2024 m. birželio 16 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Fotografas Ričardas Grigas: Ukrainiečiams viltis dėl ateities neblėsta

2023-10-22
 
Ričardas Grigas

Ričardas Grigas

Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 

 

KALBUOSI SU FOTOGRAFU, KARO METU TAPUSIU SAVANORIU RIČARDU GRIGU, NESENIAI GRĮŽUSIU Į LIETUVĄ IŠ KARO NIOKOJAMOS UKRAINOS.

Vykote kartu su pagalbą ukrainiečiams vežančia organizacija „Saulės smiltys", vėliau - „Gyvačių sala", keliavote ir savarankiškai. Priešai apšaudo visus, net „Raudonojo kryžiaus" mašinas. Kaip Jums sekėsi kelionė pačiose pavojingiausiose zonose, patikros postuose?
Patikrinimai prasidėjo jau pafrontės zonoje, vykstant link Limano. Turėjome leidimus, tad sunkumų nebuvo.
Kaip sudėliojami maršrutai ir kaip operatyviai ta parama išdalinama?
Parama beveik visuomet būna jau pilnai sukomplektuota, suskirstyta Lietuvoje prieš išvykstant, pagal ukrainiečių poreikius. Tai rūbai ugniagesiams, vaistai, maistas ir kitos įvairios priemonės. Paliekami ir automobiliai. Be abejo, prireikia ir nenumatytos pagalbos jau būnant Ukrainoje. Sunkiausia, kai vežama parama, o jos gavėjai jau kuris laikas dingę be žinios, neišeina į ryšio zoną. Liūdesys ir Viltis, kad jie gyvi ir viskas bus gerai. Paramą kovotojai gauna ir tiesiai į apkasus, jiems reikia padėti, jie tiesioginiame veiksme, ne ministerijose sėdi. Taip gelbėjamos gyvybės.
Apie ką kalbasi šeimos, susėdę prie stalo be sūnų, vyrų, netekę artimiausiųjų?
Itin jautriai prisimena artimuosius, kokie jie buvo vaikystėje, dar visai mažučiai. Stengiasi tvardytis, tik ašaras sunku slėpti. Viltis dėl ateities neblėsta... „Mes nieko jau nebijome, mes sau jau mažai svarbūs, bet vaikai mūsų gyvens laimingi", - kalba kovotojai.
Ko jie linki agresoriams, pačiam Putinui, stovėdami šalia savo namų griuvėsių, po plytomis ir cemento luitais žuvusių artimųjų?
Tai net ne neapykanta, o visiškas šios tautos agresorės, neturinčios žmogiškumo apraiškų, ignoravimas. Jie neabejoja, kad nugalės, viską atstatys, nes tai jų žemės, kurias privalo apginti.
Reikia ne tik patiems išlikti, bet ir praradusiais šeimininkus gyvūnais pasirūpinti
Žmoniškumo ukrainiečiai niekuomet nepraras, augintiniais rūpinasi visi ir visur. Pažįstamų pagalba kartu su organizacija „Saulės smiltys" aplankėme daug gyvūnų, kurie buvo evakuoti iš fronto linijos, prieglaudų. Aprūpinome būtinu gyvūnams maistu. Daugelis jų, deja, ir liks voljeruose, toks jų likimas.
Prisiminkite keletą šviesesnių akimirkų pafrontėje, kuomet teko susitikti vietinius ir perduoti jiems atvežtas būtinąsias priemones. Padėką jau ne pirmą kartą lietuviams išsakė ir Volodymyras Zelenskis, pasidžiaugęs tokiu lietuvių palaikymu.
Ar pavyksta rasti ir perduoti reikalingą įrangą įstaigoms vietoje, nevežant viską iš Lietuvos?
Prieš kelias dienas organizacija „Gyvačių sala", atvežusi ligoninei Dnipre vaistus ir kitus medikamentus sužinojo, jog personalas neturi džiovyklės džiovinti gydomų karių drabužius. O ir spausdintuvas sugedo. Jie žadėjo po mėnesio važiuodami atvežti. Bet...
Susitinkame senus draugus iš „Gyvačių salos", jie nuperka vietoje ligoninei reikalingą įrangą ir tuoj pat nuvežame. Gaila, nėra kaip laikraštyje perduoti jų emocijų! Nuolat dėkojama Lietuvai, jos savanoriams. Kelionėje Paulius - vairuotojas-nešikas, o šiuo atsakingu momentu tampa rimtu IT specialistu, viską sutvarkome. O pokalbis su ligoninės direktoriumi dar ilgai išliks prisiminimuose. „Jei žmogaus noras gyventi yra didelis, tai medicina bejėgė", - ištarta sentencija bent trumpam sušildo šypsena susirūpinusį direktoriaus veidą.
Turbūt tenka pravažiuoti daug miestelių ir kaimų, vienoje vietoje ilgai neužsibūnate?
Atvykstame į unikalią vietovę - „Čumanskyj šliach", esančią nepertoliausiai fronto linijos. Čia kiaurą parą nemokamai maitinami kariai ir savanoriai. Du kaimo vaikinukai pasakoja: „Mes Lietuvoje turėjome puikius darbus, bet prasidėjus karui, iš karto grįžome". Apsikabiname stipriai. Kitą rytą atvyksta Igoris, ukrainietis, važiuojame link Limano. Tai militarizuota zona, sausas įstatymas. Karts nuo karto girdisi raketų bei artilerijos garsai. Perduodu draugui iš Azov lauktuves ir vykstame toliau. Po „turiningų" vietų - nakvynė Charkive. Ten gyvenantis žurnalistas Eldoradas Butrimas davė mums raktus nuo buto. Prikėlė sprogimo garsas, sudundėjo net 8-ame aukšte esantys balkono langai. Raketos smūgis kavinei Ukrainos šiaurės rytinėje Charkivo srityje esančiame Hrozos kaime, kur paprasti kaimo žmonės šeimomis buvo suėję paminėti perlaidoto kariūno atminimą, pražudė daugiau kaip 50 žmonių. Kaimas išgyvenęs okupaciją, daug gyventojų kolaboravo su priešu. Kur nutaikyti raketą „Inskander", nurodė du išdavikai.
Atakos aukomis taip pat tapo žmonės, jos metu buvę parduotuvėje tame pačiame pastate.
Žuvo visi kai kurių šeimų nariai, kūnai - kraupiai sudarkyti. Gelbėtojai atsargiai šlavė griuvėsius, kad surinktų visas kūnų daleles, nes jos bus reikalingos DNA tyrimams. Ir kad būtų ką palaidoti.
Žmonės skausme, gelbėtojai irgi. Neviltis ir pyktis.
Kelionę tęsiame link Limano. Visiškai tuščiame parke Slovianske sutikta močiutė maitino katinus. „Neprieis, kol būsi čia arti, jie bijo svetimų, ir šunų bijo, nes juos skriaudžia, - kalba ji. - Aš antradieniais ir ketvirtadieniais električka atvykstu iš Kramatorsko, kad pamaitinčiau gyvūnėlius." Gavusi iš mūsų dovanų dėžutę gyvūnų maisto, prie namų maitina šunis. Turėjau stabdyti begalinius padėkos žodžius. Dėžutė viena, o dėkavonės kaip begalę jų gavus. Iš pensijos maistu dalijasi su gyvūnais.
Ar nepavargo šalis nuo šio beprotiško karo, ką kalba ukrainiečiai?
Per daug žmonių netekčių, per daug skausmo patirta, kad galima būtų savo žemę aukoti. Ukrainiečiai eis iki pergalės.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-10-22 13:59
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media