Žurnalistų kūryba

Jonas Laurinavičius 

Ką tik į Anapilį išlydėjome žinomą rašytoją Joną Mikelinską.  Pirmą kartą su juo teko susitikti dar būnant mokyklos suole, daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų. Galiu su LŽS svetainės skaitytojais pasidalyti keliais prisiminimais apie Joną Mikelinską.

***

Onuškio vidurinėje mokykloje (Trakų r.) mokiausi 1951-1959 metais. Kurį laiką mano prancūzų kalbos mokytojas buvo Jonas Mikelinskas. Taip, taip, tas pat dabar žinomas rašytojas, romanų, apysakų, apsakymų autorius. Bet tuo metu jis turbūt nieko nerašė, jo publikuotų kūrinių nei aš, nei mano klasės draugai nebuvome matę.

Jis į pamokas ateidavo iš lėto, oriai, tiesus ir pasitempęs. Pusbalsiu ištardavo ..Bonžur" („Laba diena") ir niekada nesėsdavo už stalo, o tik stovėdavo. Kalbėdavo ramiai, nepakeldamas tono, netgi monotoniškai. Buvo mums didelis autoritetas.

Vieną kartą rašėme diktantą. Tekstas buvo nesunkus, tačiau niekas neparašė be klaidų. Tai smarkiai suerzino mokytoją. Grąžindamas man sąsiuvinį jis tarstelėjo:

- Šį net su dviem klaidom sakinį - „Aš sėdu į traukinį" - perrašysi šimtą kartų!

Nors daugiau klaidų diktante nebuvo ir mokytojas parašė gerą pažymį, vis dėlto jaučiausi nesmagiai. Susiraukęs, nenoriai namie sėdau perrašinėti tą nelemtąjį sakinį.

Kitą pamoką mokytojas J. Mikelinskas tikrino namų darbus. Paėmė ir mano sąsiuvinį. Įdėmiai peržvelgė jį, palaikė ir ištiesė man sakydamas:

- Perrašyti tą sakinį šimtą kartų!

Aš netekau žado.

- O kur klaidą padariau?! - nustebau. - Parašyta taisyklingai...

Mokytojas neatlyžo:

- Kiek kartų reikėjo perrašyti sakinį?

- Šimtą, - pasakiau.

- O tu perrašei ne šimtą, o šimtą vieną kartą... Rašyk iš naujo...

***

Kol leido sveikata, J. Mikelinskas ateidavo sekmadieniais į Šv. Jonų bažnyčią mišių išklausyti. Ateidavo be maldaknygės, be rožančiaus. Visada sėsdavo į tą patį suolą, dešinėje pusėje, į tą pačią vietą. Kiti ten pat, neišeidami iš suolo ir klaupdavosi o J. Mikelinskas žengtelėdavo iš suolo ir priklaupdavo ant vieno kelio šalia.

Ne visada būdavo iki mišių pabaigos. Atsistodavo ir išeidavo. "Koks reikalas?". Taip kartą ir paklausiau jo.

- Man ir glaukoma, ir katarakta, - paaiškino J. Mikelinskas. - Man kas keturias valandas reikia lašinti vaistus į akis. Bažnyčioje tai daryti nedera, todėl išeinu į skverelį šalia Universiteto gatvės ir sulašinu.

Jis buvo labai punktualus. Medikų nurodymus vykdė minutė į minutę.

***

Rašytojas šiek tiek papasakojo apie savo gyvenimą. Sakė, kad įsikūręs Mildos gatvėje. Gyvena su sūnumi.

- Sūnus moka kelias klaba, tarp jų ir prancūzų, - pasakojo J. Mikelinskas. - Verčia į lietuvių kalbą kino filmų tekstus. Jis verčia, o aš kartais susilaukiu padėkų už gerą vertimą. Mat, mano sūnus irgi Jonas.  Tai tie, kurie to nežino, mano, kad aš tų tekstų vertėjas.Ir skambina, ačiū sako...