Žurnalistų kūryba

Apolinaras Juodpusis

Rugpjūčio-rugsėjo riboje - mums dviguba šventė: Laisvės diena, taip pat Mokslo ir žinių diena, kai daugelis (nedrąsu sakyti - visi) džiaugiasi atsikratę, nusikratę svetimos kariuomenės, kai šimtai tūkstančių vaikų, paauglių, jaunuolių praveria mokyklų, kolegijų, universitetų, kitų ugdymo įstaigų duris, kad pasiektų labai gerą žinių įsisavinimą, tinkamą pasiruošimą savarankiškam darbui ir apskritai gyvenimui.

Ši diena beveik absoliučiai visiems būna įsimintina, savotiškai brangi, ši diena, tikiu, būna neeilinė ir mokytojams, aukštosiose mokyklose dirbantiems dėstytojams, docentams, profesoriams, mokslo ir mokymo įstaigų vadovaujantiems darbuotojams.

Kodėl ir kuo man asmeniškai Rugsėjo pirmoji įsimintina ir brangi? Dabar Lietuvoje daugelis turi sąlygas ir gali gauti padorų išsilavinimą, daugelis yra arba tariasi esą raštingi. Pakeliaukime po interneto portalus, paklausykime radijo ir TV laidų, kur žurnalistai rengia pokalbius pačiais įvairiausiais klausimais. Ir ką? Visur rasime „šaukštą deguto" - nedarnios kalbėsenos, nelogiškumo, rašybos klaidų, grubumo, vulgarybių, o tų vadinamųjų naujienų lietuviškuose tekstuose - tik ieškok tarp jaunimo „žinovų", kurie paaiškintų naujadarų, svetimybių prasmę.

Šiandien čia noriu ir jaučiu pareigą tarti imlų padėkos žodį AČIŪ šiems pagarbos nusipelniusiems žmonėms, kurie manyje įžiebė meilę kalbai, kurstė, skatino mokytis taisyklingos lietuvių kalbos, kaip gimtosios, kaip vienos seniausių. Ačiū, brangieji, dar esantys gyvi, gyvi ir mano atmintyje, bet jau senokai išėję; ačiū pirmajai mano mokytojai Svirkančių pradinėje mokykloje Eufemijai Vėlavičienei, ačiū Viekšnių anuometinės gimnazijos, vėliau vidurinės mokyklos direktoriui ir lietuvių kalbos mokytojui Domininkui Vaičiui, mokytojai ir mūsų klasės auklėtojai Stasei Venslovaitei, mūsų kalbininkams ir Vilniaus universiteto dėstytojams, docentams, profesoriams Aldonui Pupkiui, Kaziui Ulvydui, Vandai Maniukienei, Jonui Balkevičiui, Juozui Pikčilingiui ir kitiems kilniems kariams už lietuvybę, už lietuvių kalbos bei taisyklingos rašybos, kalbos kultūros išsaugojimą bei puoselėjimą per visus tuos dešimtmečius, kai rusakalbystė visaip buvo propaguojama, brukama.

Vilniaus universitete baigiau žurnalistikos studijas, dirbdamas Akmenės rajono laikraščiuose „Pergalės vėliava" ir „Vienybė" toliau domėjausi ir vis gilinau lietuvių kalbos bei rašybos žinias, man noriai patardavo už mane didesnę patirtį turintys kolegos, o kai begėdiškai greitai priartėjo vadinamasis pensinis amžius, galvon toptelėjo klausimas: o kas toliau? Gulinėti, nes prisisėdėjau labai daug ir labai ilgai (laimė - ne kalėjime, o prie redakcijos stalo!), ar gulinėjant, tinginiaujant „studijuoti lubas"?

Geroji žurnalistikos bacila pakuždėjo: r a š y k ! Bet nedavė ramybės priekaištingos mintys - dabar ir be tavęs randasi daug rašytojų, gabių, tikrų, įdomių ir, atleiskite, grafomanų, nes gal prie pastarųjų priskirs ir mane. Bet ryžausi. Taip vėl prisėsdamas prie rašomosios mašinėlės, kiek vėliau prie kompiuterio, parašiau ir išspausdinau keturias knygas ir, kiek girdisi, turinio, stiliaus bei rašybos klaidų jose nesu daug padaręs. Penktoji knyga (pagal dabar madingą visagalį žodį galimai) liks tik kompiuteryje, kietajame diske ir atspaudų aplanke, ir tik savo artimiesiems.

Taigi tokiomis mintimis sutinku Rugsėjo pirmąją, man itin mielą rudeninę šventę. Visiems, kas šiandien arba artimiausiu metu praveria, atidaro ar atidarys vadinamųjų mokslo šventovių duris, nuoširdžiai linkiu darbingų, kūrybingų, mokslo žinioms imlių dienų, mėnesių, metų, kai kam gal net dešimtmečių.