2024 m. lapkricio 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Vincui Krėvei - Mickevičiui 130 metų

2012-10-19
 
Albertas Vaidila


Šių metų spalio 19 dieną sukanka 130 metų kai Dzūkijoje, Subartonyse (Merkinė), gimė Vincas Krėvė - Mickevičius (1882 - 1954). Krėvė - tai senelio pravardė, kurią Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardžiu. Rašytojas ilgą laiką pasirašinėjo Vincu Krėve - Mickevičium, o pokario metu, gyvendamas Amerikoje, jau ir oficialiai vadinosi Vincu Krėve. Kompleksiška asmenybė, neturėjusi nė vieno kokio nors ypatingo bruožo. Buvo jis neįtikėtinai mažo ūgio, ypač trumpų kojų ir stambios gražios galvos" - taip savo istorinio politinio romano „Neleisk mūsų gundyti"- Krėvės 1940 metų vasara (1), išleisto prieš dešimt metų, pratarmėje aprašo Krėvės kuklius išorės duomenis šalies žinomas žurnalistas Jonas Vėlyvis. Literatūros kritikas Kostas Korsakas 1936 metais parašytame straipsnyje „Vincas Krėvė - lietuvių literatūros klasikas" su didele nuostaba ir pagarba iškėlė ir pagrindė Krėvės kūrybos žanrinį platumą, darbų gausumą, novatoriškumą ir įvardijo jį „mūsų žymiausiu dabarties rašytoju"(2, 529). Minėto straipsnio pasirodymo metu jau buvo išleisti Krėvės Raštai (3), kuriuos sudaro 10 tomų rinkinys, nors į jį sudėta toli gražu ne viskas. Vėliau, jau gyvenant Amerikoje, Bostone, buvo išleisti dar 6 tomai jo raštų. Vėlgi galima pakartoti - ir tai dar ne viskas. Suprantama, rašytojas mūsų literatūros klasiko vardą gavo pirmiausia už savo kūrybos turinio svorį.


Citavau pirmuoju romanu debiutavusio J. Vėlyvio ir tarpukario bei pokario metais aktyviai besireiškusio literatūriniame gyvenime akademiko K. Korsako žodžius, nes jie mane sudomino kaip ribiniai taškai vertinant Krėvės asmenybę - nuo mažo žmogaus fizinės konstitucijos iki didžiu talentu spindinčios pirmo ryškumo žvaigždės. Tiksliau, ši žvaigždė talpina vieno žmogaus neįtikėtinai daug talentų ir pasižymi ypač dideliu darbo barų tankiu. Savo veiklai buvo įgijęs nemenką mokslinę bazę - 1908 metais baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu, o 1913 - Kijevo universitete apgynė disertaciją lyginamosios kalbotyros magistro laipsniui.


Kas yra Vincas Krėvė? Paprastai pažymima - prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Kiek teko patirti, Krėvės kūrybos recenzijose, mažai arba nieko nekalbama apie jo indėlį į Lietuvos kultūros filosofiją, literatūros mokslą, nuveiktus darbus žurnalistikoje (įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai", V. Krėvės iniciatyva įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis". Redagavo tęstinius leidinius: „Tauta ir žodis", „Gaisai", „Darbai ir dienos", „Dienovidis" ir kt. Greta mokslinių darbų, publicistikos, straipsnių kultūros, literatūros ir meno, tautosakos tematika, daug nuveikė tiriamosios žurnalistikos bei kraštotyros baruose - rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijai. 1930 - 1935 metais redagavo tęstinį leidinį "Mūsų tautosaka", parengė tautosakos rinkinius „Dainavos šalies senų žmonių padavimai" (1912), „Dainavos krašto liaudies dainos" (1924), „Sparnuočiai liaudies padavimuose" (1933), „Patarlės ir priežodžiai" (3t., 1934 - 1937).


Vinco Krėvės darbų piramidės viršūnėje matome didžiulio talento žodžio menininką, literatūrinio folklorizmo ir tautinio modernizmo pradininką. Pasižiūrėję į visą šį didingą statinį atidžiau, netruksime pastebėti, kad jo rišamoji medžiaga - filosofija. Būdamas plačios stilistinės amplitudės rašytoju, savitai derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia, jungė lietuvių gyvensenos, tautosakos motyvus su filosofiniais būties apmąstymais. Visa tai užtikrina jo kūrybos gelmę ir žavesį. Krėvės prozoje ir dramose aptinkama realizmo, romantizmo, neoromantizmo, simbolizmo apraiškų, tačiau būtent filosofinis mąstymas persmelkia visą jo kūrybą ir iškelia ją aukščiau neoromantizmo ar kito „-izmo" supratimo ir įtikinamai kalba, kad Krėvės stovėsena literatūroje ryškiai savita. Ji byloja apie rašytojo modernų tautiškumo supratimą. Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo senovės istorijos vizijose, tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat Rytų religiniuose tekstuose. Šalia tradicinės valstietiškos literatūros vertybių - Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto realistinių kaimo buities vaizdų, gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo - Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinės egzistencijos būdą: senovės didvyrius ir kaimo išminčius. Pagal tematiką jo literatūrinį palikimą galima suskirstyti į kelias grupes. Vienoje jų vyrauja romantinė Lietuvos praeitis, herojiškas, maištingas personažas - tokie tautosakos stilistika parašytas kūrinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai" (1912), vaizduojantis lietuvių kovas su kryžiuočiais, padavimams artima drama „Šarūnas" (1911), tobuliausiu jo kūriniu laikoma drama „Skirgaila" (1922). Kitą grupę sudaro santūrumu ir liaudiškąja filosofine išmintim dvelkianti proza - apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" (1922), apsakymas „Raganius" (1939), iškeliantis civilizacijos nepaliestus kaimo išminčius („raganių" Gugį, skerdžių Lapiną), kurie nėra linkę dirbti įprastus žemdirbio darbus, o mieliau filosofuoja apie Dievą, kitas esmines būties tiesas. Krėvę dominantis klausimas šiame kūrinyje - koks žmonių santykis su krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio. Gyvendamas toli nuo tėvynės (JAV, Pensilvanijoje) Vincas Krėvė tęsė nuo pat literatūrinės kūrybos pradžios sumanytą epinį veikalą „Dangaus ir žemės sūnūs". Tai bibliniais motyvais paremtas dramatiškas veikalas, kuriame svarsto tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas, apmąsto XX a. Europos politinius ir socialinius sukrėtimus. Svarbu pažymėti ir orientalistinių darbų grupę, kuriuose keliami įvairūs žmogaus būties klausimai. Tai filosofinė apysaka „Pratjekabuda" ir „Rytų pasakos" (4). Apie „Pratjekabudą" Krėvė rašė Liudui Girai: „Tai yra mano filosofija ant pamatų senosios Indijos". Filosofinių rytietiškų motyvų ir kultūros vertybių apmąstymų gausu ir „Rytų pasakose", kurias pradėjo rašyti ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, o užbaigė grįžęs į Lietuvą.


Krėvė titaniško masto figūra Lietuvos kultūros istorijos kontekste. Savo kultūros filosofija jis stoja į vieną gretą šalia J.A. Herbačiausko, A. Jakšto, J. Basanavičiaus, S. Šalkausko ir kitų, itin aktyviai dalyvavusių lietuvių tautos šaknų, nacionalinio savitumo paieškose įvairiuose kraštuose ir epochose. XIX a. pab. - XX a. pr. buvo labai paplitusi rytietiškos lietuvių kilmės teorija. S. Šalkauskis matė rytietiškos kultūros pėdsakus lietuvių kalboje, tautosakoje, papročiuose, pagoniškosios religijos ir mitologijos likučiuose. Šiais pastebėjimais jis iš esmės tęsė J.Basanavičiaus ir kitų nacionalinio judėjimo romantikų ideologų liniją. Vėliau, A. Maceinos teigimu, „paveiktas V. Krėvės - Mickevičiaus knygos „Indoeuropiečių protėvynė", kurioje buvo išdėstytos teorijos, neigusios rytietišką indoeuropiečių kilmę, S. Šalkauskis atsisakė etninės lietuvių kilmės analizės"(5, 156).Tačiau jis tvirtai laikėsi savo istorinės analizės pagrindinės išvados, kad lietuvių kultūros pašaukimas yra sintetiškumas, t.y. sugebėjimas „suimti" Rytų ir Vakarų kultūras į vieną tautinę sintezę apvilktą „lietuvybės lytimis". Ši sintezės idėja jam „ypatingai brangi kaipo kultūrinio universalizmo reiškėja" (5,164). Manau, kad iš to meto lietuvių rašytojų savo kūryba tik Vincas Krėvė sugebėjo pakilti į šį lygmenį. Buvo ir kitokių nuomonių ieškant tautinės ir visuotinės kultūros santykio. Pavyzdžiui, V. Alanto raginimas atsisakyti „nuo per plačių humanistinių bei internacionalinių vieškelių ir pasukti į grynai lietuvišką kelią"(5, 167).


Begalinėse literatūrinių ryšių sąsajose išskiriami keli pagrindiniai kanalai ar zonos. „Pati mažiausia zona - nacionalinė literatūra, didesnė - kurio nors žemyno (pvz., Europos) literatūros, didžiausia - pasaulinė literatūra" (6, 22). Vėlyvas lietuvių nacijos susiformavimas nulėmė regioninės kalbos, psichikos, papročių įsitvirtinimą lietuvių literatūroje, o kartu ir nacionalinį uždarumą: A. Baranauskas rašė rytų aukštaičių tarme, Žemaitė žemaičių dounininkų, o V. Krėvė „ataudė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus" dzūkų tarmės lytimis, suteikęs joms gilios senovės ir švelnaus skambesio atspalvių" (6, 23). Paminėtas Krėvės kūrinys yra ne tik tarmiškas, bet ir paremtas tautosaka, sugrąžinantis į senovę, išaukštinantis tautos dvasią, todėl laikomas neoromantiniu.


Neoromantizmas Europos literatūroje suprantamas kaip atnaujintas, sumodernintas romantizmas. Jis nukreiptas į praeities išaukštinimą, gamtos ir žmogaus ryšį, gyvenimo tikrovės paslaptingumą. Neoromantinei srovei ( XX a. pr. iškilusi romantizmo atmaina) lietuvių literatūroje be Krėvės atstovavo Herbačiauskas, Šatrijos ragana, Juozas Tumas - Vaižgantas. Šie rašytojai siekė naujesnio, problematiškesnio kūrinio suvokimo, stengėsi suprasti tautos dvasią, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį. Krėvę iš kitų neoromantikų reiktų išskirti kaip ieškantį tautinės kultūros filosofinio įprasminimo, pasiremiant pasakomis, legendomis, idealizuota istorine praeitimi. Tačiau tuo neapsiriboja. Dramose parodo kenčiančias, stiprias, dažnai apimtas dvasinės vienatvės, draskomas vidinių prieštaravimų, despotiškas asmenybes, tačiau nepalaužiamai siekiančias aukštų tikslų. Kiekvienas žmogus išgyvena savo egzistencinės būsenos neapibrėžtumą, tragedijos nuojautą. Į skaudžius ar dar neįsisąmonintus klausimus laukiame atsakymo iš meno. Geras meno kūrinys nebūtinai verčia juo grožėtis, o padeda atrasti skaitytojui ar žiūrovui save patį, atskleisti paslėptą mūsų pačių dalį, įžvelgti savyje ištisą beformį pasaulį neaiškių dalykų, kurie gal ir norėtų įvykti, bet, mūsų laimei, neįvyko. V. Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių arba - arba, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencijos būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila" riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas. Kur kas vėliau ribines situacijas (arba - arba) ims vaizduoti egzistencinės filosofijos ir literatūros atstovai A. Kamiu, Ž. P. Sartras ir kt.

 

Jono Vėlyvio romane „Neleisk mūsų gundyti" galima įvardyti pasirinkimą ir laisvės idėją jau ne tik kaip modernumo ženklą, bet ir viso romano leitmotyvu: 1940 metų vasarą Lietuvos tragiškos situacijos akivaizdoje Vincui Krėvei teko apsispręst - išlikti tvirtam tiesos, savo moralinių nuostatų atžvilgiu ir pasitraukti iš politinės kovos lauko, ar priimti Maskvos pasiūlymą ir tapti satelitinės valstybės vadovu? Rašytojas sumaniai konstruoja Krėvės tiesos paieškas, rūpinimąsi valstybės likimu. Jo politines įžvalgas, romantines, simbolines vizijas, šeimos jaukumą priešpastato rusų diplomatijos intrigoms, politinėms ir galingos karo mašinos grėsmėms. Krėvei, kaip ir jo dramos herojui Skirgailai, tenka priimti valstybinės svarbos iššūkius. Kaktomuša susiduriame su esminiu žmogaus išbandymu, jo principų ir vertybių patikrinimu. Ta pati egzistencialistinei kūrybai būdinga kraštutinė įtampa: savo dramoje „Skirgaila" Krėvė tarytum klausia - kas yra žmogus, kaip jis gali atsiskleisti nebūties akivaizdoje, kokia jo egzistencijos ir tiesos vertė. Jonas Vėlyvis savo romane nuolat į panašią situaciją stato Krėvę, kuriam tenka pačiam atsakyti į tuos klausimus.


Literatūra:
1. Jonas Vėlyvis. Neleisk mūsų gundyti. - Krėvės 1940 metų vasara. - V., „Lietuviška vaikų knyga", 2002.
2. Kostas Korsakas. Literatūros praeitis. - V. „Vaga". 1983, p.529.
3. V. Krėvės raštai: 10 t. - Kaunas; Vilnius: „Švyturys", 1921 - 1930.
4. Vincas Krėvė. Pratjekabuda. Rytų pasakos. - V. „UAB „Petro ofsetas", 2008.
5. Arūnas Sverdiolas. Kultūros filosofija Lietuvoje. - V. „Mintis", 1983, p. 156.
6. Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. - V. 1983.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2012-10-19 17:21
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vladas

2012-11-05 14:34

Straipsnis man patiko, nes pažvelgta į Krėvės būdą ir kūrinius, ypač atskleistas naujas egzistencialistinis žvilgsnis į "Skirgailą", taigi Krėvė pirmasis in žmogų, jo likimą pažvelgė kaip egzistencialistas. Apie tai reikia kalbėti plačiau ir išversti į prancūzų kalbą šį straipsnį ir pabrėžiant šios dramos aktualumą dabarties politiniams įvykiams - naujos kultūros diegimą jėgos būdu. "Skirgaila jau buvo parašyta apie 12-13 metus rusų kalba, tačiau prasidėjo 1-as pas. karas ir tas Baltrušaičio ir Gorkio projektas nebuvo įgyvendintas. Tik grįžus Krėvei į Lietuvą buvo 1922 m. išspausdintas Vilniuje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media