - jei ne autoriaus kuklumas - tikrai svariai pasitarnauti  veriant langą į pasaulio poezijos žemyną. 

Vertimai tapo jo gyvenimo pomėgiu, aistra  - daug metų spaudoje, bibliotekose, internete rinko įvairių žemynų, įvairių tautų poetų eiles, jų biografijų faktus, dažnai nežinomus ir intriguojančius. Iš viso to jis rengė didelės apimties apžvalginį, su plačiais komentarais pasaulio poezijos leidinį.

V. Paulauskas buvo ne tik poezijos gerbėjas, vertėjas, bet ir jos atidus vertintojas. Jis sekė kultūros spaudą - „Metus", „Kultūros barus", „Literatūrą ir meną", kitus leidinius, turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką. 1998 m. sudarė ir išleido poezijos antologiją „Šventa Žemaičių žemė". Poetai apie Žemaitiją XIX-XX a. Nuo S. Stanevičiaus iki R. Biržinytės". Pasak žurnalisto Juliaus Norkevičiaus, Vaclovas buvo pradėjęs dėlioti iš Žemaitijos kilusių poetų ir eiliuotojų savotišką antologiją. „Sulasioti įvairaus žanro, stiliaus, apimties eiliuoti kūriniai vos tilpo į aštuonių šimtų puslapių rankraštį, kiekvieną kūrėją pristatant tik dviem-trim eilėraščiais. Rankraštis nuolatos buvo papildomas naujais autoriais. Tad nuolatos pūtėsi, storėjo. Ši knyga, atrodo, liko nebaigta. Sudarytojas abejojo, ar ras lėšų jai išspausdinti, todėl planavo galutinį sutvarkytą žemaičių eiliuotojų rankraštinį rinkinį perduoti bibliotekai saugoti. Bet negaliu pasakyti, ar šį sumanymą Vaclovui pavyko įgyvendinti: nuo šio darbo ilgam jį atitraukė jo didžioji svajonė - pasaulio poetų kūrybos vertimai", - sako J. Norkevičius.

Daug triukšmo sukėlė 2000 m. išleista V. Paulausko sudaryta totalitarinės poezijos 1940-1990 m. antologija „Grūto parko lyrika". Šioje knygoje  spausdinama 133 lietuvių poetų, kurie savo kūryba prisidėjo prie viešpataujančios ideologijos šlovinimo, oficialiosios poezijos pavyzdžių. Teko bylinėtis net su kai kuriais autoriais, kurie pasikeitus laikams atsižegnojo nuo ankstesnės kūrybos. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje" ši knyga priskirta prie reikšmingiausių XX a. pabaigos antologinių leidinių.

Ta kūrybos erdvė, kur jis rasdavo gėrį ir grožį, matyt, bus lėmusi ir jo būdą - Vaclovas buvo atviras, švelnus, demokratiškas, gera linkintis žmogus. Jo gyvenimo etika buvo žavi ir paprasta - niekur neišsišokti aplenkiant kitus žmones, padėti kitiems visada ir kuo gali, neveidmainiauti, neišduoti savo draugų ir savo principų. Jis geranoriškai rūpinosi pažįstamų ir nepažįstamų autorių knygų leidimu, ypač daug prisidėjo, kad „Gairių" leidykloje į pasaulį išeitų arti dešimties jo mokyklos Lyduvėnuose (Raseinių r.) buvusio direktoriaus, kalbos kultūros puoselėtojo, žurnalisto Petro Baužio knygų. Net savo rengiamą knygą vis atidėdavo į šalį, užleisdamas leidykloje eilę kitiems autoriams, jam savos knygos leidimas nebuvo savitikslis, kad galėtų pasipuikuoti prieš kitus. Jis tiesiog dirbo - kaip artojas, apsėdamas lauką, ar sodininkas, skiepydamas obelis. Norėdamas bent jau dėl savęs susidaryti pasaulinės poezijos antologiją, kolekcionavo eilėraščius, kaip filatelistai pašto ženklus ar mėgėjai degtukų dėžutes...

Vaclovas buvo kuklus ir savo buityje, nesivaikė nereikalingos prabangos, nekreipė daug dėmesio į materialius dalykus. Vaclovas  ir apranga  šiek tiek priminė senamadišką profesorių. O kai, prisimenu, pristatinėjo Signatarų namuose savo stropiai parengtą knygą apie Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą Valerijoną  Šadreiką,  pasirėdė išeigine eilute, buvo šventiškai pasitempęs, pasirišęs kaklaraištį, kurio šiaip nenešiojo. Knyga jam buvo vertybė, netgi šventenybė. Įsivaizduoju, kokia didelė jam būtų buvusi šios poezijos antologijos pristatymo šventė. Skaudžiai apmaudu, kad mirtis paskubėjo.

 P. Baužys pasakoja, kad paskutiniais Vaclovo metais telefonu dažnai pasikalbėdavo, kaip jam sekasi grumtis su nuožmia liga: „Klausdavau, ar prisimeni, kaip Salomėja Nėris laukė pamatyti paskutinę savo knygelę „Lakštingala negali nečiulbėti"... Sakydavau: „Vaclovai, Tavo amžiaus darbas turi išeiti pirmiau, negu mano knyga.  Jis ilgesingai prisipažindavo: „Žinau... bet vakar, naršydamas internete, radau prasmingos minties posmą tarp japonų autorių, - būtinai jis turi patekti į knygą!". Jis net į kolegės Gražinos jau sumaketuotą knygą taikėsi įsprausti ką suradęs ir paskubom išvertęs... Po jo mirties, kurią žmogiškai jautė, nors labai pasitikėjo gydytojais ... mudu su dailininke Aušra Čapskyte sutarėme, jog toji spaudai rengiama knyga jam buvo lyg pats gyvenimas... Neskubėjo jos atiduoti spausdinti, nes tikriausiai jam taip atrodė, jog neteks atramos, beliks tik trumpai laukti sau lemtos „pasaulio pabaigos"... Kadaise, sakykim, prieš penketą metų, kai jau daug žinojau apie šią jo prasmingą silpnybę, tarėm, jog tie vertimai tinka spaudai, jog būtina planuoti, kaip pateikti juos knygoje. Į tokią knygą brovėsi ne tik šie vertimai, bet ir jo paties 1960-1970 metų eiliavimai, taip pat lietuvių prozaikų poetiniai bandymai, net visuomenės veikėjų, nieko bendro su poezija neturėjusių, kaip J. Urbšio, A. Vienuolio, M. Valančiaus, V. Mickevičiaus-Kapsuko, J. Šliūpo ir kitų niekur neskelbti eilėraščiai... Tą knygą galvojo pavadinti „Mano užuovėja" su paantraštėmis „Poezijos užribis", „Mėgėjiški eiliavimai", „Beveik vadovėlis". Nepaleido mintis, jog tos paantraštės turėtų virsti antraštėmis bent trijų knygų... Iš tikrųjų liko viena - „Su poezija per pasaulį".

Gerą trečdalį V. Paulausko antologijos sudaro „Paaiškinimai ir komentarai", surinkti iš daugelio šaltinių, pirmiausia iš tarybiniais metais leistų sisteminių leidinių. „Tada, kaip rašo autorius, žinios apie rašytojus būdavo pateikiamos oficialiai ir sausokai, be to, iki šių dienų jos smarkiai paseno. Atnaujinau ir patikslinau jau rengdamas savo konspektą spaudai, plačiai naudodamasis interneto ištekliais įvairiausiomis Europos kalbomis, daugiausia kreipdamas dėmesį į žmogiškąją pusę: labiau mane domino autorių gyvenimai - tas, kas anais laikais būdavo tabu. Ypač nuglaistytos būdavo TSRS rašytojų biografijos. Atrodo, kad nė vienas negėrė, nemylėjo, neturėjo jokių ydų. Apie tuos, kurie kaip „tarybų valdžios priešai" buvo kankinami gulaguose, L. Brežnevo laikais kartais parašydavo: „sudėtingo likimo rašytojas", o kodėl tas likimas sudėtingas, galėjai suprasti tik tarp eilučių. Mano komentarai be paslapčių - parašiau, kas buvo šventasis, kas karo nusikaltėlis, kas nacistas, kas komunistas, kas homoseksualas, kas alkoholikas, kas dėl ligos numirė, kas nusižudė".

V. Paulauskas tarsi atveria praėjusio gyvenimo archyvus, sukurdamas intriguojančius pasakojimus apie nepaprastus poetų likimus. Čia pat jis pastebi: „Kol mano vertimai mėtėsi stalčiuose, kai kuriuos eilėraščius gražiai išvertė tikri poetai. Komentaruose palyginimui pacituoju keletą tų vertimų, kad būtų galima susidaryti vaizdą, ar labai daug aš „nuvažiavau į šalį", kad skaitantysis turėtų geresnę nuomonę apie originalus". Prisipažįsta, kad  ne vienoje „Paaiškinimų ir komentarų" vietoje neiškenčia neįterpęs vieną kitą prisiminimą, jis randa paralelių su savo paties likimu. Prie pastabų apie rusų poetą Nikolajų Nekrasovą, kuriam 1875 m. pradžioje buvo nustatytas žarnyno vėžys, ir kuriam operacija gyvenimą pratęsė iki 1878 metų, Vaclovas prirašė: „Deja, tokia pat liga nustatyta ir man 2012 09 03... Ateitis parodys, kiek galima žmogui pratęsti gyvenimą su šia liga XXI amžiuje". Deja, šis modernusis amžius dovanojo Vaclovui tik pusantrų metų... Nors būta vilties, kad pasiseks įveikti ligą, ir jis pats neišsidavė, kad būtų kitaip galvojęs. Tą laiką, kad ir sunkiai sirgdamas, Vaclovas dirbo - ir leidykloje, ir tobulindamas antologiją.   Savo sudarytą knygą baigė liūdna nuojauta paremtu atsisveikinimo žodžiu: „Štai ir sudėlioti pusės amžiaus lapeliai. Dėkoju Viešpačiui ir daktarams, kad spėjau padaryti, nes mano saulė neaukštai ir baigiasi mano pasaulis". Jis išėjo prieš metus, turėdamas  71-erius  metus.

V. Paulauskas kukliai teigė rašęs knygą ne „plačiam skaitytojų ratui, o savo giminėms ir draugams". Draugams jis patikėjo ir korektūrą paskaityti. Skaitėme trise, visi žurnalistai - Julius Norkevičius, klasės draugas Jonas Rumša ir šių eilučių autorius. Tą praėjusių metų  kovo 25-osios rytą atsinešiau į redakciją perskaitytą su pataisymais ir klaustukais knygos maketą. Sakau, paskambinsiu Vaclovui, kad baigiau vykdyti jo prašymą. Iš leidyklos direktoriaus Povilo Masilionio išgirdau, kad Vaclovas pasijuto blogai, šiandien negalės ateiti. Naktį ir pasimirė. Taip ir liko mano klaustukai: nebebuvo kam atsakyti... Todėl atidesnis skaitytojas ar vertintojas gali pastebėti knygoje kai kurių netikslumų. „Aišku, baisiai negerai baigti klaustuku. Bet argi ne šitaip pasibaigia  visi - žinomi ir nežinomi - gyvenimai"? Šiuos prancūzų rašytojo Verkoro žodžius perskaičiau jo knygoje „Medūzos" plaustas" jau baigdamas rašyti šį straipsnį.

Kad ir kaip būtų, V. Paulausko knyga praturtina pasaulio poezijos lietuviškų vertimų lobyną, suteikia malonumo poezijos mylėtojams. Ji lieka paminklu ir pačiam autoriui - šviesios sielos žmogui. Žurnalistui, poetui, vertėjui.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.