Žurnalistų kūryba

Šiemet reikšmingiausia Lietuvos žurnalistų sąjungos premija - Vinco Kudirkos premija - paskirta žurnalistui ir muzikantui Gerimantui Statiniui už knygą „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos". Ta proga (nors ir kiek pavėluotai) kalbiname mūsų kolegą, šios garbingos premijos laureatą, kurio kelionių planų užteks, regis, dar bent trims gyvenimams.

- Tikriausiai natūralu, kad pats, keliautojas iki pasiutimo, ėmeisi parašyti knygą apie mūsų alpinistus, prieš pusšimtį metų žuvusius kalnuose.

-Taip, pastaroji mano knyga - "Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos" - ir pasakoja apie legendinį lietuvių alpinizmo pradininką (nė kiek neperdedant) G. Akstiną. Jo žūtis kalnuose 1959 m. paskatino Gedimino draugą Alimą Romanovą imtis visų įmanomų ir neįmanomų žygių, kad viena viršūnė Tian Šanio kalnuose būtų pavadinta mūsų alpinisto vardu. O tai -tarsi grandininė reakcija - buvo akstinas atsirasti ir kitoms, lietuviškoms viršukalnėms (M. K. Čiurlionio, Jono Čerskio, Neries, Antano Poškos ir dar daugeliui kitų). Kartu su Gediminu Akstinu tąkart sniego lavina pražudė ir dar du alpinistus - Feliksą Mieliauską ir Vytautą Vosylių. Jų laidotuvės, kaip man pasakojo tų įvykių amžininkai, daugeliui Kaune priminė Stasio Dariaus ir Stepono Girėno laidotuves. Žmonės visą dieną laukė parskraidinant žuvusių alpinistų  kūnus Kauno oro uoste, - visai kaip ir 1933 metais mūsų didvyrių lakūnų.

- Kodėl iš karto nestojai į žurnalistiką, o nuėjai į "dūdas"(Gerimantas pučia gana retą pučiamąjį instrumentą - eufoniją)?

- Žurnalistika ir kelionės-labai artima, tik aš pirma išmokau keliauti, įspūdžius užsirašyti, o vėliau - pasidalinti jais su aplinkiniais, draugais ir netgi skaitytojais. Mokykloje niekuomet negalvojau, kad teks kada nors tapti žurnalistu, nes rašiniams didelio dėmesio neskyriau, mokytojai taip pat neugdė šio manyje užslėpto talento, todėl daugiau laiko skyriau muzikai. Mat ši disciplina man sekėsi puikiai. Mokyklos orkestre ilgai pūčiau kornetą, tad po baigimo ir pratraukiau į muziką. Baigiau Muzikos akademiją, įgydamas baritono specialybę.

 O vėliau nuolatinis kelionių fiksavimas, dokumentavimas, analizė, mane ir atvedė iki žurnalistikos mokslų. Ir jau rašydamas magistrinį darbą, rimtai studijavau tarpukario kelionių reportažus.  "Tikru" žurnalistu tapau gerokai vėliau, kai 2000 m. baigiau VU žurnalistikos magistrantūrą. Posūkį į žurnalistiką, matyt, nulėmė mano pasiutęs žinių geidimas: net ir mažiausioje kelionėje (ir ne tik su žurnalistais, bet ir su muzikantais) visuomet rašydavau ir teberašau dienoraščius. Stengiuosi užfiksuoti viską, ką pagauna akis ar ausis - nuo vaizdų iki garsų.

- Ir kaip pačiam sekasi suderinti žurnalisto, keliautojo, muzikanto ir pedagogo laiką bei pomėgius?

- Suderinti pavyksta visai neblogai: ir su "Trimito" orkestru daug koncertuojame, ir reportažus (daugiausiai kelionių) dar pavyksta parašyti ar nufilmuoti. Grojant rimtus klasikinius kūrinius Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre "Trimitas", nėra kuomet galvoti apie žurnalistiką, keliones ar pramogas... tuo metu reikia gyventi muzika ir ją atlikti kiek įmanoma tobuliau. Tačiau po koncerto dažnai imuosi plunksnos ir rašau į "Muzikos barus" apie pučiamųjų kultūros aktualijas ir problemas, prieš 15 metų šiame žurnale esu įsteigęs "Dūdų kampą" kuriame rašau ir kitus agituoju dalintis mintimis apie Lietuvos pūtikų gyvenimą.

Beje, minėta knyga apie mūsų alpinistus - tai jau trečioji. Pirmasis blynas buvo apie mūsų garsųjį prieškario keliautoją Matą Šalčių -  "Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais". Už pastarąją gavau Mato Šalčiaus premiją. Kuri, beje, ir buvo ką tik įsteigta. Džiaugiuosi ne tiek ta pirmąja premija, o tuo, kad ši knyga ir paskatino įkurti minėtą nominaciją apskritai. Ir dabar ji teikiama kasmet. Vadinasi, ta premija žurnalistus skatina labiau keliauti, net ir išvykose nepamiršti savo kasdieninių įgūdžių. Aišku, nebūčiau muzikantas, jei antrosios savo knygos "Muzikai ir mokyklai skirtas gyvenimas" nebūčiau paskyręs pedagogui Kazimierui Balčėčiui. Dar kartu su režisieriumi Justinu Lingiu esame sukūrę dokumentinių  filmų ciklą "Reportažai iš Lietuvos požemių", o taip pat dokumentinį filmą "Kalnai - mano gyvenimas".

- Tavo veikla LŽS neįsivaizduojama be Kelionių ir pramogų klubo. Kaip tau sekėsi jį įkurti (keista, kad tokio klubo žurnalistai anksčiau nesusigalvojo sukurti)bei - iki šiol vadovauti?

- LŽS Kelionių ir pramogų klubą įkūrėme, kai atsirado poreikis žurnalistams burtis pagal savo pomėgius. Taip gimė Linksmoji sraigė - mūsų klubo simbolis. Su šia klubo vėliava esame dalyvavę ne vienoje išskirtinėje kelionėje. Iš buvusiųjų noriu paminėti 2011 metais įvykdytą ekspediciją į Filipinus - "Filipinai'11 M.Šalčiui atminti". O šį rudenį organizuojame ekspediciją "Indija'13 Antano Poškos keliais".

Dar teko būti Pamyre, Kaukaze, Urale, Sajanuose, Tian Šanyje, Altajuje, Chamar Dabane, Himalajuose, Kurilų, Filipinų salų kalnuose, taip pat Alpėse, Karpatuose, Chibinuose, Anduose. Iš viso jau esu aplankęs 56 pasaulio šalis.

- O juk visos šitos kelionės - tai ir Lietuvos vardo garsinimas: su ekspedicijų dalyviais visur keliauja trispalvė, LŽS vėliava bei Kelionių ir pramogų klubo vėliavos.

- Pasauliui apie Lietuvą, o Lietuvai apie pasaulį - tokiu keliautojo Mato Šalčiaus devizu mes ir vadovaujamės. Stengiamės keliauti ir aplankyti tas pasaulio vietas, kurios vienaip ar kitaip susiejusios su garsiais mūsų didžiavyriais. Štai gegužės pradžioje neseniai grįžome iš Soldino, kur lankėme S.Dariaus ir S.Girėno žūties vietą. Grįžę, aišku, kartu su J.Lingiu kursime apie tai dokumentinį  filmą, kuris, tikiuosi, bus parodytas bent per vieną (o gal kelias) TV. Štai taip, pasirodo, per keliones, galima labai efektyviai ir ugdyti mūsų jaunajai kartai patriotizmą. O pačių  jaunų žmonių ateityje (tikiuosi, kad taip ir bus ateityje) atlikta kelionė į Soldiną ar kitas mums, lietuviams brangias vietas, verta tūkstančio paskaitų šia tema.

- Artimiausios numatomos kelionės, filmai, knygos?

- Vasarą ketinu keliauti į Alpes, jeigu pavyks, bandysiu užkopti į Montblaną. O rudenį kaip minėjau, vyksime į Indiją. Esu pradėjęs rašyti istorinį romaną apie tarpukario Vilnių, nes filmuojant atradau daug įdomios archyvinės medžiagos, kurią ir ketinu panaudoti būsimoje knygoje. Tiesa, ir groti nepamiršiu...

Kalbėjosi Arūnas Marcinkevičius

Žurnalistų kūrybos rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.