Žurnalistų kūryba

Tęsinys. Pradžia birželio 29 d.

 

Pirmojoje knygoje ji rašo apie Sibirą, tremtį, ypač apie savo išgyvenimus, kuriuos patyrė būdama paauglė. Tai jos suaugusi vaikystė. Laiką tremtyje, alkanoje, atšiaurioje, alinančioje, ji aprašo su jai būdinguhumoru, tartum nuotykį. Žinant žiaurią realybę, tai dar įtaigiau sustiprina pasakojimo dramatizmą. Kaip smagiai ji aprašo savo pirmąjį honorarą - kopūsto galvą, kai jiedviem su seneliu Igarkoje uogaujant nuklydus į uždraustą zoną ir pasigirdus rusiškai „Stok, šausiu!", Nijolė iš baimės uždainavo filme „Traktorininkai" girdėtą „Na granice tučichodiat chmuro..." (rus. „Pasienyje niūriai plaukia debesys...") ir kitą savo „repertuarą" iš kino filmų. Už tai buvo apdovanota kopūsto galva. „Apglėbusi savo pirmąjį honorarą, tokią vėsią, maloniai girgždančią kopūsto galvą, laikau prie krūtinės [...]. Mes, netoli ašigalio, sėdime su seneliu patenkinti..." Ji taip linksmai tą pasakodavo, o klausantis man kaupdavosi ašaros.

Buvau viena iš tų laimingųjų, kuriems teko pamatyti Dž. Verdžio „Don Karlo" pastatymą (režisierė Nijolė Krotkutė) su įstabiomis dailininko Liudo Truikio dekoracijomis. Dar - gauti jo interviu. Greta Nijolės, atlikusios vieną sunkiausių operinių mecosoprano partijų - Eboli vaidmenį, spektaklyje dainavo Vaclovas Daunoras (karalius Pilypas), Gražina Apanavičiūtė (Elžbieta). Tai buvo įspūdingas, nepamirštamas pastatymas. Šiurpuliukai eina per kūną, klausantis Vaclovo Daunoro nepakartojamo, sodraus boso išlikusiuose įrašuose, ypač karaliaus Pilypo arijos. Todėl nebesinori eiti žiūrėti naujų, modernių „Don Karlų". Tebegirdžiu Nijolę, Daunorą, Apanavičiūtę, matau tas santūrias gotikines dekoracijas, kai tik pakilus spektaklio uždangai, vos jas išvydus, žiūrovai pratrūkdavo ilgiausiais plojimais. Mano nuomone, klasikinė opera turi būti klasikinė ir vizualiniu aspektu. Norisi pajusti kompozitoriaus kūrėjo esybę, jo sumanymą. Tam reikalingi ir vizualiniai, režisūriniai, sceniniai sprendimai, atliepiantys to meto epochos dvasią. Pasiilgstu ir naujametinės „Traviatos" tradicijos.

Didžiulė, nuostabi muzikos poveikio galia. Įtaigumu su ja sunku varžytis kitoms meno šakoms. Ji veikia žmogaus jausmus, suteikia peno širdžiai ir protui. Didelė skriauda operos mylėtojams, Lietuvos kultūrai buvo Vaclovo Daunoro ir galingo, plataus diapazono, gražaus tembro dramatinio soprano Gražinos Apanavičiūtės išvykimas į Ameriką tais džiugių, viltingų permainų metais, kai susijaukė žmonių gyvenimai, kai ne visi sugebėjo prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų, lemiančių jų buitį. V. Daunoras jau buvo įsitvirtinęs garsiajame Niujorko Metropolitan opera teatre, debiutavo Monteronės vaidmeniu „Rigolete" tame pačiame spektaklyje su šiame teatre irgi debiutuojančiu Lučianu Pavaročiu, atlikusiu Hercogo vaidmenį. Šiame teatre V. Daunoras dainavo dešimt sezonų. G. Apanavičiūtė, išdidus, bekompromisis žmogus, nesugebėjo rinkos sąlygomis rasti savo vietos po Amerikos operos „saule". Retkarčiais pasiklausau Gražinos Apanavičiūtės balso iš man jos dovanotos vinilinės plokštelės, jos atliekamų A. Skarlačio, K. Gliuko, G. F. Hendelio, J. S. Bacho kamerinių kūrinių, vargonais pritariant Bernardui Vasiliauskui, su jautriu užrašu: „Irena, skaudus praradimas palietė mus, abi praradome nepakeičiamą Žmogų - Mamą. Dėkinga, kad šią sunkią valandą buvai greta, kad buvai gera Jai ir man. - Gražina. 1985.XII.15."

Tų metų rudenį viena po kitos išėjo mūsų Motinos, su kuriomis buvome labai artimos dvasiškai. Tuo metu Gražina su Filharmonijos simfoniniu orkestru, vadovaujamu dirigento Juozo Domarko, ruošė soprano partiją Dž. Verdžio „Rekviem". Kaip jos Mama laukė premjeros!.. Kviesdama į koncertą, Gražina pasakė: „Skiriu jį mūsų Mamoms." Daug valios ir savitvardos reikėjo Gražinai, įsimintinai, išraiškingai atlikusiai šį sudėtingą dramatišką kūrinį, kad man, klausantis jos nuostabaus balso, ypač paskutinės dalies - soprano su choru giedamos „Libera me..." („Išlaisvink mane"), man gniaužė kvapą, spurdėjo širdis.

2019 metų lietingą spalio dieną palydėjome Gražiną į Antakalnio Menininkų panteoną.

Lietuvos operos primadona Gražina Apanavičiūtė sugrįžo amžiams į Lietuvą. Nijolė pasakojo, kai ji buvo Niujorke, tiesiog neįtikėtina, kad tokiame daugiamilijoniniame mieste netikėtai pamatė, susidūrė akis į akį su Gražina, supermarkete nusileidusia eskalatoriumi. Nijolė nudžiugusi ją šūktelėjo, bet Gražina tik pažvelgė ir, nė nestabtelėjusi, nuėjo. Nijolė, susikrimtusi, vis svarstydavo - kodėl, juk teatre jiedvi, sopranas ir mecosopranas, puikiai kolegiškai sutardavo. Gal Gražinai, svetur nesusiklosčius operinei karjerai, buvo skaudu susitikti su savo sėkminga primadonos praeitimi?..

To meto Operos teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas nuo pat Nijolės Ambrazaitytės karjeros pradžios skirdavo jai svarbiausius mecosoprano vaidmenis ir jokių nuolaidų, išlygų, kaip pradedančiajam scenos žmogui, nedarė. Joje jis įžvelgė brandžią menininkę, didelio talento dainininkę. Tuo metu scenoje karaliavo mecosopranai Irena Jasiūnaitė, Marija Aleškevičiūtė, Birutė Almonaitytė.

Nijolė savo talentu iškart pakilo į operos aukštumas, sukūrė ištisą galeriją pagrindinių mecosoprano partijų. Man įsimintiniausios - Eboli Dž. Verdžio „Don Karle", Amneris Dž. Verdžio „Aidoje", Ortrūda R. Vagnerio „Lohengrine", Šarlotė Ž. Masnė „Verteryje", Adaldžiza V. Belinio „Normoje". Tapo tikra mūsų operos primadona. To meto valdžia negalėjo nepaisyti galingo Nijolės talento. Nors tremtinės biografija jai buvo užvėrusi duris į didžiąsias pasaulio scenas, kurių buvo verta, jai, vienintelei artistei Lietuvoje, buvo suteiktas aukščiausias titulas - TSRS liaudies artistės vardas.

Gerai, jog dirigentas Saulius Sondeckis ją, ką tik baigusią Konservatoriją, įtraukė į kamerinį dainavimą. Tokios patirtys labai turtina atlikėjo repertuarą, jo įvairovę, lavina skirtingas vokalines technikas. Nijolė juokaudavo, jog kompozitoriai tyčia mecosopranams skirdavo tik auklių, tarnaičių ir panašius vaidmenis. Visų epochų kompozitoriai mecosopranus, palyginti su sopranais, kiek skriaudė, sakė Nijolė, skyrė jiems mažiau pagrindinių vaidmenų savo operose. Tad kamerinis dainavimas leido plačiau atsiskleisti jos vokaliniams sugebėjimams, suteikė laisvės interpretacijai, galimybę pademonstruoti atlikėjos įvairiapusiškumą. Filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas patikėdavo jai solines partijas Bacho, Hendelio oratorijose, stambiuose Mocarto, Bethoveno ir kitų didžiųjų kompozitorių kūriniuose, kur taip galingai atsiskleidė turtingas Nijolės vokalas.

Kartais svarstau, kaip būtų susiklostęs Nijolės gyvenimas jos talento žydėjimo metu, jeigu tai būtų šiandien, mūsų dienomis. Neabejoju, ji būtų pasaulinio garso atlikėja. Jos talentas buvo sunkiai aprėpiamas. Manau, daugelis tą galėtų paliudyti. Kad ir ką dainuotų Nijolė - ar operų ir oratorijų arijas, ar sudėtingus kamerinius kūrinius, ar rusiškus romansus, ar lietuvių liaudies dainas, kurių daugumą, sakė, išmoko iš savo senelės Sibire, - klausytojus, be reto grožio balso tembro, pakerėdavo jos begalinis nuoširdumas ir emocionalumas, sugebėjimas spalvingai ir subtiliai perteikti tiek kūrinio nuotaiką, tiek kūrinio visumą. „Dainos, - sakydavo Nijolė, - jiems Sibire kėlė dvasią, padėjo išgyventi, neprarasti vilties sugrįžti į Tėvynę." Skaudu ir apmaudu, jog okupacinis režimas užkirto jai kelius į Europą, kitus kontinentus, į garsiausias pasaulio sales. Neabejoju, jei būtų buvusi nors menkiausia galimybė Nijolei išvykti, parodyti pasauliui, Jono Bruverio žodžiais tariant, savo reto grožio balsą, manau, šiandien ji būtų ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio operos žvaigždė, apie kurią skaitytume svarbiausiuose muzikos istorijos leidiniuose. Ji norėjo išvykti stažuotei į Milano La Scala, kurioje paeiliui kasmet stažavosi geriausieji mūsų operos solistai - Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė, Aušra Stasiūnaitė. Jie turėjo unikalią progą operinį dainavimą, vokalinį meistriškumą, atlikimo kultūrą tobulinti šiame senų ir gilių vokalinių tradicijų pasauliniame operos lopšyje, La Scalos mokykloje Scola di canto pas įžymųjį vokalo pedagogą, subtilų ir reiklų maestro Dženarą Barą, išugdžiusį daugelį pasaulinio garso solistų.

„Lietuviai stažuotojai per aštuonis mėnesius po įtemptų vokalo užsiėmimų ir italų kalbos pamokų galėjo pamatyti visus La Scalos pastatymus, lankytis repeticijose", - 1966 metais pasakojo man interviu Vaclovas Daunoras, grįžęs iš pirmosios stažuotės Italijoje. Dženaro Bara buvo žymus tenoras, legendinių Enriko Karuzo, Tito Rufo, Benjamino Džilio bičiulis. Virgilijui Noreikai teko garbė debiutuoti La Scalos scenoje - Pinkertono vaidmeniu Dž. Pučinio operoje „Madam Baterflai" (maestro Bara jo balsą pavadino voce pucciano), o Vac­lovui Daunorui - Monteronę Dž. Verdžio „Rigolete" bei didelė garbė dalyvauti pirmojo operos klasiko Klaudijaus Monteverdžio 400-ųjų gimimo metinių minėjimo koncerte. Kaip pasakojo tame interviu 1966 metais V. Daunoras, jam teko dainuoti dvylikoje koncertų Palerme, Bolonijoje, Florencijoje, Turine ir kituose Italijos miestuose. Drauge su juo keliavo ir jo mylima lietuvių liaudies daina „Žaliojoj lankelėj". Visada po klasikinių arijų solistas ja baigdavo savo pasirodymą. Dainingieji italai - ir mėgėjai, ir profesionalai karštai plodavo lietuviškai dainai.

1971 metų vasarą Druskininkuose sutikau pianistą Gytį Trinkūną. Pasirodo, kurorte nei ilsisi, nei gydosi, o su Vaclovu Daunoru ruošiasi atsakingam tarptautiniam vokalistų konkursui Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Mūsiškis talentingasis bosas praėjo Maskvoje reiklią atranką, įveikė kitus pretendentus, tad „Dainavos" sanatorijoje, priglobti didelės kultūros gerbėjos, atsidavusios menininkų globėjos vyriausiosios gydytojos Elenos Kriaučiūnaitės, repetuoja, gludina konkurso programą. „Mudu su Vaciu čia durnių voliojam - nelabai tikim laimėti, bet nors Prancūziją pamatysim", - tarstelėjo, kaip visada juokaujantis Gytis. Taip „durnių voliodami" (ne paslaptis, turėjo silpnybę taurelę pakilnoti) grįžo iš Prancūzijos su šio prestižiškiausio tarptautinio vokalistų konkurso laurais - Grand Prix Vaclovui Daunorui. Tai buvo ir lietuviškos vokalo mokyklos aukštas pripažinimas. Dainininko profesija - rimtas, sudėtingas, daug ištvermės, dvasinės ir fizinės įtampos reikalaujantis darbas, kad tas sudėtingiausias ir tobuliausias muzikos instrumentas - žmogaus balsas, meistriškai valdomas, suskambėtų visu savo galingumu, spalvingumu ir grožiu.

Mūsų mažo dainingo krašto vokalistai nemažai konkursų laurų yra laimėję, garsino Lietuvą pasaulyje, nors ir „atstovaudami tarybų šaliai". O tarpukaryje, 1937 metais, tarptautiniame vokalistų konkurse Berlyne Lietuvos vardą priminė Kauno valstybės teatro solistas, baritonas Juozas Mažeika, pelnęs bronzos medalį. Aukštą šio konkurso lygį liudija, jog jame dalyvavo pasaulinio garso dainininkas Titas Gobis. Po karo pirmuoju tarptautinio dainininkų konkurso laureatu tapo mūsų operos solistas Abdonas Lietuvninkas, 1951 metų vasarą

Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Berlyne vokalistų konkurse laimėjęs bronzos medalį. O Berlyne tada varžėsi 600 dainininkų iš 37 šalių. Kaip man pasakojo jo žmona, buvusi baleto artistė Nijolė Lietuvninkienė, su kuria mudvi suvedė Menininkų kalnelis, po sėkmės Berlyne Lietuvninką kvietė Maskvos didysis teatras, bet jis atsisakęs, artimiesiems prisipažinęs, kad „pavardė neleidžia, kai lietuvius tremia į Sibirą". 2011 metų balandį Vilniaus Chodkevičių rūmuose buvo pagerbtas neužmirštamo balso, basso profondo Abdono Lietuvninko atminimas jo 90-mečio proga. Įsiminė tada pasakyti Virgilijaus Noreikos žodžiai apie kolegą: „Tokio kilnaus grožio balso neteko niekur sutikti. Kilnus buvo ne vien Abdono Lietuvninko balsas. Bet ir jo kultūra scenoje bei gyvenime."

Bus daugiau