Žurnalistų kūryba

  Žurnalistų namuose (Jogailos 11 g., Vilnius ) dailininkas ir žurnalistas Albertas Vaidila surengė  savo penktąją autorinę tapybos ir grafikos darbų parodą „Moterys ir gėlės".  Šia proga kalbinu kolegą Albertą Vaidilą

Sakoma, kad pavasarį pražįsta moterys ir gėlės, o  Kovo 8 -ąją daugelis dar su gėlių puokštėmis skuba pas mamas, žmonas, mylimas ir artimas moteris. Gėles suprantame kaip pagarbos ir meilės simbolį. Tai gal daugiau šios šventės prasmių ir nė nereikia ieškoti? O ką apie tai pats manai? 

 Kaip dailininkas galiu tik pridurti, kad moteris ir gėles aš laikau gyva grožio vizija, Kūrėjo paslaptimi, kuri kažin ar kada nors bus pilnai atskleista. Grožis mus traukia, o neretai ir glumina. Tai stebuklas, o stebuklų paprastų nebūna. Žinoma, kai kas gali pasakyti, kad aš idealistas, nes moteris tėra žmogus, neretai su dideliu ydų šleifu. Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas. Tačiau, mano galva, bent per šventes turime pastebėti ir iškelti grožio ir gėrio pradus. Daug apie tai galima pasakyti tiek žodžiu,  tiek tradicine arba originalia menine kalba. Jeigu tai darysim įdėję savo sielos dalelę, tai daug kas į gerą pusę gali keistis ir mūsų kasdienybėje. Tuomet gal ir po švenčių gėlėmis ar kitomis džiugiomis staigmenomis dažniau pamaloninsime savo brangias moteris. Juk jos tikrai to nusipelno.

Paminėjai moteris kaip grožio viziją. Ar tai taikytina visoms moterims ar tik išrinktosioms? Turiu omenyje visiems žinomą dalyką, kad dėl skonio ar grožio nesiginčijama - juk dažnai ta pati moteris vienam gali patikti, kitam - ne.

Suprantama, kad požiūriai į tuos pačius dalykus gali skirtis. Vis dėlto aš manau, kad dėl grožio galima ginčytis. Beje, dėl jo neretai ir ginčijamasi. Juk ir moterų grožio konkursuose apie moters gražumą sprendžia ne vienas žmogus, o sudaryta komisija, taip pat žiūrovai. Kiekvienas konkretus objektas - ar tai būtų architektūros, ar dailės kūrinys, ar moteris turi atitinkamus parametrus pagal kuriuos galima spręsti ir pagrįsti kuo jis gražus arba pastebėti trūkumus.

Ką galėtum pasakyti apie istoriškai kintantį moters grožį dailėje. O gal čia galėtume įžiūrėti ir nekintamų moters vertybių, kurios ir šiandien įkvepia dailininkus?

Moters grožis, paslaptingumas, išmintis, kūno plastika, grakštumas  ir daugelis kitų savybių stebino ir traukė visų laikų išminčius, menininkus, poetus. Moters portretas dailėje buvo paplitęs įvairiose epochose, kai kurie jų tapo netgi moteriško grožio etalonais, kuriais buvo ir yra žavimasi visame pasaulyje (Nefertitė, Miloso Venera, Džokonda). Tačiau reikia pastebėti, kad kiekvienoje epochoje galima išskirti vis kitokius grožio idealus. Matriarchato laikmečio moterų skulptūrėlėse buvo masyvios kūno formos, išryškinami lytiniai organai, viduramžiais stiebiantis architektūrai į viršų, buvo madingos aukštos lieknos merginos, Renesanse dailėje vyravo apkūnios, moterys trykštančios sveikata, patikimos gimdyvės, o greta subujojo ir iš Antikos perimtas klasikinis harmoningų proporcijų moters kūnas. Klasikinis kūno grožis, manyčiau, vyrauja ir dabar. Nors reikia pastebėti, kad daug merginų pavydžiai dairosi į modelius ir bet kuria kaina, net rizikuodamos savo sveikata, stengiasi numesti svorį, būti itin laibos. Taigi ir taip suvokiamas šiuolaikiškas grožis, grakštumas. Dailininkai istorijos bėgyje moteris idealizavo, joms buvo priskiriamos mistinės ar ypatingos galios, jos tapo reikšmingų įvykių, žmonijos siekių, valstybių simboliais: pas senovės graikus Karo deivė Atėnė, Pergalės deivė Nikė, Prancūzijoje Laisvės simbolis (tapytojas Delakrua), Taikos, Lietuvos simboliai  (skulptorius Mikėnas), o kur dar  deivės, menų mūzos, lietuvių tautosakos papuošalas laumės ir pan.

Ką gi, moters fenomenas, jos paveikslas užima deramą vietą pasaulyje, daug kur pranokdamos vyrus. Tavo paroda, skirta moterims, maloni staigmena, ypač žurnalistėms, nes ji surengta Žurnalistų namuose. Ką galėtum pasakyti apie savo parodos darbus?

Pats parodos pavadinimas „Moterys ir gėlės" gali pasirodyti pernelyg sentimentalus ir daugiau ar mažiau įprastas. Todėl moteris ir gėles panorau parodyti kitaip, negu esame įpratę jas matyti gyvenime. Pavyzdžiui, porą paveikslų sukūriau pasiremdamas  mitologija. Vienas jų  - „Lemtis" , kuriuo siekiu atspindėti fatališką požiūrį į gyvenimą. Pasak senovės romėnų filosofo Senekos, „Lemtis paklusnųjį veda, o priešgyniaujantį priverčia". Lemtį įsivaizduoju kaip kažką nepermaldaujamą. Tad vaizduodamas ją gražiu  mergaitės veidu, suteikiau „kietą", kaip keli žiūrovai pastebėjo, „raganišką" žvilgsnį.  Kitai kompozicijai - lietuvių ir prūsų mitologijos deivei Žemynai teko  graudus vaidmuo. Žemės šiuolaikinę būseną atspindi personifikuotas Moters - Žemynos veidas, kuriuo rieda ašara. Šiuo darbu siekiu atkreipti dėmesį į mūsų šalies žemės likimo, gamtosaugos, ekologijos problemas. Kitais darbais bandau sukurti šventišką, skaidrią pavasarišką nuotaiką.  Kai kuriuose paveiksluose dominuoja moterys, kitose - gėlės. Galima būtų išskirti kelis pagrindinius principus, kuriais rėmiausi kurdamas paveikslus: moteris juose ne konkreti asmenybė, o yra bendrybė, kurios bruožai atlieka simbolio, metaforos (kaip „Lemtyje", „Žemynoje") vaidmenį. Kompozicijose pavasario, moters, gėlių tema  vėlgi moteris figūruoja kaip metafora ar gamtos dalis (moters ir gamtos panašios spalvos, faktūros, linijinio sprendimo sąšaukos) , moterų charakteringi bruožai kartu yra ir  žmogiškų emocijų atspindys. Kūno judesiu, veido išraiška, akimis, šypsena,  vėjyje besidraikančiomis plaukų sruogomis moteris byloja apie gamtos ir žmogaus būsenas, primena akimirkas, kurias mes patiriame atbundančioje pavasario gamtoje. Tokie mano darbai „Pavasarinis etiudas", „Saulėta diena", „Lietaus atgaiva" ir kt.

Kaip supratau, parodos paveiksluose moterys tarsi gamtos šaukliai, jos dvasios atspindys. O kaip reiktų žiūrėt į gėles? Ar jos taip pat turi iš pirmo žvilgsnio nesuvokiamų prasmių?

Gėles suprantu ne tik kaip nuostabią gamtos dovaną, bet ir kaip gyvus, įstabius šios žemės gyventojus, sugebančius jausti, suprasti žmones. Vaizduodamas gėles einu atvirkštiniu keliu lyginant su moters vaizdais - išlaikydamas paveiksluose atpažįstamas gėlių formas ar pavidalus, bandau įsivaizduoti ir perteikti gėlių buvimą šioje žemėje ne kaip augalo, kuriuo džiaugiamės vertindami kvapus ir išorinį grožį, o  kaip žmonių gyvenimą. Jis kupinas džiaugsmo, liūdesio, tirpstantis maldoje, susijęs įvairiais emociniais ryšiais susijęs su supančia aplinka. Mane domina ne gėlės konkretizavimas, o jos dvasingumo aura, grožio  sklaida, kurie siūlyte siūlo poetinius sprendimus, paremtus fantazija ir nuojautomis. Tokie   darbai - ciklas „Iš gėlių gyvenimo",  „Drugelis", „Gėlės ir drugelis", „Gėlės su boruže" ir kiti.

Ačiū už pokalbį. Džiugu šiame gerokai suvienodėjusiame ir papilkėjusiame pasaulyje pamatyti ir šviesų grožio blyksnį. Linkiu tolimesnės kūrybinės sėkmės.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.