Žurnalistų kūryba

Į kalną

Visą gyvenimą kopiam į kalną,

Sau ant pečių užsimetę

Ir arklį, ir balną,

Ir knygų dvi spintas,

Kas lieka - kuprinėn...

Juk reikia ir hobiui, ir išminčiai gilint.

Jei kartais netyčia nuslystam pakalnėn,

Tik pilką miglelę

Apčiuopiame delnu.

Pro ją nebematom saulėtos viršūnės,

Kur eiti, ko siekti

Ar kas bepasiūlys?

Visą gyvenimą kopkim į kalną...

2009 m.

Nors ir mažučiai

Gerbiu aš tašką ir kablelį,

Nors jie mažučiai, bet daug gali:

Jie skiria draugą nuo nedraugo,

Kablelis net gyvybę saugo.

O jei iškilo problema

Ir nepajėgi jos išspręsti,

Padėjai tašką - ir gana.

Ir vėl ramiai gali gyventi.

2009 m.

Sentimentai tėviškei

Gimiau prie miško, kaimo pakrašty,

Kieme puikavos liepa išlaki,

Kiek atokiau sula dalijos beržas

Ir vieversys kasryt į dangų veržės.

Prisimenu ir ąžuolą prie kelio,

Lyg dovanų pažėrusį gilelių,

Prie jaujos klevą su gandrais viršūnėj,

Po kiemą lakstančių vaikučių būrį.

O trešnių, trešnių, tų geltonų uogų,

Derėjo medžiuos pilnas sodas.

Sultingos, saldžios, ypatingo skonio

Viliojo ne tik mus, bet ir varnėnų luomą.

Aplink miškai ir ąžuolynai,

Ten sirpo uogos, augo grybai.

Smėlėtos dirvos, pelkėti kemsynai -

Gimtasis kaimas Pempiškiais vadinos.

2000 m.

Švyturiu buvai

Sakyk, kodėl, sugrįžus į gimtinę,

Taip norisi ant kelių atsiklaupt,

Išreikšti meilę, glūdinčią krūtinėj,

Ir veidu prie žemelės prisiglaust.

Mūs basos kojos tolimoj vaikystėj

Sugėrė grožį ir kvapus laukų,

O karo rykšte ženklinta jaunystė

Kaip kraitį gavo išmintį tėvų.

Ir mokykla dosniai mums vėrė langus

Į nuostabų žinių pasaulį...

Užaugom, sutvirtėjom ir išėjom

Kiekviens ieškot savosios saulės.

Ar radom? To aš nežinau,

Tiktai kely nepasiklydom.

Gimtasis krašte, švyturiu buvai,

Švietei, kai griuvom ir kai kilom.

Kaip tik todėl, sugrįžus į gimtinę,

Man norisi ant kelių atsiklaupt

Ir padėkot šiai žemei išskirtinei

Už viską, viską, ką galėjom gaut.

2005 m.

Kaip laikais, kolega?

Sveiks, kolega, plunksnos broli!

Kaip laikais? Ko raudonuoji?

Gal manai, kad aš nustebus,

Jog, redakcijoj neradus,

Sutikau tave turgely

Beparduodantį plunksnelę

Ir kitokius niekučius,

Net Velykų margučius.

Aš žinau, dabar toks laikas -

Visus slegia skurdo tvaikas,

O jei peržengei per slenkstį,

Sraunios upės neb‘užtvenksi.

Gali griebtis dar ir šiaudo...

Et, brolau, man širdį maudžia:

Tiek juk dirbta, tiek svajota,

O dabar še... šluotos kotą.

1998 m.

Kodėl mes nesišypsom?

- Gražuolis Vilnius, - sako užsieniečiai, -

Ir žmonės apsirengę neprastai.

Tiktai kodėl, kodėl visi vilniečiai

Ir šypsosi, ir juokiasi retai?

Tikrai, kodėl mes nesišypsom saulei,

Kodėl neatveriam plačiai širdies?

Gal per ilgai mes murkdėmės apgaulėj

Ir štai nūnai negalim atsitiest...

O ir dabar po kojomis netvirta -

Kurgi tiesa, kur plepalai?

Politikoj teisus tik kas ketvirtas.

Tad kuo tikėt? Ar bus dar taip ilgai?

Mes manėme, kad, iškovoję laisvę,

Atgimsime ir kūnu, ir dvasia...

Deja, deja - daugiau nuveikti

Galės tik laisvėj gimusi karta.

1999 m.

Džiūstanti šakelė

Aš vis dar vaikščioju iškėlus galvą

Ir į šalis nesidairau,

Jei kas ir prašo sau pagalbos -

Gal man geriau, kai nematau.

Juokai, kad vaikštau tartum  povas,

Nes plunksnos jau seniai ne tos spalvos,

Ar spalis, lapkritis ar kovas -

Striukelė ta pati man ant kupros.

Bankeliuos‘ dingo sutaupytas centas,

O pensijos - viens du...ir neturi.

Štai toks dabar gyvenimo akcentas

Ir padaryti nieko negali.

Kai vėjai švilpauja kišenėj,

Net kelią į teatrą užmiršau.

Jaučiuos lyg džiūstanti šakelė,

Kuri brandino obuolius anksčiau.

1997 m.

Leidžiantis saulei

Jau senokai suartos ražienos,

Medžiai numetė skraistes žalias,

Vis dažniau gelia kojas ir strėnas,

Pro duris veržias šalta žiema.

Bet svajonės, tos žavios ir mielos,

Neretai dar aplanko mane:

Rodos, žirgu skrajoju po pievą,

Nardau upėj su ryto aušra.

Svajos kviečia į kalnus įkopti,

Aplankyti toliausius kraštus,

Pažiūrėt į pasaulį kitokį,

Kad suprasčiau, kaip gera pas mus.

Saulė leidžias ir degina langus

Raudonais lyg liepsna atspindžiais...

Pasikviesiu mėnulį šokt tango,

Jei nebus dar pakilęs aukštai.

2005 m.

Nemigo naktis

Kažkur skamba dūžiai,

Suskaičiuoju: trys.

Ausyse vis ūžia,

Oi, ilga naktis...

Čirkšteli skambutis.

Gal čia pas mane?

Ne, girdėti triukšmas

Trečiame aukšte.

Suburzgė motoras -

Kieman įvažiavo...

Penkto aukšto ponia

Vėl skubiai tipena...

Viskas lyg aprimo,

Tiktai dvasios vaikšto,

Vienas Dievas žino,

Ko jos žemėj gaišta.

Laikrodis vėl skamba.

Pusė jau šešių...

Užu sienos bamba

Vyrišku balsu.

Jaučias ryto kvapas,

Greitai prašviesės

Kam į darbą metas

Kas kitur skubės.

Tik manęs jau niekas,

Niekas nebelaukia,

Ir vaikai suaugę

Kažin kur išplaukę...

2005 m.

Kur tas išsvajotasis kelias?

Esu tik mažytis paukštelis,

Pasaulio erdvėj pasimetęs.

Kur tas išsvajotasis kelias?

Gal mano likimas - takelis?

Takelis į kalnus palydi,

Vilioja prie upės krantų,

Kai noriu vienatvės, jis tyli,

Kai myliu, jis džiaugias kartu.

Rieškučiom semiu skaidrų orą,

Grožiu gaivinu savo sielą.

Takelis gyvenimą duoda

Prasmingą ir jaukų, ir mielą.

2005 m.

Aš negimiau poetu

O ne, aš negimiau poetu

Ir niekuomet nebūsiu juo,

Bet kai daigai į saulę stiepias,

Kai medžiai puošias žalumu,

Tada, tada aš negaliu

Širdy paslėpt savų jausmų!

2005 m.

Pamiškėj žibučių balius

Nuo pusnynų, kiek suirzęs,

Mano sapno baltas žirgas

Nušuoliavo į padangę

Žemei saulės pargabent.

Pasivertęs debesėliu,

Tyčia viesulą sukėlė,

Metė žaibą tartum ietį

Ir paleido staigų lietų.

Gi žemelė to ir laukė,

Mat, nepraustos dar palaukės...

Saulės veidas pragiedrėjo:

- Jau pavasaris atėjo!

Pažiūrėk - visur jau žalia,

Pamiškėj žibučių balius,

O atšlaitėj prie upelio

Pienės gelsvą žiedą kelia!

2006 m.

Jei uodė būtų neliesa

Na, štai ir vasaros pradžia:

Saulutė šypsosi padangėj,

Ištiesiau sąnarius ir aš

Žavingo ežero pakrantėj.

Aplink ramu, klausaus varlių,

Bitutės dūzgia tarp žiedų...

Bet kas gi tai? Nejaugi uodas?

Geriau subjuręs būtų oras.

Pakrantėj tapo nejauku,

Lyg pultų kas iš pasalų,

Nervinga įtampa pilve...

Oi ne! Bjaurybė!.. Ne, oi, ne!

Aš pėdinu namo liūdna:

Ne kokia vasaros pradžia.

Jei uodė būtų neliesa,

Išvirčiau barščių su mėsa...

2005 m.

Pasiilgau

Pasiilgau jūros,

Jos gaivaus ošimo,

Iš toli atskriejančios

Mėlynos bangos.

Pasiilgau smėlio,

Gurgždančio po kojomis,

Ir geriausio draugo,

Einančio šalia.

Pasiilgau beržo

Ir kreivos pušelės,

Taip tvirtai įaugusių

Smėlin ant kopos.

Aš brendu į jūrą,

Jos banga užlieja -

Mano gėla tirpsta

Lyg balta puta.

***

Nida, Nida, žavus gamtos kampeli,

Tu išskirtinė mano širdyje:

Nepakartojamu grožiu akis vilioji,

O protui duodi peno kelyje.

2004 m

Šviesiau ir mano sielai

Kai rytą atsikėlus pažvelgiu pro langą

Ir paganau akis po baltą sniegą,

Tartum stebuklą atsiųstą dangaus,

Iškart šviesiau, linksmiau ir mano sielai,

Sužvarbusiai nuo lapkričio lietaus.

2007 m.

Saulutės kerai

Balandžio pirmoji - Melagių diena.

Alyvos žaliuoja!.. Negi tai tiesa?

Negali taip būti! Apgavo gamta?

Gal mūsų žemelė pakrypo staiga?

Saulutė padangėj kvatojas linksmai:

- Nėra čia apgaulės - tai mano kerai...

2007 m.

Kregždučių namai

Pabeldė į langą kregždučių pora:

Priimk vasarėlei, priimk, būk gera!

Na, kaip nesutiksi - negaila, prašau,

Jūs man gi netrukdot, aš jums netrukdau.

Ir puolė kregždutės lipdyti lizdelį

Virš manojo namo pietinio langelio.

Prabėgo dienelės visai nejučia,

Triskart padidėjo paukštelių šeima.

Čiulbėjo, čirškėjo, užaugo vaikai,

Per ankštas lizdelis jiems tapo seniai.

Ir skrido nuskrido tolyn į laukus

Pamiklint sparnelių, sukaupti jėgų.

Namuos gi paliko apterštos palangės

Mat sauskelnių paukščiai dar neišbandė.

Į talką sukvietus vaikaičius savus,

Su šluota pradėjom valyti kampus.

Bet štai ir bėda: nukrito lizdelis

Iš antrojo aukšto tiesiai ant žemės.

Kregždutės sugrįžo kaip tik tuo metu,

Iš karto suprato: nebėra namų!

Suriko, sukliko ne savo balsu:

- Tai gimtas lizdelis mūsų vaikų!

Ir iki rudens, kol išskristi reikėjo,

Lango atbrailos palikt nenorėjo.

2005 m.

Aš sugrįšiu

Dega laužas, dega akys,

Dega žvaigždės danguje,

Iškeliauji nepasakęs,

Ką išsiveži širdy...

Pasilieka mylimoji,

Skruostai kaista nuo ugnies,

Gal nuo dūmų, gal nuo vėjo

Rieda ašara vilties.

- Aš sugrįšiu, - sako Rytis, -

Čia gimtinė, čia namai,

Ežerai, laukai ir girios,

Meile kvepia ajerai.

Paukščiai išskrenda ir grįžta

Iš labai labai toli.

Nebijokit, nepaklysiu -

Anglija visai arti.

2005 m.

„Dviračio šou"

Iš ekrano su dviem ratais

Blogio maišą nuolat krato,

Kad neskriaustų Lietuvos,

Valdžiai kanda iš būdos.

Nors kai kam ir širdį gelia,

Kai Šerėną dešrom šeria.

2000 m.

Štai vėl rinkimai

Į valdžią atėjo

Ploni kaip sliekai,

Praėjo kiek laiko -

Išplito pečiai.

Padarė ką gero

Ar šiaip sau „bim bam",

Bet sau užsitikrino,

Tetom ir vaikam.

O štai vėl rinkimai!

Užleiskit liesiems

Vietelę prie lovio -

Tegul pastorės.

2000 m.

Sapnai ir vizijos

            Draugei Romai Glibauskaitei

Aš ir Roma, ir Marytė,

Kaip patinka - taip vadinkit,

Žmonės sako: išmintinga

Ir smalsumo man nestinga.

Turiu daug draugų pasauly,

Narsiai stoju prieš apgaulę,

Bet kada sapnai aplanko,

Visa kita greit nublanksta.

Štai man moja Miteranas,

Bušas skuba į Iraną,

Ogi Putino planų

Net suprasti negaliu.

Jau geriau aš per eglyną

Skrisiu tiesiai pas kaimynus

Ir patarsiu baltarusiams

Nedrebėt prieš vado ūsus.

Bet ne Minskas, o Sidnėjus

Pasitikt džiugiai išėjo...

O, dievuliau, kas gi čia?

Guliu lovoje kniūbsčia.

Atsimerkiu: aš namuose!

Ir savuose pataluose!

Nenukrisiu, nenuskęsiu,

Gal šalia ir draugą rasiu...

2007 m.