Žurnalistų kūryba

Jonas Laurinavičius

Iš naujos eilėraščių knygos „Savęs link...“

I

Neišvengiamybė

Bus visokių žabangų,
Bus diena, bus naktis.
Žmogus žmogui ties ranką,
Žmogus žmogų žudys.

Bus ir ašarų, juoko,
Bus siaubingų karų.
Bus benamių, pijokų,
Ištaigingų dvarų.

Kam svarbu, ko tu nori,
Ar esi ten, ar ne -
Gali gult prieš altorių
Ar apsvaigt degtine.
 

Be moralų tu juk žinai:
Realybė tokia amžinai...
Beje,
Kur tau būti joje -
Pats nuspręsti turi:
Kairėj, dešinėj
Ar vidury...

Absurdiški norai  

Aš noriu, meiliai lietuviškai noriu,
Kad ir dirbtinį - bet vien tiktai rojų.
Kad turčių ir skurdžių pildytųs norai,
Be pesticidų augint vasarojų.

Kad tryniuos nebūtų cholesterolio,
Kad vis pasitvirtintų oro prognozės...
Kaip mažas pypliukas: „Aš no-riu
Pienuko - be mili-gramo laktozės..."

Kad senmergės drąsiai svajotų
Sulaukt ne bet ko, o dvynukų;
O mūsų senolė taip pat nepabijotų
Pati pasigimdyt nors porą anūkų...

Neįmanomo nieko mūs amžiuj nebūna -
Juk aibė aplink rimtų kuriozų!
Ir tarp šventųjų paliegusių kūnų
Apstu raumeningų vagių, mafijozų.

Aš noriu sunaikint Covid koronas,
Uždrausti karus, lėktuvnešius, skurdą.
Aš noriu, kad Viešpats gelbėtų savo tvaronę
Nuo natūralaus ir lėto absurdo...

Klaiki realybė  

Grįžta kareiviai iš karo:
Barzdoti, žaizdoti, apšepę.
Jie fronte savo padarę -
Laimėję ar pralaimėję -
Kažkam jie didvyriais tapę.

Blizga medaliai,
Ordinai blizga,
Visi iki vieno
Krauju apibrizgę...

Kuo daugiau vieniems
Suspindi medalių,
Tuo daugiau kitiems
Juodų,
Gedulinių juostelių.

Nelemptoji galia  

Už pinigus daro abortus,
Negimusius žudo kasdien...
Už pinigus samdos į frontus
Ir žūsta už pinigus ten.

Už pinigus meilę parduoda
Gražuolė turtuoliui senam,
Už milijonus iškelia puotą
Parduodami sielą velniam.

Geruolį paverčia niekšu,
Kai pinigas tampa jauku.
Už pinigus gulasi kekšė
Nesirinkdama su kuo ir kur.

Kas sėdi ant pinigo maišo -
Iš to jau gero nelauk.
Nes pinigas protą sumaišo,
Aplinkui pagundų tiek daug.

Neslėpkim - mums pinigo reikia.
Be jų negyvensi.
Deja,
Nepripažindami saiko -
Į pragaištį nuveda jie.

Pro atminties langą

Keičiasi laikai,
Tai keičiasi.
Tačiau visa bėda,
Kad jie naikina,
Nebūtin nugrimzdo
Kas buvo mums,
Čia buvusiems, brangu.

Kad ir kokius
Statytume paminklus -
Metalo, medžio,
Daina ar proza,
Teptuku ar kaltu,
Ar surūdijusiu vamzdžiu
Neries pakrantėj -

Vis viena viskas blunka,
Eiži, dulkėmis pavirsta
Ir dyla iš vaikų,
Iš palikuonių atminties.
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Bet vis dėlto Homeras liko...
Ir mūsų Mažvydas taip pat...