Žurnalistų kūryba

Aurelija Almonė Akstinienė 

 Skrydis į šią Pietų Amerikos šalį tolimas. Bet kelionė neprailgsta. Tik pažiūrėkit - lėktuvui skrodžiant tirštą gūdžią tamsą, toliuose jau švysteli žalzgana šviesa. Dar vos matoma, rodos, tik nujaučiama. Aušra! Dangaus skliautas kas akimirką keičiasi, ryškėja, kol pagaliau kaip Bethoveno simfonijoj, šviesa, nugalėjusi tamsą, pergalingai sužėri auksaspalve vaivorykšte. Laimingas tas, kam virš debesų teko patirti šį gamtos stebuklą.

O diena jau glosto Afriką, atverdama neaprėpiamus Sacharos plotus. Netiesa, kad dykuma vienoda ir monotoniška. Kiek įvairiausių spalvų, pastelinių atspalvių, koks įstabus ir nesikartojantis smėlio vilnelių reljefas...

Lėktuvas, Atlanto platybėse suradęs mažytę, vos trisdešimties kvadratinių kilometrų salelę, nusileidžia atsikvėpti.

Dar vienas nusileidimas Brazilijoje, nuo karščio apleipusiame Salvadore ir vakarėjant jau sužaižaruoja Buenos Airių žiburiai. Miestas išsiskleidžia didžiuliu spindinčiu žiedu.

Buenos Aires - "geras oras"! Taip pasakė ispanų jūreiviai, pirmieji atklydėliai į šį kraštą. Taip buvo pavadintas ir šis miestas, kuriame dabar gyvena milijonai įvairių tautybių žmonių. Daugiausiai ispanų, įtalų. Sukūrę šeimas su vietos gyventojais indėnais, jie tapo tikri argentiniečiai - gražūs juodbrūviai, linksmo būdo, geraširdžiai. Tarp jų nemaža ir lietuvių. Mūsų broliai ir sesės, užplūdę Argentiną pirmieji Lietuvos emigrantai, patyrė daug vargo ir nevilties. Juk atklydus į svečią šalį, jūros ir nežinios iškankintų, niekas čia nelaukė.

Statistika byloja - iš visų Europos šalių trisdešimtajame amžiaus dešimtmetyje daugiausia emigravo lietuvių. Apie 40 tūkstančių atkeliavo į Argentiną. Nors jie patraukė Kolumbo keliu, toli gražu ne visų gyslose virė neramus kelionių, įspūdžių mėgėjų kraujas.

Argentina (argentum) - Sidabro žemė, ir Sidabro upės (Rio la Plata) čia plaukia, bet greitai, ak kaip greitai emigrantai suprato, kad tai tik gražūs pavadinimai.

Istoriniame Buenos Airių veidrodyje, buvusių laivų statybos kvartaluose, prie pat krantinės glaudžiasi romantiška, turistų numylėta, visada judri gatvelė Camenita. Čia gausu išmoningų suvenyrų, čia dieną naktį pašėlusia aistra skamba argentinietiško tango melodija. O šalia - visame pasaulyje žinomo argentiniečių dailininko Martinio Kvinkvelos (Quinqvela) muziejus. Vargo vaikas, nuėjęs sunkų gyvenimo kelią, čia kūrė, čia įamžino save ir savo laikotarpį. Martinio draugas buvo ir žymusis lietuvis dailininkas Jonas Rimša, Argentinoje patyręs daug skaudžių išgyvenimų, bet subrandinęs įstabų dailininko talentą.

Iš Martinio Kvinkvelos drobių lyg siaubo šauksmas veržiasi ugnies, metalo ir įtemptų žmogaus rankų kompozicija. Į tokį pragarą pateko ir daugelis lietuvių emigrantų. Kai kurie jame ir sudegė, įtampos neatlaikė.

Lietuviai darbštūs, kantrūs. Sukūrė šeimas, pasistatė namus. Kai kurie net rūmus su grindimis, išdabintomis oniksu. Tačiau niekaip negalėjo numalšinti gimtinės ilgesio, pamiršti iš taip toli ataidinčių lietuviškų dainų skambėjimo.

1926 metais į Argentiną atvyko pirmasis Lietuvos konsulas, demokratas ir aktyvus patriotas Jonas Skinkys. Jo iniciatyva buvo įkurta lietuvių draugija, kurios tikslas - rūpintis tautiečių kultūriniais, moraliniais ir materialiniais reikalais. Draugija pavadinta "Lietuva". Ji išaugo į Argentinos lietuvių centrą "Centro Lituano". Laikui bėgant lietuviškas ryžtas bendrauti neblėso, o dar sustiprėjo. Augo jau Argentinoje gimusių lietuvaičių karta. Mokyklose jie išmoko puikiai kalbėti ispaniškai, o iš tėvelių - aukštaitiškai, dzūkiškai, žemaitiškai ir visi kartu lietuvių centre traukė lietuviškas dainas. Po Antrojo pasaulinio karo centras plėtėsi. Nusipirkę žemės sklypą už savas, darbininkiškas lėšas, patys pasistatė naują rūmą ir pavadino dr. J.Basanavičiaus vardu, kad skleistų šviesą ir meilę tautiečiams. Po karo emigrantų gretas papildė pabėgėliai nuo sovietinės okupacijos. Išeivių iš kaimo tarmiška kalba ir jų renginiai naujiesiems ateiviams gal pasirodydavo prasčiokiški, bet negalėjo nepripažinti aktyvios pirmųjų emigrantų veiklos puoselėjant tautines tradicijas, tautosaką, kalbą. Deja, ne visi galėtų pasigirti, kad savo atžalas išmokė lietuviškai kalbėti. Bet lietuviškus tautinius šokius mielai trypia jau ir anūkai.

Ko labiausiai ilgisi pirmieji Lietuvos emigrantai ir jau Argentinoje gimę ju vaikai? Sniego! Tai lyg per metų ribas ataidintis protėvių šauksmas, neblėstanti tolima šviesa. Gal todėl ir Jono Rimšos paveikslai, tapyti Argentinos kurortinės vietovės Bariločės kalnų sniegynuose, švyti stebuklingu baltumu...

Buenos Aires vadina Pietų Paryžiumi. Šiam miestui būdinga ne tik europietiška moderni architektūra, įdomus išplanavimas, naktinių šviesų siautėjimas. Buenos Aires turi ir savo specifinių bruožų. Daugelį tiesių, gana siaurų gatvių gaubia aukšti, dangų užstojantys namai. Tai šešėlis atokvėpiui nuo karštų saulės spindulių. Mieste daug skverų, žaliuoja ir žiemą vasarą žydintys medžiai, krūmai. O gėlynai - ant palangių ir balkonuose. Parkuose veši didžiuliai, seni medžiai, lyg milžinai į šalis ištiestomis rankomis. Medžiai storais išsipūtusiais kamienais linksmai vadinami girtuokliais.

Argentiniečiai ypač gerbia Nepriklausomybės kovų vadą generolą San Martinį. Paryžietiškai įrengtame panteone, pagarbioje rimtyje sustingę prie jo kapo kasdien budi kariai. Sausimastęs San Mrtinis žvelgia išmintingomis akimis nuo pjedestalo į Vyriausybės rūmus. Kitame skvere mylimas generolas išdidžiai lyg Pergalės dieną šuoliuoja ant akmeninio žirgo. Rodos, jauti, kaip virš miesto plazda nemari šio karžygio dvasia.

O sidabrinių laikų Argentinoje tikrai būta! Pažiūrėkite į vienintelį pasaulyje marmurinį koplyčių miestą - Recoleto kapines pačiame Buenos Aires centre.  Lyg bandydamos sustabdyti laiką, prabanga ir didybe lenktyniauja įvairiaspalvio marmuro koplyčios, skulptūros, sarkofagai.

Ant vargšų globėjos, žaviosios Evos Peron kapo visada pamatysi kuklų, nors ir vieną, bet gyvą atminimo žiedą. Dar daug kas atsidūsta, prisimindami kaip valstybės vyro žmona, garsi aktorė švelniai vadinama Evita, atimdavo pinigus iš turtuolių ir dalindavo skurdžiams. Bet yra ir abejojančių - ar tai buvo teisinga?

Šalyje ir dabar daug sunkiai sprendžiamų problemų. Pinigai -  australai - čia atidžiai skaičiuojami ne tik dėl šykštumo.

Klimatas Argentinoje labai palankus augalams. Per vienerius metus galima net kelis derlius išauginti. Miestuose prie namų, kiemuose, jei tik yra gabalėlis žemės, auginami įvairūs krūmai, citrinų, riešutų medžiai, kurie šeimininkus džiugina puikiais vaisiais. Namuose nereikia šildymo įrengimų, žiemą ir vasarą šilumos pakanka. Tvankiomis vidurvasario naktimis net ant akmeninių grindų klojasi paklodę atsigaivinti.

Keliaudamas po kraštą, dažniau pamatysi pampas negu klestinčius sodus. Daugelis vietovių atrodo negyvenamos ir netvarkomos.

Argentinos tyrų šeimininkai - gaučiai. Tai Pietų Amerikos etninė grupė, mišrių šeimų (ispanų ir indėnų) palikuonys. Gaučių buitinė atributika tapo tautiniais argentiniečių simboliais. Tai valiūkiškai išlenkta juoda skrybėlė, vilnonė skara-išdabinta dailiais raštais ponča, kurią gaučius pasikloja, užsikloja ir užsigaubia, jodamas ant žirgo piktiems vėjams siaučiant.

Argentiniečiai labai mėgsta Chosės Hernando epinę poemą "Martinas Fieras". Jos herojus gitarai pritariant išdainuoja savo varganą dalią. Šią poemą išvertė į lietuvių kalbą Argentinoje gyvenęs tragiško likimo poetas Antanas Vilutis. Knygos viršelį, inkrustuodamas medyje Martino Fiero portretą, sukūrė lietuvis tautodailininkas Stasys Laurinavičius.  Argentinoje gyvenęs originalaus talento lietuvių skulptorius Stanislovas Menčinskas išskobė iš medžio įspūdingą skulptūrą - gaučiaus veide būdingiausi jo bruožai: tvirtai suspaustose lūpose vyriškas atkaklumas, kaktos linijoje drąsa, valingumas, o akių žvilgsnyje švelnus romantiškos sielos spindėjimas.

Balti ispaniško stiliaus namai, kur gimė, augo ir gyveno Chosė Hernandas, dabar mielai lankomas literatūros klasiko muziejus. Nuo aukštų kalvų čia atsiveria tolių toliai - vešlios lapuočių giraitės, kukurūzų laukai, tylus ežeras ir giedras dangus... Mėgstamiausias argentiniečių suvenyras - tautinio akmens onikso žalsva gaučiaus figūrėlė. Nesunku ją įsigyti. Bet užtat patekti į tikrą gaučių šventę - tai jau likimo dovana.

Dauboje, natūraliame anfiteatre, patogiai įsitaiso publika - linksma, draugiška, entuziastinga. Daugiausia tai vietiniai, aplinkinių kaimų, miestelių gyventojai.

Tuoj prasidės paradas... Žirgai virpa varžybų jauduliu, trepsi ir prunkščia. Jie jau išpuošti, pabalnoti. Dar dabinasi patys raiteliai -  veteranai ir jaunieji gaučiukai. Viskas turi būti šaunu - juoda skrybėlė, tamsios kelnės, auliniai batai su blizgančiais pentinais. Dar pasitaisoma ryškiaspalvė koketiškai ant kaklo užrišta skarutė, ir įšokęs į balną raitelis jau susilieja su savo žirgu - abu grakštūs, tiesūs, elegantiški.

Aplink sklando arklių prakaito ir jau kepamo asadu kvapas. Tai didžiuliai jaučio šonkaulių gabalai, čirškinami čia pat, ant degančių anglių. Ir, žinoma, gausiai pilstonas natūralus puikus argentinietiškas vynas.

Plazdant žydrai Argentinos vėliavai, kuo toliau, tuo smagiau ir įspūdingiau įsiliepsnoja šventė. Žavi taiklūs laso metikai, šmaikštuoliai ridulininkai, bet užvis labiausiai publiką įaudrina laukinių žirgų išjodinėtojai. Tačiau tai ne ispanų korida. Argentiniečiai nereikalauja aukų ir kraujo. Raitelis išsilaiko ant laukinio žirgo porą minučių - daugiau neleis jam kankintis. Iš abiejų pusių prijoja du raiteliai ir gražiai jį nulaipina. Nueina jis lyg jūreivišku, nelabai tvirtu žingsniu.

Laukinių žirgų tramdytojai rodo narsumą, įgūdžius, profesinį meistriškumą, o kiekvienas žirgas atskleidžia savo būdą, temperamentą.

Argentiniečiai geba ir mėgsta bendrauti. Jei paklausi kelio, ne tik mielai paaiškins kur važiuoti, bet ir pasidalins įspūdžiais, koks oras buvo vakar, šiandien, kas mūsų laukia rytoj ir kokia futbolo komanda laimės būsimąsias rungtynes. Pažįstami susitikę sveikinasi labai džiaugsmingai, apsikabindami ir pasibučiuodami, tik dar nereiškia, kad iš tikrųjų vienas kitą karštai myli.

Argentiniečiai geri kulinarai, mėgsta pasmaguriauti čirškinta mėsyte, pasmaližiauti nepaprastai skaniais ledais, kurių čia yra įvairiausių rūšių. Bet už viską labiau jie mėgsta matę - iš ten augančios žolės žerbos pagamintą arbatą. Geria ją plikytą specialiame inde, siurbdami pro metalinį vamzdelį. Artimų žmonių draugijose net ir iš vieno indo, dažnai sidabrinio, aksiniu vamzdelio galiuku. Rytą ir vakarą, per šventes ir šiokiadieniais. Sako, matė labai atgaivina. Bet jeigu nepatiks - neprisipažinkite. Geriau į Argentiną visai nevažiuoti.

Mar de Plata (Sidabrinis pajūris) - Atlanto pakrančių perlas. Garsusis argentiniečių kurortas žavi prabanga, puošnumu. Lyg muziejuje čia gali gėrėtis skoningai įrengtom vitrinom, originaliais pastatais. O jei turi krūvą monetų ir azartinių aistrų, jas numalšinti gali prašmatniame kazino. Patogiai įrengti paplūdimiai - nori sportuok, nori gaivinkis aitriu, šiltu Atlanto vandeniu. Jei išalksi, galėsi čia pat išgerti ir užkąsti.

O vakare danguje įsižiebs Pietų Kryžiaus žvaigždynas, ataidės ilgesinga, svaiginančio argentinietiško tango melodija...