Žurnalistų kūryba

Kalbiname jau antro mokslinės fantastikos romano autorių žurnalistą ir rašytoją Vytautą LEŠČINSKĄ

-Naujausioji, jau aštuntoji, Jūsų knyga „Paskutinis eksperimentas" atrodo kaip anksčiau  išleisto mokslinės fantastikos romano „Daktaras Lorencas" tęsinys. Ar galima šias knygas vadinti dilogija?

-Jei kas pavadintų dilogija, labai neapsiriktų. Iš tiesų, abiejų knygų svarbiausieji veikėjai tie patys, o romano „Daktaras Lorencas " siužetinė linija - tarsi atrama, padedanti atsirasti naujai knygai. Tačiau abi knygos yra visiškai savarankiškos,  suprantamos ir viena be kitos.  

 -Ankstesnės Jūsų knygos, kiek prisimenu, atrodo daugiau realistinės, jose vaizduojami tikroviški žmonių poelgiai, likimai, natūralios gyvenimo kasdienybės įvykiai, o paskui  staiga - fantastika...

-Gal ne taip ir staiga... Dar prieš dvylika metų išleistame trumpų apysakų, apsakymų, novelių rinkinyje „Keistoji šatenė" buvo kūrinių, kuriuos bent iš dalies galima priskirti literatūrinės fantastikos sričiai. Pavyzdžiui, apysakaitė „Žvaigždėta naktis Himalajuose". Joje pavaizdavau kalnuose pasiklydusių žmonių susitikimą su legendine būtybe, paprastai vadinama sniego žmogumi. Tiesa, dėl šio kūrinio girdėjau ir kritikos. Prisimenu, viena skaitytoja mane griežtai auklėjo: girdi, rašyti reikia tik apie tai, ką esi pats išgyvenęs, pačiupinėjęs ar bent regėjęs. O jei ne - neverta nė plunksnos į ranką imti. Tuo labiau mėginti „tikroviškai" vaizduoti kažkokią netikrovę.

-Taigi kokia turėtų būti literatūrinė fantastika? Ar gerokai nutolti nuo tikrovės - didelė nuodėmė?

-Mano supratimu, kuo arčiau tikrovės, tuo geriau. Bet ir nutolti galima kiek nori, jei  tai daroma motyvuotai, įtikinamai. Prieš kurį laiką mėginau skaityti vieną kažkokio užsienio autoriaus (neprisimenu net jo pavardės) knygą, kurioje rašoma, kaip ateities medžiotojai paprasčiausiai keliauja į kažinkokios tolybės Žemės praeitį medžioti dinozaurų. Lyg tai būtų eilinė šernų ar briedžių medžioklė. Autorius net nesivargina paaiškinti, kaip, kokiu būdu jie patenka į tą nežmoniškai (dar be žmonių) tolimą praeitį, kokia laiko mašina naudojasi. Trumpai sakant, tos kelionės visiškai nepagrįstos jokiais mokslo, technikos laimėjimais, taigi tiesiog grynas, niekuo nemotyvuotas išsigalvojimas. Toks opusas nėra jokia fantastika. Na, galime, jei norime, vadinti fantazija. Bet ne fantastika. Tikra fantastinė literatūra, kaip esu įsitikinęs, turi sietis su mokslo atradimais, remtis tegul ir labai drąsiomis teorijomis, hipotezėmis. Todėl iš žinomų garsių pasaulinės fantastikos kūrinių autorių man ypač imponuoja Žiulis Vernas ir Herbertas Velsas, kurie savo „fantastikai", kitaip sakant, aprašomoms ypatingoms naujovėms pagrįsti visada stengėsi naudotis moksliniais argumentais. Remdamiesi jau žinomais, aišku, pačiais naujausiais mokslo atradimais, jie mėgino numatyti artimos ar tolimesnės ateities technikos laimėjimus, medicinos, fizikos, chemijos, kitų mokslų galimybes, mūsų civilizacijos raidos perspektyvas. Ir daugeliu atvejų, sakyčiau, labai sėkmingai. Štai tokia, man atrodo, turėtų būti literatūrinė fantastika ir mūsų laikais.

-Romane „Paskutinis eksperimentas", kaip jau teko skaityti, ir Jūs remiatės kai kuriomis mokslinėmis teorijomis, hipotezėmis. Be to, vienas iš svarbiausių romano herojų - genialus lietuvių mokslininkas daktaras  Lorencas - ypatingus eksperimentus atlieka kaip tik plėtodamas mokslines idėjas. Jis netgi įstengia aktyvų pagalbininką žurnalistą Vincą Gaudutį paties sukurta laiko transporto priemone išsiųsti į netolimą ateitį... Bet ar tikite, kad toks talentingas mokslininkas, bent iš dalies panašus į daktarą Lorencą, galėtų atsirasti Lietuvoje?

-Neabejoju, kad mokslas Lietuvoje visiškai realiai galėtų įgyti puikių perspektyvų. Turime tikrai gabių mokslininkų, nemažai nuveikusių fizikos, ypač lazerių technologijos, saulės baterijų kūrimo bei gamybos, biotechnologijos srityje. Lietuvoje atsiranda sumanių  konstruktorių, kurie be jokios paramos iš šalies kuria robotus, naujoviškus skraidymo aparatus, kitas neįprastas transporto priemones, net raketas. Didžiausių mokslo bei technikos talentų ir drąsuolių darbai, jei būtų pakankamai finansuojami, gana greitai išvestų mūsų valstybę į unikalių vaistų gamybos, naujų energijos šaltinių taikymo aukštumas bei kosmines technologijas sėkmingai plėtojančių šalių gretas. O gal dar toliau... Tad ir pamėginau romanuose „Daktaras Lorencas" ir „Paskutinis eksperimentas" Lietuvos mokslo galimybių perspektyvą pakylėti iki aukščiausio pasaulinio ir jį toli pralenkiančio lygio. Daktaro Lorenco paveikslu siekiau išreikšti idėją, kad esant palankioms sąlygoms, itin aukšti mokslo bei technikos laimėjimai mūsų šalyje galėtų būti ne fantastika, o fantastiška tikrovė.

-Kaip matau, esate didelis optimistas. Būtų gerai, kad Lietuvos mokslo perspektyva netolimoje ateityje bent iš dalies atitiktų Jūsų viziją... Dėkoju už pokalbį, linkiu naujų kūrybos laimėjimų.

Šnekino Juozas ŽITKAUSKAS