“Nerasime žmogaus, kuris sakytų nieko nežinąs apie muitinę ir muitininkus. Vienas cituos Šventąjį raštą, antras griebsis Lietuvos Statuto, trečias prisimins gyvuoju klasiku tituluojamo Juozo Erlicko kūrybą, ketvirtas dalysis savo asmenine patirtimi, o penktas išraiškingai šypsosis ir atminty ieškos kokio nors anekdoto apie muitininkus”, - taip prasideda žurnalistės Aurelijos Arlauskienės knyga “Asmens kodas: Lietuvos muitinė”.

Šiemet daugelis Lietuvos valstybės institucijų atšventė savo 90-ties metų jubiliejų. Lietuvos muitinė taip pat. Tik skirtingai nuo kitų, šią įžymią datą paminėjusių pompastiniais renginiais Operos ir baleto teatre, šalies muitinė jį pasitiko… knyga, kurioje nušviestas visas 90 metų muitinės kelias. “Jis – ilgas ir vingiuotas, duobėtas ir kupinas sunkumų, - sako autorė. – Knietėjo nušviesti ne šio kelio vingius, o juo ėjusius ir einančius žmones. Tad į muitinės istoriją žvelgiau per konkretų pareigūną. Moterį, Vyrą. Motiną. Tėvą. Žmogų. Tai – nuostabi patirtis”.

Pasak žurnalisto Kazimiero Matačiūno, tokio plataus apibendrinančio žvilgsnio į atkurtos Lietuvos muitinę pačių muitininkų akimis, dar neteko matyti. “Didelės įtakos turi ir neatsitiktinai autorės pasirinktas labai įtaigus informacijos pateikimo būdas – pašnekovų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai, - sako Kazimieras. - Muitininkai – įvairios, įdomios ir sudėtingos asmenybės. Tai įvairiausių profesijų atstovų, 1990, 1991, 1992 ir vėliau užsivilkusių muitininkų uniformą, visuma”.

Kai apie savo darbą prabyla pirmasis atkurtos Lietuvos muitinės vadovas Valerijonas Valickas, trylika metų šioje valstybės institucijoje dirbęs rašytojas Rimantas Šavelis arba šiek tiek daugiau jai atidavęs buvęs irkluotojas, dukart Europos, keturiskart pasaulio, Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas Vladas Česiūnas ar poetė Alma Karosaitė, dailininkai Jaunutis Lekas, Vytautas Baublys, buvęs bitininkas, dabar – Medininkų posto viršininkas Juozas Balčiūnas ir dar kelios dešimtys žmonių, o autorė profesionaliai tai sugeba perteikti skaitytojui, nereikia ieškoti pasiekimų. Čia didžiausias meistriškumas, kurį gali sukurti knygos autorius, kėlęs sau tikslą: muitininko žodis turi pataikyti skaitytojui į dešimtuką. Manau, kad taip ir yra, tad autorės tikslas pasiektas.

Dokumentinėje apybraižoje (taip šią knygą vadintume žanro požiūriu) galime pastebėti daug patriotizmo, pasiaukojimo savo tėvynei ir tautai. Juk muitininkas – tai šalies vizitinė kortelė, kurią mato kiekvienas, pravažiuojantis pro muitinės postą. Prisiminkime, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuva dar neturėjo savo muitinės (sėkmingai nuo 1919 metų pradžios veikusi, ji 1940 metais buvo sunaikinta). Muitinė pradėta kurti ant plyno lauko po kelių mėnesių, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

“Stengiausi istorijai palikti liudijimus asmenų, kurių gyvenimuose įspausti labai svarbūs skaitmenys: 1990, 1991, 1992…Tai lyg kodas, bylojantis, kad tais, į istorijos ūkus negailestingai grimztančiais metais, šie žmonės liejo labai svarbios valstybės institucijos pamatus, rentė sienas”, - mintimis dalijasi autorė, savo publicistinio žodžio turtingumu, vaizdingumu, išraiškingumu, sugebėjimu užfiksuoti tai, kas gali būti reikšminga ir svarbu istorijai, prikaustanti knygą skaitančiojo dėmesį.

Tai – antroji žurnalistės A.Arlauskienės knyga. 2006 metais išleista jos knyga “Tomas Šernas: vakar buvo rytoj” pelnė garbingiausią LŽS apdovanojimą - dr.Vinco Kudirkos premiją.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-17 11:44

Atgal