2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Kolega Vytautas Juozas Leščinskas: Pradžioje buvo karas...

2015-07-29
 
Vytautas Juozas Leščinskas

Vytautas Juozas Leščinskas

 

Vytautas Juozas LEŠČINSKAS

 

Pradžioje buvo karas...

 

Gimiau aiškiai ne pačiu palankiausiu Lietuvos istorijos metu  - 1941 metų kovo 2 dieną, nors pase įrašyta balandžio 2 d. Klaida atsirado gimimo liudijime. Gal jame įrašyta diena - mano krikšto data, nežinau. Bet kad tokia mada tais laikais buvo mano krašte - vaiką krikštyti po mėnesio nuo tos dienos, kai jis išvysta pasaulį - tai jau tikrai.

Šis kraštas - pats leipalingiškių dzūkų centras: mano gimtasis Savanorių kaimas iš rytų pusės glaudžiasi prie Leipalingio, buvusio miestelio, o dabar, galima sakyt, jau miesto, pamažu besiglemžiančio aplinkinių artojų, jau atgulusių į kapus, žemę. O žemė ta kiaurai permirkusi žmonių prakaitu ir krauju, nes koks tik būtų karas - mažas ar didelis - ginkluotos svetimų žmonių minios mindžiojo šią žemę, daugelis ir savo kaulus joje patiesdavo.

Gimtadienį vis tiek švenčiu kovo 2 dieną. Nepripažįsta siela, o gal širdis tos šventvagystės, to nežinomo valdininko gal dėl žioplumo mano pajauninimo visu mėnesiu. Vadinasi, ir į pensiją atitinkamai vėliau teko išeiti, o kažin, ar tai buvo man labai naudinga...  Spyriojasi, galima sakyt, net piestu stojasi ta mano dūšia, it nartus žirgas ne savu balnu balnojamas, jei kas sumano balandžio antrąją gimtadienio proga pasveikinti, tos neteisybės iki šiolei pripažinti nenori. Bet nieko nesakau, šypsausi. Juk žmogus nežino, ką daro, juk neinformuotas, kada iš tiesų atsiradau šiame keistų keisčiausių dalykų pertekusiame pasaulyje.

O įvyko tai 1941 metų kovo antrosios naktį, kiek žinau, ketvirtą valandą ryto. Anais metais ši pirmojo pavasario mėnesio diena buvo bene sekmadienis.

Tą pačią naktį, kai gimiau, žuvo motinos brolis, mano dėdė, vardu Jonas. Motinai apie tai niekas iš giminaičių ir artimųjų pasakyti nedrįso. Nelemtą naujieną ji sužinojo tik kitą dieną. Štai tokia nelinksma buvo pirmoji mano gyvenimo diena. Vėliau jų, nelinksmų, buvo daugybė. Bet švystelėdavo ir linksmesnių - kaip visiems.

Man gimus, lygiai po šešiolikos savaičių prasidėjo karas. Tai buvo taip pat sekmadienį, taip pat ketvirtą valandą nakties, auštant.

Savo mokinišką dalią Leipalingio vidurinėje mokykloje pradėjau 1948 metais, per patį pokario kovų už Lietuvos laisvę įkarštį ir okupantų vykdomus masinius žmonių vežimus į Sibirą. Tai buvo daug baisiau už praūžusį karą, per kurį sugriautas ir sudegintas visas miestelio centras. Net bažnyčios sienose žiojėjo iš rusų artilerijos pabūklų iššautų sviedinių pramuštos skylės.

Mano tėvai kilę iš netolimų  Leipalingiui kaimų. Motina - Bronė Grauželytė, iš Vilkanastrų kaimo, tėvas - Alfonsas Leščinskas, iš Dulgininkų (Kmieliavos). Susituokė jie bene 1936 metais, o į Savanorių kaimą persikėlė 1940-aisiais.

Savanorių kaimas atsirado per prieškarinę žemės reformą padalijus Leipalingio dvarą. Pavadintas taip dėl to, kad jame gavo žemės sklypus nemaža už Lietuvos nepriklausomybę kovojusių savanorių. Mano tėvui atiteko dešimt hektarų ir trisdešimt arų žemės, kuri buvo skirta jo tėvui Adomui Leščinskui, nes vyriausias sūnus Juozas, taigi mano dėdė, buvo savanoris, bet sunkios kovų sąlygos palaužė jo sveikatą, ir demobilizuotas jis labai mažai pagyveno. Na, o tėvas Adomas tą sklypą paskyrė sūnui Alfonsui, mano tėvui. Mūsų šeimoje augo keturi vaikai - aš (vyriausias) ir trys seserys - Onutė, Lionė (Leonora) ir Danutė. Bet užaugę  išsiskirstėme kas sau. Tėvai jau senokai mirę (tėvas 1995, motina 1996 metais), o mano tėviškės sodyboje dabar gyvena svetimi žmonės...

Savanorių kaime prabėgo visa mano vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės. Tai buvo didelis kaimas, turėjo gal penkiasdešimt sodybų.

Leipalingio vidurinę mokyklą, kurią pradėjau lankyti 1948 metais, baigiau 1960-aisiais. Nuo 1961-ųjų vėlyvojo rudens iki 1964-ųjų liepos antrosios pusės tarnavau sovietų kariuomenėje. Grįžau trejų metų iki galo neištarnavęs, paleistas kiek anksčiau, nes tokia galimybė buvo stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. Taigi įstojau į Vilniaus universitetą, studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. 1969-aisiais studijas baigiau.

Teko paragauti ir kietos pedagogo duonos, bet daugiausia darbo metų skyriau žurnalistikai.

Pirmieji mano literatūriniai bandymai prasidėjo žalioje jaunystėje, gal net paauglystėje, bet vėliau tą užsiėmimą beveik visai užmečiau. Tam buvo įvairių priežasčių. Bet pati svarbiausioji - kad rašyti taip, kaip tada reikėjo, aš niekaip negalėjau prisiversti. Būdavo, kai tik paimu į ranką plunksną, iš po jos, žiūrėk, taip ir sprūsta tokie dalykai, kad geriau jų ne tik niekam nerodyti, bet ir apie tai niekam nepasakoti. Tikėtis, jog kuris leidinys galėtų išspausdinti tai, ką parašydavau, būtų buvę daugiau negu naivu. Redaktoriai nori nenori turėjo branginti savo kėdes ir visokias „erezijas" stūmė šalin.

Be to, ir į rašytojus, jei kas tais laikais pasiryždavo, paprastai reikėjo muštis vienais ar kitais netiesioginiais būdais - per komunistų partiją ar dar kaip. Tai man atrodė nepriimtina. Todėl daugiau rašyti ėmiau tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Na, o dabar bene metas kūrybinę autobiografiją pateikti kiek plačiau.

Besimokydamas aukštesnėse klasėse (turbūt nuo 8 klasės) pradėjau bendradarbiauti su tuometinio Veisiejų rajono laikraščio „Tarybinis žodis" redakcija. Rašiau žinutes, vėliau - ir trumpus feljetonus, pasirašinėdamas dažniausiai slapyvardžiais. Buvau pakviestas dalyvauti prie šio laikraščio redakcijos suburtame literatų būrelyje, kuriame dalyvavo ir tada dar tik pradedantis poetas Sigitas Geda. Paskui, kai Veisiejų rajonas buvo prijungtas prie Lazdijų rajono, taigi ir nelikus „Tarybinio žodžio", epizodiškai rašiau korespondencijas šio rajono laikraščiui bei žurnalui „Mūsų girios". Rašiau ir eilėraščius, bet jų spausdinti nemėginau; kai kurie viena ar kita proga buvo įdėti į mokyklos sienlaikraštį. Jau baigęs mokyklą pamėginau parašyti ir vieną kitą apsakymą, bet šios mano pastangos nutrūko, kai 1961 m. buvau paimtas į sovietų kariuomenę. Tiesa, ir tada kartais parašydavau kokią korespondenciją į anuometinę kariuomenės spaudą. Tačiau literatūrinius eksperimentus teko atidėti.

Studijuodamas kurį laiką dirbau Vilniaus universiteto laikraščio „Tarybinis studentas" redakcijoje fotokorespondentu (fotografija susidomėjau dar vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje, kai pusbrolis man padovanojo tais laikais atrodžiusį gerą fotoaparatą FED). Šiam studentų laikraščiui ne vien fotografavau, o ir rašiau korespondencijas, apybraižas. Studijų metais kartais ir į respublikinę spaudą šį tą parašydavau. 1969 m. baigęs studijas dirbau pedagoginį darbą Vilniaus mokyklose. Tuo metu bendradarbiavau ir spaudoje. Laikraštyje „Literatūra ir menas" buvo išspaudintos kelios mano parašytos knygų recenzijos.

1977 m. ėmiau dirbti žurnale „Sveikatos apsauga". Nuo to laiko iki šiol mano darbas  tiesiogiai susijęs su žurnalistika. Tais pačiais 1977 metais perėjau į kito žurnalo - „Šeima" -  redakciją; buvau Pedagogikos ir psichologijos, vėliau  -  Kultūros skyriaus, po to - Šeimos ir visuomenės problemų skyriaus redaktorius. „Šeimoje" dirbau iki 1992 m. Šiame žurnale išspausdinta nemaža mano straipsnių bei apybraižų, o tuo metu laikraštyje „Tarybinis mokytojas" - keleto teatro spektaklių recenzijos.

Nuo 1992 iki 1998 m. dirbau laikraščio „Žvilgsnis" redakcijoje (iš pradžių buvau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, vėliau - redaktorius). Per tą laiką įvairiu metu redagavau žurnalus „Žmogus", „Paslaptys", laikraščius „Fantomas", „Europos centras", kai kuriuos kitus leidinius. 1998-2001 m. - laikraščio „Geležinkelininkas" redaktorius.

Buvo išspausdinta mano straipsnių, apybraižų ir kt. įvairiuose kituose leidiniuose (laikraščiuose „Komjaunimo tiesa", „Tiesa", „Vakarinės naujienos", „Automobilininkas", „Žaliasis pasaulis", „Gimtasis kraštas", „Kalba Vilnius", „Savininkas", „Būk", „Lietuvos sveikata", „Žingsniai", „Pozicija", „Lietuvos aidas", „Ūkininko patarėjas", „Rasos",  „Vilniaus tribūna", „Laikas", „Lietuvos profsąjungos" (šiame leidinyje kelerius metus buvo nuolat spausdinamos ir mano humoristinės novelės), žurnaluose „Švyturys", „Naujos knygos", „Mūsų žodis", „Tarybinė moteris", „Taip ir ne", „Nemunas", „Ieva", „Meisteris", kai kuriuose kituose  leidiniuose). Iš viso spaudoje iki šiol paskelbta per du tūkstančius įvairių mano publikacijų.

Dabar daugiausia bendradarbiauju su savaitraščiu „Žaliasis pasaulis". Jame  spausdinami mano straipsniai daugiausia gamtos, aplinkosaugos temomis. Buvo spausdinta taip pat literatūros kūrinių - novelių, humoreskų ir kt.

Dirbdamas laikraščio „Žvilgsnis" redakcijoje rašiau humoristines noveles, apsakymus, trumpas apysakas. Šie kūriniai buvo spausdinami „Žvilgsnyje", kituose leidiniuose („Europos centras", „Savininkas", „Žaliasis pasaulis", „Būk", „Pozicija" „Paslaptys" ir kt.) 

Pirmasis mano grožinės literatūros kūrinių - humoristinių novelių - rinkinys „...Ir moterys...ir vyrai" buvo išleistas 1995 m. 1998 m. išleista apysaka „Moteris prezidentui". 2000-aisiais pasirodė trumpų apysakų, novelių rinkinys „Keistoji šatenė". 2007 m. išleistas romanas „Žmonės iš sutemų", o 2009 m. - humoristinių novelių knyga „Neformatas" bei romanas „Daktaras Lorencas". 2010 m. išleista dar viena knyga - beletrizuotų apybraižų ciklas „Dvarelis", o 2012-aisiais - romanas „Paskutinis eksperimentas".

Ateities planų, aišku, turiu, bet apie juos kalbėti, manau, neverta. Juk tai, ką planuoji, gali būti, lygiai, kaip ir nebūti. Kiekvieno iš mūsų laikas ir gyvenimas priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Neretai įnoringasis Likimas tomis mūsų didžiausiomis vertybėmis užsimano lengvabūdiškai pažaisti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-07-29 07:57
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media