Žurnalistų kūryba

Skaudvilės dailės galerijoje (Mokyklos sk. 4, Skaudvilė) rugsėjo 13 d., šeštadienį 14 val. įvyks LŽS ir NŽKA nario Alfonso Čepausko parodos „Ateities prisiminimų iliustracijos" atidarymas. Kviečiame!

Gražina Gurnevičiūtė
Dailėtyrininkė
Dabartiniame gyvenime, kai informacijos srautas teka be paliovos. o tiesa ir netiesa tampa lygiavertėmis, menininkas, nestodamas nė vienon pusėn, kuria savaja tikrovę. Aktualios naujienos teikia peno mintims, o jų transformacijos tampa meno kūriniais.
Sklindanti ir vis garsiau girdima žinia apie Žemėje vykstančius pokyčius ir grėsmingas pasekmes paskatino dailininką Alfonsą Čepauską sukurti tolimos ateities versiją, kuri savaip interpretuota ir perteikta vaizdais, nuteiktų žiūrovą apmąstymams. Parodoje pristatyta 24 lakštų skaitmeninės grafikos keturių ciklų serija „Ateities prisiminimų iliustracija". Galima teigti, kad tai yra ekologinės tematikos kūrinys, nes jame išreiškiamas nerimas dėl gamtoje vykstančių nykimo procesų. Kita vertus, jį galima priskirti fantastiniam žanrui, nes autorius transformuoja tikrovę ir mintimis nuklysta į tolimą ateitį, spėliodamas kokios yra mūsų pasaulio egzistavimo ribos ir kas - už jų.
Pirmoji dalis „Peizažas" prasideda skaidria, harmonijos įkvėpta nuotaika, kurią tik retsykiais sudrumsčia įstrižai prabėgantys šešėliai. Dailininkas simboliškai vaizduoja įprastą peizažą, kiekviename paveiksle išskirdamas vis skirtingą motyvą: kalvas, miškus, laukus. Apmąstydamas pasaulinius procesus, dailininkas renkasi tik tai, kas būdinga Lietuvos gamtai - gimtoji šalis yra autoriaus pasaulis, per kurį jis suvokia gamtos vyksmą ir būtį. Čia gamta atrodo, kaip stabilus reiškinys, kur stichijos turi apibrėžtas veikimo sferas, o jas valdančiais dėsniais paremta tvarka - amžina.
Antrojoje ciklo dalyje, pavadintoje „Mutantai" pranašaujamo Žemės likimo interpretacija keičiasi staiga ir iš esmės. Žemės, oro, vandens stichijų sutvėrimai, veikiami nežinomos jėgos, transformuojasi į neatpažįstamus, pavojingus aplinkai hibridus. Kiekvienoje scenoje, menininkas naudoja priartintą kadrą su padidintomis įvairių gyvių detalėmis, neįprastai priderintose prie skraidančių, ropojančių gyvių pavidalų. Deformuoti, nežinia iš kokių objektų paimti elementai sugula į siurrealistinio vaizdo visumą.
Trečioji ciklo dalis „Užtemimas" sudaro kulminacinę paveikslų grupę. Visuotinį užtemimą, atšalimą sukelia tuščias užgesusios Saulės skritulys. Vyravęs nerimas čia virsta niūrios pranašystės išsipildymu. Kataklizmų nuotaiką dailininkas perteikia kondensuotais Žemėje vykstančių reiškinių įvaizdžiais: džiūstantys medžiai, be gyvybės krintantys paukščiai, liepsnojantys ugnikalniai, griūvantys miestai palaipsniui veda žiūrovą link galutinių katastrofos vaizdinių, atveriančių tuščius išdegintus laukus su išbarstytomis raguočių galvomis ir kaukolėmis.
Paskutinė dalis - „Generacija" atveria naują - gyvybės evoliucijos temą. Po milijardų metų pasikeitusioje galaktikoje, Žemėje prasideda atšilimas, formuojasi neatpažįstamas landšaftas, atsiranda naujos gyvūnijos formos. Pasakojimą dailininkas pradeda kosminiu įvaizdžiu, kuriuo perteikia galaktikos vyksmą, generuojantį pirmapradės gyvybės Žemėje atsiradimą. Siužetas tęsiamas pereinant prie keistai surėdytų vandens, žemės, dangaus sutvėrimų, įkūnijančių primityvią žemiško pasaulio sandarą ir lėtą raidą.