Žurnalistų kūryba

Vaclovas Juodpusis

JAV lietuvių laikraštis „Lietuvių balsas", kurį redagavo Vytautas Radžius, surengė literatūrinį konkursą. Į jį, kaip žinoma, 1999 metais atsiliepė daug gerai plunksną valdančių ir šią temą išmanančių žmonių. Tai buvo slaptas konkursas - autorių pavardes buvo galima sužinoti tik susumavus konkurso rezultatus. Niekas nežinojo ir kas yra politinio istorinio romano „Neleisk mūsų gundyti" autorius. Bet autoritetinga komisija, kurią sudarė rašytojai Vytautas Volertas, Valentinas Sventickas, Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė ir Eugenijus Ignatavičius, gyvenantys JAV ir Lietuvoje, gana greitai atsirinko ir pirmajai premijai, kurios mecenatas Jonas Adomavičius, M.D., pasiūlė romaną „Neleisk mūsų gundyti". Šio kūrinio autorius pasirodė esąs vilnietis Jonas Vėlyvis.

Tai socialinių mokslų daktaras, pedagogas ir, kaip Vincas Kudirka apie save atsiliepė - „plunksnagraužys" - žurnalistas, periodinėje spaudoje pažėręs dešimtis solidžių straipsnių. Baigęs Vilniaus statybos technikumą, o vėliau ir Vilniaus universitetą, darbavosi įvairiose srityse, rinkos ekonomiką dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete. Parašė 7 brošiūras, taip pat monografijas „Europos sutartis" (2000), „Vienkiemiai Lietuvoje 1945-1989 metais" (2000), „Verslas" (2001). Šių metų sausį Stasio Vainiūno namuose minėjome jo 75-ąsias gimimo metines, deja, minėjome jau be jo, nors dažno čia buvusio lankytojo veide švietė J. Vėlyvio nepaprastas, sakytume, dzūkiškas gerumas. Tikrai, jis toks ir buvo, visą gyvenimą pasiaukojęs darbui, žinių kaupimui, domėjimuisi literatūra, politika ir, ko gero, ką liudija jo rašytiniai darbai, Lietuvos praeitimi. Atrodo, kad jo sukauptoje ir šviečiančioje asmenybėje slėpėsi ne tik istoriko, bet ir rašytojo talentas. Tad daugelį maloniai nustebino jo raiškiai parašytas politinis istorinis romanas „Neleisk mūsų gundyti", kuris atsirado ne per vienus metus. Dažną mūsų tautietį turėtų sudominti ir sujaudinti, kaip autorius sumaniai ir talentingai nupiešė didžio mūsų rašytojo Vinco Krėvės portretą tais tragiškais Lietuvai 1940-aisiais, kai Lietuvos Nepriklausomybė jo akivaizdoje buvo laidojama ir jis, kaip Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų ministras jau nieko nebegalėjo padaryti, nors visomis išgalėmis su bendraminčiais stabdė šį procesą. Taigi, nuo tų dienų mus jau skiria 75 metai. Bet tai nereiškia, kad tų dienų įvykiai yra nuėję į praeitį: juos turime geriau studijuoti ir pažinti matydami šiandienines didžiojo kaimyno rezgamas intrigas, jo tikrąjį veidą. Romano autorius, pasinaudodamas rašytiniais šaltiniais, o ir paties V. Krėvės kūrinių motyvais, vaizdžiai aprašo tų metų vasaros įvykius, kuriuos aršiai rezgė Sovietų Sąjungos pasiuntiniai Vladimiras Dekanozovas ir Nikolajus Pozdniakovas, o ir jiems į pagalbą skubėję kolaborantai Justas Paleckis, Mečislovas Gedvilas ir kiti komunistai, kurie nematė ir nenujautė pražūtingos Lietuvai ateities. Tų vasaros dienų įvykius turėtų žinoti kiekvienas mūsų tautietis, nes tai buvo brutalios jėgos demonstravimas, bandant nušluoti mažesnes valstybes, tautas, jų taikingus interesus. Atkurdamas anų dienų įvykius ir V. Krėvės išgyvenimus, J. Vėlyvis meistriškai pavaizdavo ir 1940-ųjų vasaros atmosferą.

Dar nežinodamas, kas yra tikrasis romano „Neleisk mūsų gundyti" autorius, vertinimo komisijos narys E. Ignatavičius, jau susumavus konkurso rezultatus, rašė: „Vienintelis Jono Vėlyvio romanas, paremtas dokumentine medžiaga, kurį būtų galima pavadinti beletrizuotu dokumentiniu romanu „Neleisk mūsų gundyti", komisijos nariams tarpusavy net nepažįstamiems ir nesimačiusiems, gyvenantiems tiek JAV, tiek Lietuvoje, nesukėlė jokių dvejonių - pritarta vienbalsiai..." Ir toliau E. Ignatavičius pažymi: „Palyginti sėkmingai susidorojama su gausia ir turtinga, tiksliai atrinkta faktine medžiaga iš sudėtingiausio Lietuvai kilpos užnėrimo ant kaklo momentų. Remiamasi laiškais ir dienoraščiais, gal net užsienio archyvų medžiaga. Iš šių sulesiotų trupinių sukuriamos įtikinamos, kone autentiškos V. Krėvės asmeninio gyvenimo scenos, įdomūs šeimyniniai santykiai su gyvybinga, nuovokiai mąstančia ramybės ir namų židinio saugotoja, mylinčia žmona Rebeka. Nuosekliai ir įtaigiai piešiami paveikslai, atskleidžiama klastos ryškėjimo, santykių vystymosi eiga su bolševikinės šėtono imperijos pasiuntiniais Dekanozovu ir Pozdniakovu, o vėliau, artėjant atomazgai ir apsisprendimui, - su pačiais Kremliaus lyderiais - Molotovu ir kitais Lietuvos „gelbėtojais". Romane apsiribota trumpu tragiškų 1940 metų laikotarpiu, veiksmas vystosi epišku tempu, kartais pasiekdamas kvapą užgniaužiančią įtampą, pavyzdžiui, į simbolinę plotmę pakylanti ryški traukinio ratų trinksėjimo metafora, atsikartojanti su sunkių dūmų kamuojamo herojaus V. Krėvės širdies ritmu - būti ar nebūti?.."

Premijos įteikimas įvyko Čikagoje, Jaunimo centre, 2002 metų kovo 10 dieną, kai buvo minima ir Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvylikos metų sukaktis. Ta proga ir J. Vėlyvį raštu pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, palinkėdamas „ištikimos tarnystės savajai tautai telkiamiems žmonėms..." Priimdamas premiją, jaudinančią kalbą tąkart pasakė ir J. Vėlyvis, nesitikėjęs, kaip ir V. Krėvė, kad kada nors teks įkelti koją į Jungtines Amerikos Valstijas. Beje, V. Krėvės ir J. Vėlyvio gimtines skiria tik 40 kilometrų. Ir J. Vėlyvis, turbūt geriausiai suvokdamas V. Krėvės „labai patriotinį romantiškai didybinį nusistatymą", žavėjosi laikraščiu „Lietuvių balsas", kuris „garbingai stovi lietuvybės išlaikymo ir Tautos nedalumo sargyboje". Tai sakydamas, J. Vėlyvis mintimis nukeliavo ir „į V. Krėvei gerai pažįstamą ir dažnai jo lankomą netoli gimtinės esamą Perloją. Joje visą Lietuvos didybės neigimo laiką išstovėjo Vytauto Didžiojo paminklas, atsispirdamas nugriovimui net galingiausiam tuo metu Rusijos traktoriui, pavadintam diktatoriaus Stalino vardu, kuriuo buvo bandoma Vytautą nugriauti žemėn. Taigi ant šio paminklo yra užrašas, kad Vytautas bus gyvas, kol gyvas bus nors vienas lietuvis." Ir baigdamas savo padėkos kalbą J.Vėlyvis tarė: „Jūsų darbai ir skelbiami konkursai tarnauja kilniam vaikų, nesvarbu, ar jie gyventų už okeanų ir kalnų, ar tik prie Baltijos krantų, dvasiniam supratimui ir vienijimui. Pasaulio lietuvių suėjimai akis į akį padeda suvokti ir atrasti bei ugdyti kilnų Tautos nedalumo jausmą. Tegul būna taip, kad Jūsų darbai taptų mūsų darbais, kad mūsų džiaugsmai - jūsų džiaugsmais, kad įvairiose šalyse gyvenantys lietuviai jaustųsi nedalomos Tautos vaikais. Dirbkime ranka rankon, jauskime vieni kitus širdis širdim."

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir teevizijos rėmimo fondo projekto dalis.