Žurnalistų kūryba

Šiemet Antano Macijausko (1874-1950), iškilaus kovotojo už lietuvišką spaudą, publicisto ir leidėjo kasmetinę premiją, kurią skiria Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybė, laimėjo druskininkietis Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Antano Macijausko premija teikiama nuo 2008 m. Šia premija iki šiol buvo apdovanoti: Indrė Makaraitytė (2008), Vitalija Morkūnienė (2009), Juozas Šalkauskas (2010), projekto www.zurnalistika-kitaip.lt kūrėjai (2011) ir Daiva Grikšienė (2012).

Nuoširdžiai sveikindami kolegą Romą su prestižine premija, paprašėme jo duoti interviu http://www.lzs.lt/ internetiniam laikraščiui.

Kolega Romai, iš pradžių prašyčiau prisistatyti. Dabar Jūs „Druskininkų naujienų" laikraščio redaktorius. Koks buvo Jūsų kelias į žurnalistiką, į redaktoriaus kėdę?

Nesu baigęs jokių žurnalistikos mokslų, bet užaugau, kaip kartais pajuokauju, po rašomuoju stalu, nes mano tėvas vis dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose. Bandžiau Vilniaus Universitete studijuoti filosofiją, buvau įstojęs į Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją, bet nei filosofu, nei kunigu netapau. Buvo toks metas - Sąjūdžio mitingai, Nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-osios įvykiai. Nelengva atsidėti mokslams, kai supranti, kad gatvėse vyksta tai, apie ką vėliau bus rašoma istorijos vadovėliuose. 1992 m. pradėjau dirbti korespondentu Druskininkų savaitraštyje „Druskonis", 1993-1997 m. buvau dienraščio „Lietuvos aidas" korespondentu Alytaus apskrityje, 1997-1998 m. redagavau savaitraštį „Dzūkas", po vėl Druskininkuose pradėjau dirbti „Druskininkų kronikos" redaktoriumi, o nuo 2001 m. redaguoju „Druskininkų naujienas".

Kaip dabar sekasi „Druskininkų naujienos"? Girdėjau, kad tenka dirbti nelygiavertės konkurencijos sąlygomis.

Konkurencijos niekada nesibaiminau, su kolegomis iš „Druskonio" skaitytojus ir reklamos rinką pasidalinome daugmaž taikiai, o gal net ir draugiškai. Tik Druskininkų savivaldybės vadovams nelabai patiko, kad abu kurorto savaitraščiai atviri visoms nuomonėms ir kritiški, todėl už biudžeto lėšas pradėjo leisti ir nemokamai dalinti žiniasklaidos priemonę imituojantį politinės reklamos leidinį. Kitų rajonų merai įdėmiai stebi, kuo baigsis mūsų kova už laisvą spaudą. Jeigu paaiškės, kad ją galima sužlugdyti Druskininkuose, tas modelis bus tiražuojamas visoje Lietuvoje. O tai jau atsiduoda visos vietinės ir regioninės žiniasklaidos laidotuvėmis.

Kokios problemos dabar yra aktualios Druskininkams? Ko reikėtų, kad šis kurortas pasiektų geriausiųjų Europos ar net pasaulio kurortų lygį?

Reikia ne tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų milijonų ir vis naujų idėjų, kaip juos išleisti, bet ir pilietinės visuomenės, nebijančios diskutuoti, kuris sumanymas reikalingas kurortui ir vertas dėmesio, o kuris - tik pinigų atidavimas vietiniai valdžiai artimam verslui. Reikia truputį daugiau gero skonio ir noro tartis, konsultuotis su specialistais. Juk nebūna žmonių, kurie gali išmanyti visose gyvenimo srityse. Neneigiu, kad reikia reklamuotis ir kuo plačiau skelbti, koks šaunus yra mūsų kurortas, bet reklamą kažkaip reikėtų atskirti nuo objektyvios informacijos ir diskusijų, ar tikrai visi mūsų sumanymai pavyko.

Kokią apskritai rajoninės spaudos ateitį Jūs matote? Ko reikia, kad ji ne tik išgyventų, bet ir būtų naši, pelninga?

Rajoninei spaudai dar liko gyventi 7 ar 10 metų, bet jau po 3 ar 5 metų ji bus tokia silpna, kad vargiai sugebės kurti kokybišką originalų turinį. Man truputį gaila vyresnės kartos kolegų, vis padejuojančių, kad reikėtų mokesčių mokėtojų pinigais dotuoti popierinių laikraščių pristatymą atokiuose vienkiemiuose gyvenantiems senukams. Tai yra akligatvis. XXI a. deginti iškastinį kurą vežant popierių šūsnį kelias dešimtis kilometrų yra dar ir nusikaltimas prieš gamtą.

Mano dukros, kuri kitąmet baigs gimnaziją, karta jau nebeturi jokių sentimentų popieriniam laikraščiui, žurnalui, knygai. Elektroniniai leidiniai pigesni ir patogesni. Nežinau, kokios technologijos bus rytoj, aš ne pranašas, todėl labai sunku apsispręsti, ar sutelkti dėmesį į laikraščio internetinio tinklalapio pavertimą naujienų portalu, ar į aplikacijas mobiliesiems įrenginiams, skaityklėms. Didieji nacionaliniai dienraščiai gali eiti iškart visomis kryptimis, o paskui numarinti tai, kas nesudomina skaitytojų. Vietinė žiniasklaida tokiam eksperimentavimui neturi lėšų. Jei apsiriksim, pasirinkdami vieną kryptį, antros galimybės jau nebus.

Kas dirba Jūsų komandoje? Kuo jie vertingi? Į ką galite patikimai atsiremti?

„Druskininkų naujienos" redakcijoje dirbame tik dviese su žmona, bet turime gausų nuolatinių neetatinių autorių, reguliariai rašančių už išmaldą primenantį honorarą arba vien todėl, kad nori pasidalinti savo mintimis su bendruomene. Atsiremti galiu tik į savo skaitytojus, kurie skaito mus jau 12 metų.

Jus esate ir aktyvus blogeris. Kodėl čia dedate tiek daug pastangų? Kas Jūs jaudina?

Nuo pat pirmojo savaitraščio „Druskininkų naujienos" numerio kas savaitę rašau tokią siaubingai subjektyvią, asmenišką, kartais net egzhibicionistinę redaktoriaus skiltį. Kai pamačiau, kad mano kliedesius mielai skaito bei komentuoja ir laikraštį nusipirkę kurorto svečiai, ne itin besidomintys vietinėmis naujienomis, pradėjau tuos tekstus krauti į tinklaraštį ir bendrinti nuorodas socialiniuose tinkluose. Paskui naujienų portalo „Delfi" redaktorė pasiūlė tai perspausdinti pas save, įžvelgė, kad tai gali būti įdomu jų skaitytojams. Žinoma, tai sumažino tinklaraščio skaitytojų srautą, bet gavau milžinišką auditoriją ir žinomumą, už ką būsiu dėkingas Monikai iki gyvenimo pabaigos. Ir už specifinius „Delfi" komentatorius, kurie, kai jau visai neturi ką pasakyti, tai bent pasityčioja iš mano ožiškos barzdos. Šiemet pradėjau bendradarbiauti ir su naujienų portalu „Lrytas", kuriam kartą per savaitę užrašau ir išsiunčiu savo slapčiausias mintis.

Kokios mintys, gavus prestižinę Antano Macijausko premija, dabar sukasi Jūsų galvoje?

Pirmiausia įėjau į internetą, ir dar pažiūrėjau, kas buvo tas Antanas Macijauskas, nes juk nepadoru nežinoti. Tada užplūdo dėkingumas kolegoms žurnalistams, kurie pasiūlė, išrinko, balsavo. Nesu toks švelnus autorius, kurio straipsniai visiems patiktų, kartais sąmoningai provokuoju bei erzinu skaitytoją, ir toli gražu ne visi sugeba pajusti, kur čia baigiasi rimtas problemos aptarinėjimas, o kur prasideda ironija ir sarkazmas. Matau tokiame premijos komiteto pasirinkime šiek tiek noro palaikyti visą už laisvos spaudos išlikimą kovojančią nepriklausomą Druskininkų žiniasklaidą ir už tai ypatingai jiems dėkoju. Taip pat ir premiją įsiteigusiai Biržų savivaldybei, nepagailėjusiai jos žurnalistui iš kito Lietuvos pakraščio.

Redaktoriavimas, žurnalistinis darbas gerokai vargina. Bet būna ir poilsio valandų. Kuo domitės laisvalaikiu? Ką veikiat?

Laisvalaikiu nuo redaktoriavimo kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną aprašau interneto socialiniuose tinkluose „Facebook" ir „Google +". Kartais net labai asmeniškus dalykus, kuriuos kiti žmonės norėtų paslėpti nuo viešumos. Nes vis tiek netikiu, kad šiame amžiuje įmanomas kažkoks privatumas. Jei kuris įrašas išprovokuoja virtualių draugų diskusijas, jau žinau, kad jį reikės išplėtoti iki straipsnio. Nežvejoju, nemedžioju, neragauju alkoholinių gėrimų, nevažinėju motociklu, nedalyvauju politinėje veikloje ir net į kaimo bendruomenės veiklą įsitraukti žmona nesugebėjo įkalbėti. Bet, kai pradeda dygti baravykai, kaip tikras dzūkas, į mišką išeinu vos tik pavyksta rasti kelias laisvas valandas.

Kokie Jūsų ateities planai?

Savaitgalį nuvažiuosiu į Biržus, padėkosiu visiems, skyrusiems ir įteiksiantiems man premiją, paskui pasigirsiu apie tai „Druskininkų naujienų" skaitytojams. Ir nusipirksiu malkų - užteks visai žiemai, o kelios pliauskos liks kitam sezonui.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Kalbino Vytautas ŽEIMANTAS,

http://www.lzs/. lt redaktorius

Žurnalistų kūryba rubrika yra Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo projekto dalis.