2024 m. balandžio 27 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Nekompromituok žurnalisto vardo

2016-12-12
 
Jonas Laurinavičius.

Jonas Laurinavičius.

 

Pabaiga. Pradžia 2016 12 07.

 

 

Daug dėmesio skiriate kraštotyrai. Esate apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvai" ir „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai". Kas skatino kraštotyrinei veiklai? Ką įdomaus, įsimintino čia radote?

 

Viena iš pagrindinių mano rašinių temų (per visą gyvenimą) buvo kraštotyra. Paskelbta šimtai straipsnių. 1986 m. Paminklų apsaugos ir kultūros draugijos centro tarybos buvau pripažintas aktyviausiu kraštotyros sąjūdžio propaguotoju Lietuvoje, vėliau man buvo suteiktas Draugijos garbės nario vardas. Rinkau medžiagą apie istorinius savo gyvenamųjų vietų įvykius, žinomus žmones, literatūros, kultūros, meno veikėjus, sportininkus. Parengiau kraštotyrinių darbų:

„Mažeikiai. Istorijos apžvalga", „Mažeikių avalynės fabrikas", „Žemalė" (gyvenvietė Mažeikių rajone). Tai buvo mašinėle parašyti, iliustruoti, gražiai apipavidalinti ir įrišti darbai, jų daugiau kaip dvidešimt. Jie buvo eksponuoti respublikinėse kraštotyros darbų parodose, pelniau parodos laureato medalį, keletą II laipsnio diplomų, padėkos raštų. Visi darbai buvo atiduoti Draugijos kraštotyrinių darbų saugyklai, dabar jie saugomi respublikiniuose archyvuose. Beje, gausybę surinktos medžiagos esu pats atidavęs archyvams, muziejams. Štai Lietuvos literatūros ir meno archyve yra mano fondas (Nr. 296), iš viso apyraše 158 apskaitos vienetai;  Kaišiadorių muziejaus archyve saugomos 93 mano surinktos medžiagos bylos, kiek mažiau medžiagos perduota Kaišiadorių parapijos kurijai, bibliotekoms. Manau, ateityje ši medžiaga bus reikalinga istorikams, literatūrologams, žurnalistams, literatūros darbuotojams.

Nemaža dalis sukauptos medžiagos dar nebaigta tvarkyti mano namuose. Yra unikalių žymių žmonių nuotraukų, laiškų, kūrybos rankraščių.

 

Tačiau pastaruoju metu jūsų knygas leidžia ir Tėvynės pažinimo draugija...

 

Tėvynės pažinimo draugija, prieškariu įkurta žymaus archeologo Tado Daugirdo, o Atgimimo metais atkurta dr. Kazio Račkausko ir jo bendraminčių pastangomis, pagrindiniu savo tikslu laiko tautos paveldo išsaugojimą, jo propagavimą ir  panaudojimą šių dienų poreikiams. Buvau vienas iš šios draugijos atkūrimo akto signatarų. Dvidešimt metų (1989-2009) draugija leido mėnraštį „Gimtinė", visą laiką buvau jos korespondentu, redakcinės kolegijos nariu, jame buvo išspausdinta dešimtys mano rašinių, kuriuos vėliau jos redaktorius dr. K. Račkauskas surinko ir išleido knygą „Atminties ženklai" (2013). Vėliau Draugija viena arba su kitomis visuomeninėmis organizacijomis išleido keletą kitų knygų, iš jų ir 304 p. mano publikacijų rinkinį apie išvykas po Pakruojį ir kitus Šiaurės Lietuvos rajonus - „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte" (2016, sudarė Z. Vėžienė). Taip jau atsitiko, kad 2016 m. tapau šios draugijos valdybos pirmininku. Ir ne tik juo: man patikėtas malonus darbas - būti vienu iš „Tautotyros metraščio" sudarytojų ir vyriausiuoju redaktoriumi. Tai aš mielai darau. Jau parengtas ir atiduotas „Gimtinės" leidyklai „Tautotyros metraščio" VI tomas (368 p. apimties), renkama medžiaga VII tomui. Toks metraštis - tai kasmet leidžiamas gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. Jo bendraautoriai - žymūs Lietuvos mokslo, kultūros, meno, žurnalistikos, tautotyros, savanorystės žmonės: prof. Ona Voverienė, dr. Nastazija Kairiūkštytė, dr. Jonas Dautartas, dr. Antanas Balašaitis, žurnalistai Julius Norkevičius, Juozas Elekšis, Irena Šuminienė, etnologė Gražina Kadžytė, akad. Romualdas Grigas, prof. Vytenis Rimkus, kaišiadorietis muziejininkas Vytautas Budvytis, žinoma Rokiškio krašto kultūros darbuotoja Reda Kiselytė, garsi Žemaitijoje tautotyrininkų Mažeikių šeimyna, darnus būrys gabių žmonių. Anaiptol ne kiekviena visuomeninė draugija Lietuvoje gali pasidžiaugti tokiais leidiniais, tokiu garsių jų autorių sambūriu. Negalutiniais duomenimis, vien 2016 m. draugijos nariai išleido daugiau nei dvidešimt autorinių knygų.

 

 

Turbūt esate vienintelis Lietuvoje autorius, parašęs ir išleidęs nemažai knygų, skirtų Jūsų buvusiems kurso draugams. Kuo buvo ypatingas tas lietuvių kalbos ir literatūros kursas, 1964 metais baigęs Alma Mater? Kodėl buvusiems studijų draugams skiriama tiek daug dėmesio? 

 

 

Manau, kad pagrįstai didžiuojuosi savo kurso draugais, kurie 1959 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tai kas, kad kai kurie iš jų paskui perėjo studijuoti kitų specialybių, išėjo akademinių atostogų, į neakivaizdinius skyrius, į kitas aukštąsias mokyklas, kiti iš viso nebaigė studijų, o kai kurie pas mus atėjo iš kitų specialybių. Vis dėlto mūsų buvo nemažai - 40 jaunatviška energija spindinčių fuksų! Argi ne nuostabu, ne ypatinga, kad paskaitose kartu sėdėjo, tuose pačiuose bendrabučiuose gyveno, į tas pačias skaityklas ėjo tokie būsimi žymūs žmonės: lietuvių poezijos klasikas Marcelijus Martinaitis, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, buvęs Europos parlamento narys, žurnalistas Justas Vincas Paleckis, akademikas Edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis, VU Filosofijos katedros vedėjas, ilgametis filosofų žurnalo „Problemos" redaktorius, ekologinės etikos mokslo pradininkas Lietuvoje prof. Česlovas Kalenda, rašytojas ir žurnalistas Algimantas Zurba, humanitarinių mokslų daktarai Rimantas Skeivys ir Laimutė Šulniūtė-Kitkauskienė, poetai Alfonsas Bukontas, Algimantas Pabijūnas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, rašytojas satyrikas Eugenijus Valotka, kultūrologė, ilgametė „Vagos" leidyklos redaktorė Laima Čiurlytė-Patriubavičienė, filosofas, knygų redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, sporto žurnalistas Vytautas Saulis, radijo žurnalistas Kostas Pivorius, knygų vertėjas, pedagoginės literatūros redaktorius ir leidėjas, poetas Vytautas Venclovas, dabartinis ilgametis Blaivybės draugijos pirmininkas, „Sidabrinių balsų" konkurso laureatas Alfonsas Čekauskas, leidėjas ir publicistas Povilas Masilionis, kultūros leidinių redaktorė Gražina Butvilaitė-Mikailionienė, šiaulietis aktorius Naubertas Jasinskas (jaunas mirė), P. Višinskio giminės atstovė pedagogė, visuomenės darbuotoja, poetė Danutė Višinskaitė-Miliukienė (inicijavo paminklo I. Šeiniui statymą Širvintose) ir t. t. Na, kaip atrodo? Argi žmogus, kuris laiko save žurnalistu, dar ir tautotyrininku ir kuriam likimas lėmė jaunystėje būti šalia jų, su kai kuriais - ir vėliau, gali nerašyti apie juos?  Tai būtų sveiku protu nesuvokiama. Kelios knygos apie tokį kursą - tai dar nedaug, kai kurie jų gyvenimo ir veiklos epizodai lieka mažai nušviesti arba kone visai nepaminėti. Tad tęsiu darbą. Ir šiandieną turime nebe keturias „Kaip gyvi, mano kurso draugai?", o penkias šios serijos knygas.

Naujausioji - „Žiobiškio vėjas" (apie poetą Daną Kairį). Jis iš Rokiškio krašto. Mokytojavo, rašė eilėraščius, bet buvo žinomas tik savo gimtosiose apylinkėse. Buvo išleidęs dvi poezijos knygeles, trečiąją - „Su vėju už parankės" jis man patikėjo redaguoti ir išleisti. Mielai sutikau. Knygelė išėjo 2011 m. Pirmas ją plačiai apžvelgė A. Rybelis savo publikacijoje „Neprovinciali poezija iš provincijos" („Prie Nemunėlio", Rokiškio krašto žurnalas). Jis parašė ir įvadą trečiajai D. Kairio poezijos knygelei. Susilaukta skaitytojų gražių atsiliepimų. Tada man kilo sumanymas surinkti kurso draugų ir rokiškėnų atsiminimus apie D. Kairį, paprašyti mokslo žmonių parašyti D. Kairio kūrybos įvertinimą, pridėti nespausdintų Dano eilėraščių ir išleisti knygą. Taip ir padariau. Ypač džiugu, kad dr. R. Skeivys, ilgametis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas, literatūros tyrinėtojas parašė netgi studiją apie D. Kairio poeziją - „Ilgesio besparnis paukštis". Jis pavadino Kairį paskutiniu lietuvių literatūros neoromantiku, teigė, kad jo poezija „įtaigi ir miela. Ji praturtino lietuvių literatūrą" (p.129). Manau, kad prie to nei kurso draugai, nei aš nesustosime. Turime parengti D. Kairio poezijos rinktinę, siūlyti Rokiškio rajono savivaldybei vieną gatvę pavadinti D. Kairio vardu, o muziejuje ar kur kitur įrengti ekspoziciją, skirtą D. Kairiui atminti. D. Kairys mirė 2013 m., palaidotas Žiobiškio kaimo kapinėse.

Mintis rašyti apie savo kurso draugus kilo spontaniškai. Buvau iniciatorius 2009 m. surengti kurso draugų susitikimą prie Filologų berželio Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme. Tais metais sukako pusė amžiaus, kai mes susirinkome į pirmąją paskaitą. Norėdamas pamaloninti kurso draugus, nusprendžiau parengti prisiminimui bukletą „Kaip gyvi, mano kurso draugai?" Berašydamas net nepajutau, kad išeina nebe bukletas, o knyga. Per du mėnesius  iki susitikimo spėjau ją parašyti ir išleisti. Kurso draugams buvo siurprizas. O kadangi susitikimai tapo tradiciniai - kasmet rugsėjo antrąjį šeštadienį, 13 val. prie to paties berželio - tai man nieko kito nebeliko, kaip kiekvienam susitikimui parengti knygą. Dabar tradiciją tenka šiek tiek sulaužyti: beveik pusė draugų jau Amžinybėje, kiti laiko vos ne žygdarbiu, jei įstengia pereiti per kambarį, būrelis prie Filologų berželio vis mažėja... Tad ir knygų leidyba  apie tuos draugus priverstinai retėja... Optimizmas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Deja...

Man malonu, kad tos serijos knygos puikiai įvertintos spaudoje. Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum" joms paskyrė net du puslapius (autorius prof. Č. Kalenda), dar keli kiti laikraščiai, žurnalai paskelbė palankias recenzijas,  atsiliepimus. Publikacijose pastebima, kad tokios knygos - pirmas atvejis Universiteto istorijoje. Kaipgi aš galiu  nesidžiaugti! Viskas puiku! Dar pamiršau pasakyti, kad apie M.Martinaičio viešnagę 2010 m. gruodžio 21 d. Kalėdinėje kalbos pamokoje Kaišiadoryse esu išleidęs teksto ir fotografijų leidinį „Marcelijus Martinaitis Kaišiadoryse" (2011).

Turbūt savaime suprantama, kad iš 40-ties žmonių būrio ne visi per gyvenimą plasnojo baltais angelų sparnais, kai ką ir tamsaus esu paminėjęs savo knygose, kai ką tamstai per pažintį patylomis galiu prisipažinti: du kurso draugai gyvenimą baigė savo noru, du per stikliuką... Jų pavardžių savo rašiniuose stengiuosi neminėti... Etikos, žmogiškumo sumetimais... Pernelyg skaudu. Bet, kaip sakoma, gyvenimas yra gyvenimas, net dramaturgams ne visada pavyksta gerai parašyti scenarijų...

 

Be publicistikos, nemažai sukūrėte ir prozos - literatūrinių padavimų, legendų, aforizmų, sentencijų. Išleidote ir poezijos knygų. Kūryba skelbta ir žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule". Ar nejautėte vidinio prieštaravimo tarp žurnalisto ir rašytojo?

 

Literatūrinius kūrinėlius rašau priešokiais, impulsyviai, nuotaikos pagautas, bet tai dažniau ar rečiau darau visą gyvenimą. Beletristikai skyriau mažiausiai laiko - po žurnalistikos ir kraštotyros (tautotyros). Tačiau per ilgą gyvenimą ir jų susikaupė nemažai - keletas knygų. Be jūsų paminėto žurnalistų poezijos rinkinio „Sušvieski, saule", literatūrinių kūrinėlių spausdinta dar bent dešimtyje almanachų ar kitokių leidinių. Savo literatūrinio darbo reprezentacija laikau aforizmus, sentencijas. Juos pamėgau dar studijų laikais. Mano aforizmus spausdino „Šluota", „Literatūra ir menas", „Švyturys", „Nemunas", „Tiesa", kiti periodiniai leidiniai. Jie kartais buvo verčiami į rusų, latvių, tadžikų, lenkų ir kitas kalbas, skelbti „Krokodile", „Slovo lektora", „Sportivnyje igry", „Dadzis" (Latvija), „Chorpustake" (Tadžikija) ir kituose leidiniuose. Iš, mano galva, geriausiai pavykusių, skelbtų anksčiau išėjusiose knygelėse, almanachuose, spaudoje ar rastų rankraščiuose sudaryta rinktinė „Brūkštelėjimai" (2011). Viešojoje erdvėje apie ją šiltais žodžiais atsiliepė plunksnos draugai, recenziją parašė žinomas satyrikas Rimantas Klusas. Mane nudžiugino žinia, kad baigiamas šios knygos vertimas į rusų kalbą. Tai būtų pirmoji mano knyga, išversta į užsienio kalbą. Ta pačia proga galiu paminėti ir epigramų rinkinius „Ne akibrokštai" ir „Su minuso ženklu". Prisimenate, pastarąją ir tamsta recenzavote, ačiū už gerą knygos vertinimą. Patinka legendos, padavimai, juos užrašinėjau Trakų, Mažeikių ir Kaišiadorių  rajonuose. Parašiau jų beletristinius  variantus, „Naujojo lanko" leidykla Kaune išleido jų rinkinį „Brangiausias lobis" (2013). Negaliu nepaminėti ir poezijos. Ji buvo mano didžioji meilė visą gyvenimą. Viską, ką skambiau, įtaigiau pavyko sukurti, iš anksčiau išėjusių knygelių, iš laikraščių, rankraščių sudėjau į rinktinę „Tylus atodūsis" (2015). Gal jie ir ne visai prasti, nes buvau paskelbtas kelių poezijos konkursų laureatu: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vasaros poezijos šventės „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą" (2008), Vilniaus universiteto ir Adomo Mickevičiaus namo-muziejaus literatūrinio konkurso už eilėraščių ciklą, skirtą A. Mickevičiui - „Didžiosios meilės takais"... Apie eskizų, novelių knygas „Tolimosios atodangos" ir „Vidurnakčio pašvaistė" jau kalbėjau.  Gal dar norėčiau prisiminti malonų jaunystės dienų epizodą, kai pagal mano žodžius kompozitorius V. Budrevičius sukūrė dainą „Brangiesiems mokytojams". Ji pateko į Respublikinės moksleivių dainų šventės (1964) repertuarą. Dainą Vilniuje, Vingio parko estradoje, atliko tūkstantinis jungtinis moksleivių choras. Dažnai per radiją, estradiniuose koncertuose buvo dainuojama ir pagal mano tekstą V. Baumilo sukurta daina „Pirmoji meilė". Ji buvo išversta ir į rusų kalbą. Malonu, kad nors savo aplinkos lygmeniu turiu šį tą prisiminti.

Niekada nejutau prieštaravimo tarp žurnalisto ir beletristo. Ir vienur, ir kitur sunku. Ir čia, ir ten yra ir pliusų, ir minusų. Savitumų. Žurnalisto darbas reikalauja greičio, operatyvumo: ką šią valandą nespėsi padaryti, rytoj laikraščiui jau bus nebereikalinga - skaitytojams reikia tuoj pat parašyti. Literatūrinis darbas reikalauja didelio apmąstymo, susikaupimo, kartais dėl vieno žodžio, vienos eilutės valandų valandas sėdi, net galva įskausta, kol randi tinkamą pasakymą. Bet užtat kaip smagu, kai tą tinkamiausią, įstabiausią žodį randi, koks palengvėjimas užplūsta krūtinę. Manyje žurnalistika ir literatūra puikiai sugyveno: abi vienodai tarnavo, abi vienodai  džiugino papildydamos viena kitą. Ypač svarbu, kad kiekvienas rašantysis pastudijuotų klasikinę eilėdarą, pabandytų ja rašyti, kad pajustų žodžio skambesį, ritmą... Tai nekenktų rašant kad ir matematikos vadovėlius ar ką kita. Niekur kitur taip vienas žodis negali sugadinti sakinio, eilutės, kaip klasikinės eilėdaros eilėraštyje. Jame net vienas bereikalingas skiemuo sudarko eilutės skambesį. Džiaugiuos, kad pats visą kūrybinį kelią laikausi tokio principo. Todėl gal kai ką įsimintinesnio ir pavyko sukurti.

 

 

Daug metų gyvenote Kaišiadoryse. Esate Kaišiadorių rajono garbės pilietis. Kas Jums buvo Kaišiadorys, kas jie Jums dabar?

 

Kai to paties miesto gatvėmis, kiemais, užmiesčio takais esu vaikščiojęs daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai beveik kiekviename name buvo bent iš matymo pažįstamų žmonių, tai kitaip tą miestą matai, nei dabar jį mato vaikai, jaunimas, net šiek tiek pagyvenę žmonės. Prieš tave iškyla miesto istorija, tu esi ir gyvoji atmintis. Kai kone kasdien einu į miesto viešąją biblioteką, atmintyje matau didelį medinį suklypusį statinį, vadintą rajono kultūros namais, ne kartą ten klausydavausi Jono Stasiūno, Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto dainų, iš scenos Antano Miškinio, Pauliaus Širvio skaitomų eilių; kai einu į „Toskanos" restoraną pietauti, matau toje vietoje stovintį raudonų plytų tuberkuliozės dispanserį; kai man vyskupijos kurijoje rodo altorėlį, aš matau toje vietoje rajono ligoninės vidaus ligų palatoje stovėjusią savo lovą arba vėliau čia buvusioje rajono viešojoje bibliotekoje ant sienų kabėjusius „didžiųjų vadų" portretus... Išlipus iš traukinio inertiškai norisi žengti per geležinkelio bėgius, nes mano jaunystės laikais tilto per geležinkelį nebuvo, o tik medinis takas, kuriuo visi ir ėjome... Kaišiadorių istorija į mane giliai įaugusi. Kai matai šitaip galvotrūkčiais bėgantį laiką, kai jo nebegali sulaikyti, tai stveriesi plunksnos, fotoaparato, kad užrašytum, nufotografuotum nors kaip fotomėgėjas, kokie buvo Kaišiadorys po karo ir vėliau. Kai kam turėtų būti įdomu, kai kas turėtų ir pratęsti tą darbą. Kai Kaišiadorių  muziejus išleido mano parengtą „Kaišiadorių krašto kroniką (1590-2010)", aš per laikraštį raginau, kad kas nors galėtų užrašinėti įdomiausius miesto gyvenimo įvykius, o tai ir būtų mano „Kronikos" tąsa. Nežinau, gal kas ir fiksuoja. Būtų malonu, nes po metų, dešimtmečių tai bus dar sunkiau. Kaip žurnalistas, kaip redaktorius esu dalyvavęs beveik visuose svarbiausiuose miesto gyvenimo įvykiuose, aprašęs rajono laikraštyje, o pastaruosius dešimtmečius - ir knygose, brošiūrose. Kaišiadorys - tai Dievo dovana čia gyvenantiems žmonėms: vienintelis rajonas, iš kurio autobusu ar traukiniu ranka pasiekti ir Vilnių, ir Kauną. Tai vyskupijos centras. Čia jų kaimynai buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupas, prelatai... Čia bet kada galėjai užeiti pasišnekučiuoti su prezidento Algirdo Brazausko tėvu Kazimieru Brazausku, čia priešais redakcijos langus kitapus gatvės buvo prokuroro Artūro Paulausko kabinetas, o gatvėmis per žiemos šalčius vaikščiojo sveikos gyvensenos propaguotojas Viktoras Ruokis, dirvožemininkas. O gal į altoriaus garbę bus perkeltas ir Kaišiadorių katedroje palaidotas arkivyskupas Teofilius Matulionis?! Tikintieji meldžiasi ir laukia... Štai ir vos dešimt tūkstančių gyventojų turintis nedidelio rajono centras! Kaip aš galiu nesididžiuoti, kad esu kaišiadorietis! Kad buvau šio laikraščio žurnalistas, redaktorius! Kaišiadorys - tai turiningiausi mano biografijos puslapiai... Tai visa lentyna mano knygų.

                                                                                          

 

Ačiū už išsamius klausimus ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-01-02 12:35
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media