2024 m. balandžio 26 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jadvyga Godunavičienė - Eilėraščiai

2014-09-02
 
Jadvyga Godunavičienė

Jadvyga Godunavičienė

Jadvyga Godunavičienė 

 

Jūra ir smėlio kopos, pavasariai ir rudenys, jaunystė ir, deja, senatvė... Pasaulio platumos - Tolimieji Rytai su laukine Kurilų salų egzotika, Amerikos dangoraižiai, Vidurinės Azijos šventyklos mėnesienos šviesoje, šiltas Pietų jūrų dvelksmas, Alpių kalnų didybė, meilė ir netektys, dešimtmetis, praleistas atšiaurioje Sibiro tremtyje, gerokai pavėluotos žurnalistikos studijos... Visa tai ir dar daug, daug ko būta ilgame gyvenime... Būtent tai , kas matyta, patirta, ir atsispindi paprastuose, neįmantriuose eilėraščiuose. Jie- nuolatinai palydovai nuo pat jaunystės metų - sudėti į du rinkinius - „Neišskrisk, baltas paukšti" ir „Juodalksni, broli mano".

Su literatūra, jos kūrėjais, dailininkai, aktoriais, muzikais, įvairių kultūros sričių žmonėmis daug teko bendrauti dirbant Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos". Tie trys dešimtmečiai - didžiulė gyvenimo dovana, atlygis už  patirtas likimo skriaudas.

Draugiškas redakcijos bendradarbių būrys, kūrybingi žurnalistai, korektorės, vertėjai, spaustuvininkai, bendros kelionės, draugystė su latvių, estų, rusų, baltarusių kolegomis, To neįmanoma pamiršti, apgailestaujant, kad laikraštis neišsilaikė iki šių dienų. Ypač ryškiai atmintyje švyti Atgimimo metų laikotarpis, kai pirmą kartą viešai minint Nepriklausomybės dieną, „Vakarinės naujienos" išspausdino dar niekur neskelbtą Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Diena atrištom akim", kai rinkome ir spausdinome gulago kalinių, tremtinių prisiminimus, rašėme apie Sąjūdžio veiklą. Gana dažni redakcijos žurnalistų svečiai buvo garbusis disidentas Antanas Terleckas, profesoriai Aloyzas Sakalas, Bronislovas Genzelis, kiti šviesuoliai.

Dabar, kai jau gali vadintis ilgaamžiu, džiugina valandos, praleistos Lietuvos žurnalistų sąjungos  Senjorų klubo susitikimuose, išvykose, pokalbiuose su senais bičiuliais. Tad sveiki, mieli kolegos, kukliems mano eilėraščiams, kaip ir man pačiai, tarp jūsų jauku ir gera.

 

Tuštuma

 

Tartum nieko nevyksta -

Tiktai laikrodis tiksi,

Priemenėj tyliai vaikšto katė.

Ir lyg vinį į smilkinį kala

Iš kažin kur atklydus KALTĖ.

               Nežinai nei už ką, nei kodėl

               Ji šalia, lyg šešėlis nakties.

               Gal ne taip gyvenai,

               Gal mylėjai ne tuos

               Kas šią mįslę dabar beatspės.?

Kai ruduo dažo vakaro dangų

Pilkomis niūrumos spalvomis,

Kai geltoni jurginai po langu

Ir kai vėjai  pikti.

 

 

Pamiškė

 

Pamiškė, pamiškė,

Krautuvėlė maža-

Čia mes duoną ir žibalą pirkom..

Akys žvyrduobių,

Kalbančios savo tyla

Apie pokarį, meilę ir mirtį.

 

Sugrįžtu

Per pušynus,

Pro dienas ir metus.

Laikas ištrina mylimus veidus.

Ir lyg senas žvejys, išlydėjęs laivus,

Vėl į švyturį užkopiu laiptais.

 

 

Senoji Palangos gimnazija

 

              Mano Ronže, tekėki pro šalį,

              Kaip tą rūškaną pokario vakarą...

              Palangos gimnazijos salė-

              Akordeoną virkdo Vaclovas..,

Iš pajūrio senųjų vienkiemių,

Iš Šventosios miškų ir kopų,

Mes po karo čionai susirinkę,

Sukom valsą, į mokslus kopėme...

              Neįkopę- miškuose kritom

              Ir vagonuos į tremtį dundėjom...

              Išsibarstę toli viens nuo kito,

              Niekada jau būryn nesuėjom.

Bet širdis vis dar mena tą vakarą,

Laisvei priesaikos žodį tartą,

Nebėra  jau nei salės, nei Vaclovo-

Vėtros nubloškė mūsų kartą.

 

(Vaclovas Furmonavičius buvo garsiausias muzikantas pokario Palangoje)

 

 

Žmogus su šautuvu

       Pokario partizanų, žemaičių, brolių Antano ir Stepono Skersių atminimui

 

Vaikeli, auštant tu prieik prie lango,

Pažvelk į girią-

Mane nueinantį matysi,

Su milo kepure ir kryžium ant peties,

Kaip paskutinį sykį...

                Sakai- ne kryžius tai, o šautuvas...

                Ne, ne- tai tikras medis,

                Kuris tik retkarčiais iššauna

                Į priešą ar į žvėrį,

                Iš pasalų užpuolantį

                Ir tykantį išplėšti širdį.

 

Sakai- sudeginau namus, kuriuos abu

Užaugom..

Atleisk, manęs šioj žemėje

Jau niekad nebebus

O gal ir liksiu, tik nematomas,

Degėsių pelenuos, prie vieškelio,

Kuriuo eini...

 

 

Iš geneologinio medžio

 

Gražiausia medžio puošmena - manoji motina,

Su savo dyvina kasa, gervauogių akim,

Žemaičių Kalnų giesme per gavėnią.

Jos aidas giriomis ataidi iš seniai;

"Lenkiuos Tau, Viešpatie Jėzau Kristau,

Ir garbinu Tave..."

 

Paskui sugaudžia triūbos,

Lygu pavasario griaustinis prieš liūtis,

Kurios nuplauna nuodėmes, atleidžia Judo kaltę,

Skalauja mirštančiojo veidą.

Ir teikia viltį prisikelti...

Išmokau, motin, tavo pasaką,

Su ja ir gyvenu...

 

 

Kalėdų giesmė kirtimuose

                Sibiro kirtimų porininkei Genutei Valauskienei iš Gargždų

 

Taigos glūdumoj, ant susmegusio sniego

Tiktai mūsų ir kiškio pėdos...

Gruodis baigiasi, pūgos tęsiasi-

Lietuvoj greit Kalėdos.

O čia tik svaiginantis rūkas

Ir džeržgiantys pjūklai.

Aimanuodami griūva medžiai,

Gyvomis šakomis linguodami...

Dvi mergaitės atklydėlės

Kirviais tašome baltą liemenį.

Byra miško ašaros...

Duonos kriaukšlė sustingo į akmenį,

Juodas vakaras artyn sėlina...

Tokios tavo ir mano Kalėdos...

Traukiam, traukiam atšipusį pjūklą

Ir niūniuojame "Tyliąją naktį varpas sugaudė..."

 

 

Laiškai kedruose

 

Neišbraukt iš širdies šito tolimo krašto,

Kur tebešlama maumedžiai,

Kur į Šiaurę, į Šiaurę

Teka didelės upės

 

Aš tenai gyvenau.

Po atšiaurų pušyną

Braidė vaikiškos dienos.

Jos su duonos pluta,

Ilgesingom tremtųjų žemaičių giesmėm

Vis išnyra iš rūko.

 

Ir išsiveda vėjų takais

Į bežodę miškų didybę...

Gal dar supasi kedruose meilės laiškai,

Ant dangaus, ant dangaus

Parašyti?

 

Po pilkąja pūkų skara

Dar tebedega

Vaikiški skruostai...

Atmintis, atsistojus greta,

Jau pabalusią galvą glosto...

 

 

Tebesapnuojam traukinius

 

Tebesapnuojam traukinius,

Stotis pro lango grotas,

Lyg šiolei tebelaukiamus,

Speigynuos apraudotus.

         Tebesiklausome nakčia -

         Pūga pušis kedena,

         Tarsi ieškotume savęs

         Po svetimus gyvenimus.

Savi pabiris šukėmis

Ir pelenais į saują.

Skausmingai grįžę mokėmės

Gyvent iš naujo.

          Bet taip ir likom svetimi-

          Blaškyti Šiaurės vėjų.

          Gal tiems, kurie ne su mumis

          Taip baisiai neskaudėjo?

 

 

It žaidime

 

Rasotam praeities lange,

Pavargusį vėjuotą vakarą

Ir vėl visur regiu save,

It žaidime, it žaidime...

          Einu neužmirštais takais

          Per pūgas , vėjo genamas..

          " It žaidime,it žaidime",

          Kartoju sau, o ne gyvenime...

 

Pakelėse draugų kapai

Ir lapai rudeniniai pūva...

Prie akmenio kalu save-

Nejaugi visa ir tebuvo

It žaidime, it žaidime?

 

 

Medalis...

     (Pajuokaukime...)

 

Visi amerikonai medaliais apdalinti,

Mat jie vadavę Lietuvą

Ir buvę net kankinti...

Tik tu, broleli mano,

Tremty per taigą bridęs,

Kentėjęs šaltį, badą,

Vos, vos ten nenumiręs

Niekuo napamylėtas

Savo laisvoj tėvynėj-

Kenti senatvės vėtras-

Ir čia tave pamynė -

 

Visi, kas pinyguotas,

Kas tavo žemę aria.

Ir dar medalis - guodžiasi -

Ant kaklo sveria...

 

 

Rugiagėlė

 

Rugiapjūtė baigės,

Ryto rasos svaigios sidabru boluoja.

Ji viena palikusi, gale lauko supasi

Mano vienišoji.

 

Aplenkė ją dalgis, rugiapjūtė baigės,

Nuaidėjo vasara ir juokas.

Mano mėlynake, nebijok vienatvės,

Ji dar daug ko mokys...

 

Pagailės raudojančio, apkabins sužvarbusį,

Sapnuose paglostys..

Mano mėlynake,nebijok vienatvės-

Ašaros ant skruosto..

 

 

Prie Bernardinų kapinių

 

Bernardinų kapinių vėlės

Po langu tyli...

Jos prakalba vėlei

Kasnakt po dvylikos...

 

Paskui slepias

Už didžiojo klevo...

Bet dar ūkauja,

Dėmesio prašo...

Kurio taip stinga

Gyviems ir mirusiesiems...

 

 

Euroskeptika

 

Paskubom į Europą - pažadėtąjį dangų,

Pasipūtę ir sotūs, juokas drebina langus...

Bet ką aš čia veikiu?

Stop , paleiskit, sustokit -

Man atgal, į anadienos stotį,

Kur nei persiško šilko, nei kailių,

Užtad dosniai dalijomės meile.

Klimpdami į lemtingąją pusnį,

Laužėm alkaną plutą per pusę.

Delnus šildė kirtavietės laužas,

O širdis lyg pašėlusi daužės...

Tad sustokit, išleiskit išties,

Nes skausmingai ilgiuos praeities.

 

 

Kurilų karoliai

 

Kurilų karoliai

Žydrame vandenyno žemėlapy.

Kurilų karoliai,

Suverti ant pasaulio kaklo

Nuo Kamčatkos

Iki Japonijos krantų,-

Aš jus atminčiai pasiimu.

 

Su didžialape žaluma,

Rūko skraistėmis,

Magnolijų žydėjimu,

Vandenyno atodūsiais,

Ugnikalnių paslaptimis,

Laivų ūkavimu,

Cunamio nuojauta...

Išsivežu ir tiek...

 

 

Rauda

 

Po šventaisiais paveikslais

Kaimo motinos klūpo...

Jos klupėjo nelaisvėj,

Ir šiandien tebeklūpo...

Atsikelt nebegali-

Sopa širdys ir keliai...

Viens sūnus svetimuosna,

Kitas- varge vargeli...

         Anei trupinio džiaugsmo,

         Nė senatvėj paguodos.

         Visos dienos ne šventos,

         Visos tamsios ir juodos.

         O kažkam kažkur gera-

         Aitvarai neša naudą...

         Gal ir laisvė- ne laisvė,

          Jeigu motinos rauda?

 

 

Bartas

               Apie šunį, saugantį namus,kuriuose niekas nebegyvena...

 

Lik sveikas, Bartai,

Dar saugantis senus namus,

Grandinę žvangini per nakt...

Pripratęs prie savos lemties

Ir amžinos nelaisvės...

Bučiuoju tavo liūdną veidą

Ir ašarą aky...

Tu žmogui jau seniai atleidai -

Ištikimybe gyveni...

Kaip ir toj priesaikoj-

"Pakol mirtis išskirs..."

Kurios jie patys nesilaiko...

 

 

Atmintis

           Kolegos Arnoldo Čaikovskio atminimui

 

Mes išgėrėm puodelį kavos

Prieš spektaklį teatre...

Tartum nieko daugiau,

Bet visvien  prisiminsiu tave.

           "Kaip tu speigus

            Tremties atokynuos ištvėrei?",-

            Paklausei tada.

            To seniai nieks neklausia,

            Nes jau niekam nerūpi tolima atjauta..

Tarsi paukštis į širdį

Geras žodis įskries...

Prie puodelio kavos,

Vienumoj atminties -

Prisiminsiu tave...

 

 

Misija Sibiras

 

Mažas Sibiro kaimas

Prie vingiuotos Usolės,

Palei upę sutūpusios

Rąstų trobos ir tvoros.

Tvano nuneštas tiltas,

Plūduriuojančios valtys,

Jaunos ,dūžtančios viltys -

Kas prisiėmė kaltę?

Už likimą sudužusį,

Kai tėvynės ilgėjeisi,

Už per laikmečio ūžesį

Amžinybėn išėjusius?

Skausmą plukdė Usolė -

Vienas Dievas težino.-

Ar mūs sužeistos širdys

Besulauks atpirkimo...

 

 

Gimtadienis. Vakaro elegija

 

Įsisiautėjo bangos, vėjas rudenį gena

Smėlio tako randuotu žvirgždu.

Ar prisimeni,jūra, savo pasaką seną -

Tu ir aš, aš ir tu?

               Kopos baltos, kaip rytmečio mintys,

               Lyg iš taško į tašką keliu

               Dar nebuvom įpratę vadinti

               Savo meilės būtuoju vardu...

Bet visvien pastovėkim

Prie putojančio kranto,

Pasibūkim, kaip tuomet kartu,

Kas bežino, kiek duota, kiek leista ir lemta-

Kaip kadais- tu ir aš, aš ir tu...

 

 

Su jaunystės apuoku

 

Liūdesy, tu išeik...

Nebenoriu liūdėti, kentėti, gedėti...

Perilgai išbuvau gedulingam raiste,

Kur vien ašarų uogos

Ir kibi neviltis.

Išeinu atgalios -

Juk mokėjom mylėti, gebėti, tikėti -

Perilgai nesiryžau - palydėki mane

Ten, kur ūkauja naktį jaunystės apuokas...

Tegu amžiną gėlą jo klyksmas nutrauks...

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-02 11:04
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Antanas

2014-09-11 07:56

Geros, nuoširdžios eilės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media