2019 m. rugsejo 18 d., Treciadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Kostas Kaukas: džiaugsmai, sielvartas, viltys

2018-01-28
 
Kostas Kaukas

Kostas Kaukas

Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Žurnalistas ir rašytojas, Kostas Kaukas gimė 1928 m. sausio 28 d. Duselninkuose, Alytaus apskrityje, o garbingą jubiliejų pasitinka, išleisdamas naują knygą „Džiaugsmai, sielvartas, viltys", skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui ir asmeniniam 90-mečiui.
Kaip autorius rašo knygos dedikacijoje, „prieš 80 metų pradėjau domėtis „Lietuvos aidu"... Šį laikraštį prenumeravo jo tėvai, o kaimynai dažnokai užeidavo pasidomėti, kas darosi neramiame pasaulyje. Jie domėjosi, ką rašo laikraščiai. Tad K. Kaukui, tuomet dar tik devynmečiui-dešimtmečiui, tekdavo didelė garbė - prastai skaitantiems smalsuoliams garsiai paskaityti įdomiausius straipsnius, bent tėčio pažymėtas arba savo pasibrauktas jų ištraukas. Ir mintyse svajojo užaugęs mokėti taip rašyti...
Į šią knygą autorius sudėjo gausybę svarbių niekur neaptartų įvykių įvykėlių, pasakojimų apie patirtį, idant visa tai išliktų ainiams.
„Visko buvo ir yra Lietuvoje, visko buvo ir yra mano gyvenime. Vieną dieną daugiau džiaugsmo, kitą - sielvarto arba jį vejančių vilčių", - sako autorius.
K. Kauko tėvai buvo labai išprusę žmonės, jiems labai pritiko dar negreit K. Kauko išgirstas ir suprastas giminių ir kaimynų vertinimas: kaimo inteligentai. Mama buvo aplinkiniuose kaimuose plačiai žinoma žolininkė, būrelio Gyvasis rožančius vadovė, gera audėja, laiškais besikeičianti sumanytų dirvonų ir kitų, net šešiolikanyčių audinių raštais su tolių toliuose gyvenančiomis moterimis. 
Tėtis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens buvo žemdirbys, sodininkas, bitininkas. Po to tapdavo staliumi - net pagal užsakymus darydavo gražius ir patogius baldus, žiemai iš ūkio darbų sau pasilikdavo tik rūpestį pardavimui auginamais bekonais, kad jie nebūtų nei per liesi, nei per riebūs, nei per sunkūs, nei per lengvi, labiausiai vertinami supirkėjų, nes tinkami eksportui į Angliją. 
Per 335 knygos puslapius pralekia visa K. Kauko gyvenimo istorija. Toji istorija prasideda dar prieš jam gimstant, nuo būsimų K. Kauko tėvų - Antano ir Ievos Kaukų, užaugusių stambių žemvaldžių šeimose. Baigiasi užplūdusiu liūdesiu netekus žmonos Audrutės, spėjusios paskaityti tik nedidelę šios knygos dalį... 
Džiugu, jog skaudžiose vienatvės dienose autorius neišmetė dar nebaigtos knygos tekstų, kaskart didėjant vilčiai, jog knyga - reikalinga. Aprašomi gyvenimo įvykiai pagrįsti autoriaus nuojautomis, kurių kartais pats nesuprantąs, bet tokiam elgesiui jį skatino jaunystėje įgytas devizas: žinoti, tikėti, abejoti.
O laikraštis „Lietuvos aidas", kuriame aš dirbu, jau sulaukęs garbingo šimto metų jubiliejaus, Vasario 16-ąją kartu su visa Lietuva pasitiksiantis Valstybės atkūrimo šimtmetį, norėtų po dešimties metų pirmajame „Lietuvos aido" puslapyje parašyti Jums sveikinimą 100-mečio proga!
 

 

P.S.
Iš spaudai ruošiamos „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos":

 

Kaukas Kostas *1928 01 28 Duselninkai (Alytaus raj.) žurnalistas, rašytojas, satyrikas. 1955 baigė VU (žurnalistiką). Dirbo laikraščio „Tiesa" redakcijoje, telegramų agentūroje „ELTA". Nuo 1959 buvo Pabradės rajono laikraščio „Darbo žmogus" redaktorius, Tauragės rajono laikraščio „Tarybinis valstietis" redakcijos korespondentas, 1974-81 Klaipėdos statybos montavimo organizacijos savaitraščio „Statybininko žodis" redaktorius. Dirbo Lietuvos televizijoje ir radijuje. Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos savaitaščio redaktorius (1990). Dar dirbo kelių Klaipėdos laikraščių redakcijose. Išleido humoreskų, feljetonų, satyrinių apsakymų ir apysakų knygas Milžinų sąspyriai (1975), Didesni už save (1980), Užterštas lizdas (1983), Musei geriau (1988), Mano sklypas pamiškėj, Šuniui reikia žmogaus (abi 1991), Šaukiantis tylėjimas (1992), Musei vis dar geriau (1993), Paskutinis kaifas (1997), Užu stalo - gaidys, Valdžios vyras, jo moterys ir draugai (abi 2000), Linksmai apie medžiotojus ir žvejus (2005), Postmodernistinis sielų valymas (2005), Raštingieji ir beraščiai (2006), Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi - grožinė literatūra papjauta!, Šviečianti tamsa (abi 2007), Pragaro šiokiadieniai ir šventės, Sunki ir laisvės našta (abi 2008), Vai vai bam! (2009), Šviesos link (2010), Abėcėlinis elementorius seimūnams ir jų padėjėjams (2010), Obuoliavimas su velniais, Pagiriamieji žodžiai asilams ir kvailybėms (abi 2012), Žemiškoji kankykla ir pragaro malonės, Esu ir būsiu!, Laisvanoriška laisvūnų nelaisvė (visos trys 2013), Gelbėkimės ir gelbėkime Europos Sąjungą (kartu su D. Varkaliu, 2014). Parašė apysakas Paklausk ąžuolą (1984), Baltųjų varnų eiguva (1997), Mirusių pamokos (2001). Išleido politinės publicistikos, apybraižų knygas apie kunigą Liudviką Fetingį, Sąjūdį, lietuvininkus, medikus, kt., kelionių įspūdžius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1980. Ievos Simonaitytės premija (1989). Pav.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-11 11:55
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media