2024 m. birželio 15 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: trys gyvenimiški vaizdeliai

2024-01-15
 
Jonas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

 

VIENA SU VIENATVE

 

 

Jau keletą dešimtmečių man neblunka iš atminties jos paveikslas: sėdi senučiukė ant lovos krašto, plaukai reti, žili, rankos suvytusios, gyslotos, veidas išbalęs Atsimenu ir jos vardą - Jadvyga. Pavardės neklausiau.
Ji buvo netekėjusi. Dirbo tuberkuliozės sanatorijoje sanitare. Buto neturėjo. Sanatorija jai paskyrė kambariuką palėpėje, tai ji ten ir gyveno. Nevarė jos, kai ji ir pasiligojo.
Mane suintrigavo ant stalo gulintis Kanados lietuvių laik¬raštis. Kaip jis pas ją pateko? Kuo ją domina? Gal giminės siunčia?
- Ne, ne giminės siunčia, - patikino Jadvyga - Nurinkinėjau palatoje popierius, pakliuvo šiukšliadėžėn ir jis. Neišmečiau, parsinešiau paskaityti... O jame... - senučiukės lūpos ėmė virpėti.
- Kas jame? - išskleidžiau laikraštį ir ėmiau ieškoti, kas čia galėtų ją sukrėsti. - Kas? - paklausiau.
- Ogi radau apie savo Jonuką, - jau šluostydama akis sušvagždeno senučiukė. - Keturiasdešimt metų aš apie jį nieko nežinojau. Maniau, kad jo jau nebėra. Kas vakarą meldžiausi už jo vėlę. O pasirodo jis buvo gyvas. Didelę auką laikraščiui skyrė, tai įdėjo jo nuotrauką. Iš karto pažinau. Vos neapalpau.
Neištvėriau neišklausinėjęs senučiukės, kas tasai Jonukas, kuo jis jai tiek svarbus. Jadvyga neslėpė praeities. Tik jai vis gniaužė kvapą, sunku buvo kalbėti.
- Jis buvo iš netolimo kaimo, pasiturinčio ūkininko sūnus, o aš - mažažemio dukra. Bet širdis hektarų neskaičiuoja. Mudu pamilom vienas kitą. Svajojome apie santuoką, laimingą
gyvenimą. Bet kai apie mūsų ketinimus sužinojo jo tėvai, kilo baisiausias triukšmas. „Kam tau reikalinga toji pajuodžarga, plikarankė? Nejaugi tu negali rasti turtingo ūkininko dukters?" - šaukė jo tėvas, Bet ar tais šauksmais gali nutildyti meilę? Visaip bandėme paveikti jo tėvus, bet nepavyko.
Tada Jonas tėvams kategoriškai pareiškė:
- Jeigu jūs neleidžiate tuoktis su Jadvyga, tai aš iškeliausiu į Ameriką!
Bet ir tai tėvų nepaveikė. Jiedu netgi nudžiugo: gerai, tegul keliauja, vis geriau bus negu susieti gyvenimą su ta varguole. Ten užsidirbs pinigų, sugrįš, pirks žemės, o Jadvyga jau bus išblėsusi iš atminties, ves normalią merginą ir vartysis kaip inkstas taukuose. Tačiau Jonas su Jadvyga kitaip ateitį planavo. Jie prisiekė visą gyvenimą būti ištikimi vienas kitam. Išvykęs į Ameriką, Jonas užsidirbs pinigų, atsiųs Jadvygai, ir toji atkeliaus pas jį, jiedu susituoks ir gyvens.
Neišsipildė planai: nei tėvų, nei jųdviejų.
Vos atvykęs į Kanadą, Jonas sužinojo baisią naujieną - Lietuva bolševikų okupuota. Toliau irgi nieko gero - Jono tėvus ištrėmė į Sibirą. Po to - karas. Kautynių kryžminėje ugnyje sudega Jadvygos tėvų bakūžė. O Jonas, ieškodamas geresnio darbo, irgi persikrausto iš vienos provincijos į kitą. Nutrūko susirašinėjimas. Grižo atgal laiškai, neradę adresato. Nieko gero nedavė ir pokario metų paieškos.
- Aš jau nebeturėjau vilties jį susirasti, - prisipažino senučiukė. - Nesitikėjau susilaukti kokios žinelės apie jį... Tai šitaip ir tęsėsi keturiasdešimt metų. Būtų viskas taip ir baigęsis, jeigu ne tas atsitiktinai į rankas pakliuvęs laikraštis. Aš parašiau laik¬raščio redakcijai laišką, prašydama jį perduoti Jonui Stukui. Redakcija taip ir padarė. Netrukus gavau Jono atsakymą.
Senučiukė nutilo, atsiduso. Paskui iš lėto tęsė:
- Jonas parašė, kad jis nevedęs, nes tik mane mylėjo. Aš jam irgi parašiau, kad likau netekėjusi, nes taip pat tik jį mylėjau. Nors ne dėl savo kaltės buvome priversti gyventi atskirai, nežinioje, tai nors dabar, savo gyvenimo saulėlydyje, nusprendėme priimti šliūbą ir nebesiskirti iki užgęstant. Iš pradžių jis norėjo mane Kanadon pasiimti, bet tarybiniais laikais tai buvo neįgyvendinamas dalykas, todėl pakeitėm sprendimą: jis pradėjo ruošti dokumentus keltis į Lietuvą.
Jadvygai vis sunkiau buvo pasakoti. Ji vos ne kūkčioti pradėjo. İš jos išsidraikančių žodžių supratau, kad Jonas dokumentus sutvarkė, jau buvo pirkęs ir bilietą į lėktuvą. O kiek tų stresų, jaudinimosi, bemiegių naktų. Lyg ir apsunko, nekaip pasijuto. Dėl viso pikto dar pas gydytoją apsilankė. Kelionė nelengva, tolima, gal kokių vaistų reikėtų.
Netikėtai tyrimai užtruko. O gydytojų žodžiai buvo sunkūs tarsi akmenys: „Nepatariame jums skristi į Europą..." Į Jono kūną jau giliai buvo įsigraužęs vėžys. Po kelių mėnesių Jonas mirė... Tai Jadvygai parašė Jono kaimynai.
- Ką padarysi, jei Dievas panoro taip sutvarkyti mūsų likimą... - atsiduso senučiukė.
Ant stalo medinėje dėžutėje gulėjo pluoštelis Jono laiškų. Prieškarinių ir dabartinių. Juos Jadvyga kasdien skaitė. O paskui meldėsi prieš kryžių, kabantį ant sienos. Į jos kambariuką retai kas užeidavo.
Ji ir pati norėdavo būti viena. Su savo vienatve, meile, mintimis, Kanados lietuvių laikraščiu, Švč. Mergelės Marijos paveiksliuku, kurį Jonas atsiuntė jai paskutiniame laiške.
 

 

VESTUVINIS ŽIEDAS

 

 

Jai 93-eji...
Tik sėdi ar guli lovoje. Pati per kambarį nepereina - prašo dukters prilaikyti.
Duktė jau pensininkė, nedirba, tad prie mamos vis būna, valgydina, tablečių paduoda, plaukus sušukuoja. O plaukai dar ne visai žili. Tik vis retėjantys...
Mieste senutei duslu. Ypač pavasarį. Tai žiūri ir žiūri pro langą į liepaites anapus gatvės. Kaip ji pasiilgusi kaimo, savo Pažardžių, kuriuos nušlavė melioracija! Nori nenori turėjo keltis pas vaikus.
Našlė. Jau dvidešimt šešeri metai. Benadui ji buvo antroji žmona. Pirmoji buvo mirusi. Du vaikus palikusi, bet jie jaunėliai mirė. Su Benadu septynis vaikus išauginusi. Bet jau tik keturis beturinti..
- Gaivut, - pašaukė ji dukrą, - žinai, ką aš sugalvojau?
- Na?
- Pasiimk štai mano pinigų, nueik į juvelyrinę parduotuvę ir nupirk man vestuvinį žiedą
- Kaip tai?.. - sutriko Gaivutė. - Vestuvinį žiedą? Kam?..
- Aš gi visą gyvenimą vestuvinio žiedo nenešiojau...
Gaivutė susimąstė: iš tikrųjų ji niekad nematė mamos, mūvinčios vestuvinį žiedą. Niekad ir nepaklausė - kodėl?
- Jis dingo karo metais, - tęsė mama. - Dar tu nė nebuvai gimusi. Su tėčiu žadėjom naują nusipirkti. Betgi laikai buvo sunkūs, vaikai maži, nebuvo pinigų, tai atidėliojom... Nes vis reikalingesnių daiktų trūko. Kol pagaliau nebeliko ir tėčio...
- Gerai, - sutiko Gaivutė. - Nueisiu į juvelyrinę, tik pabandyk užsimauti mano žiedą, kad žinočiau, kokio dydžio tau reikia. Ir pinigų man nedavinėk, už savus nupirksiu.
- Ne, už tavo pinigus nenoriu - pirk tik iš mano pensijos.
Gaivutė išėjo į parduotuvę ir nupirko žiedą.
- Oi, koks gražus! Ir dydis - kaip sykis, - džiaugėsi senutė. - Gražesnis nei aš tada turėjau. Tik gaila, kad Benadas nemato. Manau, ir jam būtų patikęs.
Jau kelintądien senutė sėdi ar guli lovoje, vis ranką iš po antklodės iškišusi, vis žiūri į tą jaunatviškai blizgantį vestuvinį žiedą.
- Nemanykite, kad aš pakvaišusi, - tarsteli dukteriai. - Aš visai geru protu...
Ir šypsosi... Tokia laiminga.
 

 

ROŽĖS TIES KAPINIŲ TVORA

 

 

Senutė laikė kelis rožių žiedus. Ji visa drebėjo.
- Stasiuk, ar tu gerai prisimeni, kad čia užkasėte mano sūnelį? - vis dar klausė ji.
Tačiau Stasiukas nė kiek nedvejojo:
- Ema, sakau tau, kad tikrai čia, pačiame kampe, po berželiu... Senutė atsirėmė į kapinių tvorą. Sunkiai alsavo.
- Aš pats duobelę iškasiau, o Sigis paguldė... - pridūrė Stasiukas.
Per suvytusį senutės skruostą nuriedėjo ašaros.
Stojo slogi, akmeninė tyla. Ir senutė, ir Stasiukas mintimis grižo į anuos tolimus tolimus laikus, kai abu buvo ir jauni, ir žvitrūs.
Visa tai vyko prieš šešiasdešimt šešerius metus, 1941-aisiais.
Emai ėjo dvidešimti. Ji buvo ištekėjusi, laukėsi pirmagimio. Dirbo pardavėja, o vyras milicijoje. Tuokėsi iš didelės didelės meilės. Judviejų laimei ir džiaugsmui atrodė nebus nei krašto, nei galo.
Ir staiga karas... Sugriaudėjo, suriaumojo dangus ir žemė. Šūviai, bombų sprogimai. Vyras gavo įsakymą trauktis. Bet tai buvo aišku ir be įsakymo: vokiečiai puolė kaip galingas uraganas, į visas puses ištaškydami pabalusius raudonarmiečius. Tik kaip trauktis? Nei ryšio, nei transporto. Sigis - toks buvo Emos vyro vardas - pasikinkė tėvų arkliuką, susidėjo į vežimą kai ką iš mantos, pasisodino žmoną ir bažnytkaimio grindiniu pajudėjo į Rytus, apskrities miesto link.
Kiek ten tepavažiavo, gal net nė kilometro, kai pradėjo aimanuoti žmona: ją surėmė... Sigis pasuko arklį atgal, pas felčerį, jaunutį juodaplaukį, kuris ką tik iš kažin kur atsikėlė. Jį visi maloniai Stasiuku vadino.
- Padėk, - ėmė maldauti Sigis, - žmona gimdo. Tuo metu bažnytkaimio padangę šaižiai perskrodė vokiečių naikintuvas. Netrukus sudundėjo žemė, sudrebėjo langų stiklai. Tolumoje pakilo juodų dūmų kamuoliai, gal į degalų cisternas pataikė.
- Ji dar gimdyti neturėjo, - šiek tiek nurimus gaudesiui tęsė Sigis. - Aštuntas nėštumo mėnuo... Bet, matyt, išgąstis ją paveikė.
- Suprantu, - linktelėjo galvą felčeris.
Netrukus Ema ir pagimdė berniuką čia pat, net neišsiropštusi iš vežimo. Nebespėjo, nebepajėgė...
Tačiau džiaugsmo felčerio akyse nebuvo.
- Negyvas. - nepakeldamas akių į Sigį, tarstelėjo felčeris. - Nieko nebegalėjau padėti... Nieko...
- Bet ką dabar daryti? - proverksmiu prakošė Sigis.
- Ką daryti? - pakartojo Sigio klausimą felčeris. - Laidotuvių juk neberengsi. Manau, kad kur nors kapų pakraštyje reikėtų užkast...
- Gerai, - sutiko Sigis.
Felčeris pasiėmė kastuvą, sėdo kartu su jais ir nuvažiavo prie kapinių,
...O dabar jis vėl ties jais. Po šitiekos metų! Sulinkęs, pražilęs, bedantis, bet švariai apsirengęs, nusiskutęs, šnekus. Sigio seniai seniai nebėr. Žuvo per karą. Ema viena grįžo į Lietuvą, antrą kartą ištekėjo. Vyrą jau palaidojusi. Vaikų su juo neturėjo.
Stasiuko ieškojo. Sužinojo, kad jį po karo suėmė, išvežė į Sibirą. Ten jis ir liko. Grįžo Atgimimo metais. Šeimos nebuvo sukūręs.
Senutę kone šokas ištiko, kai ji sužinojo, kad Stasiukas gyvas, tame pačiame bažnytkaimyje įsigijęs seną medinį namiūkštį ir ramiai leidžia savo senatvės dienas. Nuvažiavo pas jį. Įsišnekėjo apie nelemtąją karo pradžią, šiurpų gimdymą valstietiškame vežime, prikrautame ryšulių, rakandų. Emą visą gyvenimą kankino atminty išlikęs vaizdas, kaip du vyrai, nešini jos negyvu naujagimiu ir kastuvu, nupėdino kapinių link, ją užkloję ir palikę gulėti vežime, laukti, kol jiedu pareis. Ema manė, jog niekada nebesužinos, kur jis pakastas, nes tebuvo du liudininkai, kurie tai žinojo, o jų, deja, nebeliko. Bet, pasirodo, Stasiukas gyvas... Ir jis puikiausiai atsimena, kur užkasė.
- Čia! Čia! - dar kartą ranka parodė Stasiukas.
Ema nušiurusia nosine nušluostė raudonas akis, persižegnojo ir tyliai sušnabždėjo „Amžiną atilsį". Ant žolės kapinių kampe padėjo kelis rožių žiedus ir pažvelgė į Stasiuką.
- Ačiū tau, kad atvedei mane čia ir parodei... - suvapėjo bedantė burna. - Dabar aš galiu ramiai numirti.
Jiedu dar ilgai be žodžių stovėjo palei tvorą kapinių kampe.

 


Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-01-15 13:33
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Laima Saukuvienė

2024-01-15 12:46

Jaudinančios istorijos

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media