2019 m. spalio 17 d., Ketvirtadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Jeronimas Laucius: spalio vaistažodžiai „Belskis ir pasitiks“

2019-10-02
 
Jeronimas Laucius

Jeronimas Laucius

BELSKIS IR PASITIKS

 

„Belskis ir atidarys", - teigia sena žmonių išmintis.
Jis beldėsi kantriai ir ilgai, bet durų niekas neatidarė.
Niekas nepriėjo net žvilgtelti pro langą.
Ir pro rakto skylutę ten viduje jis neįžvelgė nei jokios gyvos dvasios.
Bet jis tikėjo ta žmonių išmintimi ir beldėsi, beldėsi, beldėsi...
Tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk...
Staiga vienu metu jis išgirdo skambant muziką.
Durys dabar jam tapo skambiausiu instrumentu, vėjas nenuilstančiu akompaniatoriumi, medžiai, gatvės, dangus - pilna Olimpijos sale...
Taip kūrybos pasaulis pasitiko gimstantį naują Kūrėją.
 

 

 

NEIŠPAKUOTOS MŪSŲ DOVANOS
Kai žmonės užmiega, jų likimai iškeliauja ieškoti dovanų.
Keliaudami visų žmonių likimų keliais, jie sužino daug paslapčių, padaro likiminių atradimų, pažvelgia net į tolimiausią ateitį.
Kartu su aušra sugrįžę likimai nori pasidalinti savo dovanomis, parodyti gyvenimo meilės, ateities kelią.
Tačiau žmonės net nepasisveikina su jais, nemato, nejaučia jų dovanų.
Jie, tarsi vėluodami į Laiko traukinį, vos prabudę šoka iš lovų ir lyg vakarykščius marškinius velkasi senuosius savo likimus.
Metai iš metų niekas nesikeičia...
Tik patys laimingiausieji, kurie nors kartą pajutę likimo prisilietimą, jo šypsnį, kviečiantį prie gaivių gyvenimo šaltinių žvilgsnį, dar net nepramerkę akių jau laukia, kuo šįryt apdovanos, kaip juos palaimins likimas.
Taip laimingiausieji palaiminti likimu tampa dar laimingesni, o skubantieji, jei tik atsigrįžtų, pamatytų paliktas neišpakuotas likimo dovanas.

 

 


PRIE UŽKALTŲ LANGŲ
Jis stropiai užkalė visus langus, kad namai nematytų nei kur jis iškeliauja, nei tų kitų namų, kuriuose nuo šiolei ilgai gyvens.
Prie tų užkaltų langų jis tesugrįždavo pasiklausyti apie ką kalba palikti namai.
Dabar ten gyvena tik žmonių balsai.
Jie, kaip ir mes, miega, keliasi, prausiasi, vaikšto po kambarius, susitinka vieni su kitais, kad pasikalbėtų, kad pasakytų išėjusiems tai, ko jie negirdėjo anuomet, kai balsai gyveno dar kartu su žmonėmis.
Jie kalbasi ir stebisi, kodėl žmonės negirdi savo pačių minčių balsų?
Kodėl kartais jie tegirdimi tik pro užkaltus langus?

BE PAVADINIMO (KOL KAS)
Siaučiant anai neteisybei, senutei vienuolei buvo paskirta 10 metų tremties.
Išklausiusi teismo nuosprendį vienuolė pasakė:
- Aš jau ruošiausi keliauti į kitą pasaulį, bet jeigu aš jums taip reikalinga, kad turiu gyventi dar tiek metų, kiek man paskyrėte, tai aš, kaip įpratusi paklusti visiems vyresnybės nurodymams, pasistengsiu tai įvykdyti.
Pasistengė.
Ir, kaip buvo anuomet madinga, viršijo planą.
Ji išgyveno dvigubai ilgiau, palikdama mums visiems savo pamoką, kurią kiekvienam valia suprasti taip, kaip jam buvo lemta išmokti skirtas gyvenimo pamokas.

 

P.S. Tą prisimintą istoriją užrašiau be pavadinimo. Siūlau jums sugalvoti pavadinimą, parašyti jį komentarų skiltyje. Po to išrinksime geriausią. Tokiu būdu visi dalyvausime kūrybiniuose apmąstymuose, galbūt kai kam tai bus impulsas į kūrybos kelią.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-10-02 12:06
 
Share |
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Bo

2019-10-10 15:39

Saldu. Skaitai, net cukraus nereikia.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danutė

2019-10-10 11:58

Kodėl kartais jie tegirdimi tik pro užkaltus langus?
Todėl, kad mes labai susvetimėję.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

G.T.

2019-10-06 10:49

Taip, belskis ir atidarys. Bet gali ir neatidaryti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media