Žurnalistų kūryba

Apolinaras Juodpusis

Daugelį metų dirbdamas Akmenės rajono laikraščiuose „Pergalės vėliava" ir „Vienybė", taip pat kurį laiką redaguodamas Cemento gamyklos daugiatiražinį laikraštį „Cementininkas", vis jutau dar iš jaunystės laikų kilusį norą piešti, o kai paimdavau į rankas fotoaparatą, knietėdavo pagauti lengvu humoru pakvipusį epizodą.

Štai taip įvairiu laiku, įvairiausiomis progomis į mano bloknotėlį „pasisvečiuoti" susirinko kolegos žurnalistai: Virgilijus Juodakis, Antanas Naraškevičius, Juozas Kurtinaitis, Viktoras Budrys. Kai stipriai paniežtėdavo panagės, imdavausi karikatūros žanro ( „Vestuvinė fotografija", „Vyrai, gal, sakau, susimetam po..." ) arba fotoaparato („Gelbėjimo komanda ir jos kapitonė", „Į svečius" ).

----------

Štai tokį laiškelį neseniai gavau iš kolegos Apolinaro. Deja, visko, ką jis atsiuntė negaliu iš karto pademonstruoti. Ta mūsų svetainė taip surėdyta, kad galiu rodyti tik po vieną iliustraciją. Taip ir padarysiu. Ir pradėsiu nuo žurnalisto Antano Naraškevičiaus, kuris, deja, iš mūsų pasaulio išėjo prieš šešerius metus.

O kolegai Apolinarui, gražiai atskleidusiam savo meninius sugebėjimus, galiu dar patarti surengti savo kūrybos parodą mūsų Žurnalistų namuose.

Vytautas Žeimantas

P.S.

Beje, štai ką apie A.Naraškevičių rašo jo kolega tauragiškis Eugenijus Šaltis:

„Labai gerai teko pažinti Antaną kaip redaktorių, nes turbūt gerą dešimtmetį teko su juo dirbti Tauragės savivaldybės televizijoje. Jis redaguodavo tekstus, kurdavo laidas, montuodavo, tuomet dar su primityvoka technika, laidas. Metas buvo labai įtemtas, vesdavome tiesiogines televizijos laidas, tiesiai į eterį. Jis už ekrano reguliuodavo visus reikalus, atsakinėdavo į telefoninius skambučius, pakišdavo man žiūrovų klausimus juos gražiai perrašęs ir sulietuvinęs, suredagavęs. Tiesioginių laidų būta su pačiais aukščiausiais šalies pareigūnais - Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, Česlovu Juršėnu, Romualdu Ozolu, Kazimiera Prunskiene, Kazimieru Antanavičiumi, ekonomistais, mokslininkais, istorikais. Būta daug diskusijų, pokalbių laidų. Visiems tuo metu tai buvo labai aktualu, įdomu. Darydavome apklausas gatvėse, filmuodavome mitingus, susirinkimus, visus, dabar jau istorinius, įvykius. Antano sukauptas filmuotos medžiagos archyvas tikrai labai vertingas, ir malonu, kad Valdas Šarakvasas, dabartinis savivaldybės televizijos operatorius, šitą archyvą prižiūri, saugo, gerbia savo pirmtako vertingą palikimą. Dabar kiekvienas juokiasi iš televizijos laidų, kur filmuojama paslėpta kamera. Antanas Naraškevičius tokius šposus jau krėtė prieš porą dešimtmečių. Atsimenu, paprašė teatro aktoriaus Rimo Šimaičio kad šis dienos vidury atsigultų miesto centre ant žolės, o pats iš viešbučio lango filmavo ir žiūrėjo, kokia bus žmonių reakciją į gulintį žmogų. Daug kas praeidavo pro šalį ir nekreipdavo dėmesio, bet buvo ir tokių, kurie pasiteiraudavo, ar nebloga, ar nereikia pagalbos. Tuos žmones vėliau pakalbindavome, pašnekindavome, padėkodavome už parodytą žmogiškumą. Antanas redagavo ir savo bičiulio poeto Vlado Blinstrubo poezijos knygas, o pats, dar studijuodamas Vilniuje, buvo išleidęs savo pirmąją knygelę. Paskutinioji jo knyga „M preparatas" išėjo jau po mirties. Antanas buvo talentingas vertėjas. Prisimenu, išvertė dvi apysakas ir sako, kad reiktų išleisti. Nusiunčiau rankraštį į Šiaulių universiteto leidyklą. Redaktorė sako „liuks", jokių priekaištų vertimui. Tačiau Antanas sumąstė išversti ir trečiąją apysaką, kad knyga solidesnė būtų. Grįžtame kartu iš Vilniaus lygiai prieš penkerius metus, tą dieną, kai jis mirė, klausiu Antano, kada baigsi versti, reikia išleisti, terminai visokie, paramos reikia ieškoti ir pan. Parodė du pirštus ir lūpomis sako (jau nekalbėjo, bet labai aiškiai kaip aktorius lūpomis artikuliuodavo) - dvi. Klausiu dvi dienas dar laukti, ne sako, dvi savaites. Tačiau nebeužteko jėgų. Grįžome namo, kartu su žmona Verute padėjau užkopti laiptais į trečiąjį aukštą, į butą. Prie stalo išgėrė mažutėlį šlakelį naminio vyno. Sako, pavargau. Nuėjo į savo kambarį ir ramiai iškeliavo Amžinybėn. Aplankęs gydytojus, savo jaunystės miestą Vilnių, atsisveikinęs su žmona ir draugu. Taip jau sutapo, kad teko būti kartu paskutines akimirkas. Knygą užbaigė ir savo didelių pastangų dėka išleido dukra Jurga, be galo mylėjusi savo tėvą".

Iš „Vorutos"