Žurnalistų kūryba

NUOSKAUDA

Anądien susitinku seną savo draugą. Bičiulį, galima sakyt.

- Kaip gyvuoji? - tradiciškai mesteliu.

- Kaip begyvuosi? - netradiciškai senas draugas vypteli. - Kai - šitokia nuoskauda... Paskambinu buvusiai savo mokytojai, - nuo mokyklos laikų per tuos šešiasdešimt metų pasišnekame, - atsiliepia ne pedagogė, o jos duktė. Negalima, sako, tamsta vos prieš porą dienų kalbinai... Palikuonė motinėlę, vadinasi, skriaudžia, nuo pasaulio atskirtą laiko... Praėjusįsyk su gerbiama mokytoja - iš sielos gelmių, keturiasdešimt penkias minutes be atvangos... O dukružėlė: ištisą akademinę valandą prašneki, už ryšių paslaugas nemažai turbūt moki ... Ar pinigų negaila?

-Hm... Hm... - mykauju, situacijoje susigaudyti stengiuosi. - Kiekgi metų tavo gerbiamai mokytojai?

- Devyniasdešimt aštuoneri, nežinau su kiek mėnesių, - užverčia akis į dangų bičiulis. - Gal šimto sulauks?

- Gal... - balsu išdaužiu, mintyse pasilieku: „...Jei daugiau nešnekinsi ..."