Žurnalistų kūryba

Nesakyčiau, kad mes, lietuviai, esame tamsuoliai, neraštingi ar net mažaraščiai. Mat pastatų sienos, tvoros ištepliotos įvairiausia rašliava bei vulgarokais piešiniais, socialiniuose tinkluose „komentarai" vaizdžiai kalba apie jų autorių apverktiną intelektualinį lygį, pokalbių laidos per televizijas ir Lietuvos radiją ne ką geresnį įspūdį palieka: nežinia, ką veikia tekstų autoriai, redaktoriai, o vėliau diktoriai - publikacijose labai daug netaisyklingų sakinio konstrukcijų, vis du (o ne dveji!) metai, dvigubai mažiau (o ne perpus!), o jau tų žodelyčių-parazitų nors kibirais semk. Retas kuris laidos vedėjo pakalbintas žmogus pradeda be to ištikrųjų, o toliau savo greitakalbę vis papildydamas ane (klaustuko ženklo jam nereikia, nes jis neklausia ir neprašo atsakyti).

Apie kirčiavimą nė nekalbėsiu. Liūdniausia, kad begales kalbos klaidų daro viešai kalbėdami Seimo nariai, ministrai, ir čia nenoromis kyla klausimas: kur buvote, kokias varnas gaudėte kadaise sėdėdami mokyklų pirmosiose klasėse, kai buvo dėstomi mūsų gimtosios lietuvių kalbos pradmenys?

Suprantu, ne kiekvienas esame imlūs kalbos dalykams. Betgi save gerbiantys valdžios žmonės galėtų pagalvoti apie savo reputaciją visuomenėje, prieš savus rinkėjus.

Anuo metu literatė, mėgėjų teatro režisierė, politinė kalinė Stasė Niūniavaitė, kovojusi visais frontais, visomis priemonėmis už lietuvių kalbą, jos grynumą, yra rašiusi: „Aš tik žinau viena: kas bevaldytų Lietuvą, o žemė, upeliai, kalneliai, gojai liks tie patys - jų nesurusins, nesuvokietins... Taip. Bet žmonės! Ar bekalbės lietuviškai po šimto metų?" Liūdnoka šiandien, nepraėjus tam šimtmečiui, - pradedame... suanglėti!

Dabar lietuvių kalbos padangę baigia užgulti niūrūs kitos rūšies debesys: į lietuvišką kalbą, į raštą, į rašysenos stilių plūstelėjo svetimybės - anglicizmai, slavizmai, rusiški keiksmažodžiai, pagal mūsų, lietuvių, mentalitetą, buvusią dorovės sampratą apskritai buvę neteiktini žodžiai, nors ir buvę, esantys Lietuvių kalbos žodynuose.

Turiu artimų žmonių, kurie man prieštarauja - esą kalbėkime nevaržomi kadaise buvusių taisyklių, svarbu, kad susikalbame ir vienas kitą suprantame. Taip, bet kam tasai okei, wau ar wov, kai turime lietuviškų žodelyčių nuostabai išreikšti, kito išsakytai minčiai pritarti.

Dabar tik po antro bandymo įnikau skaityti storą, visapusiškai „sunkią" knygą - 2015 metais laimėjusią ne vieną prizą ar nominaciją „Mažas gyvenimas" (romano autorė Hanya Yanagihara, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Be viso, kas toje knygoje žavu - įdomus pasakojimas, herojų vidinio dvasinio pasaulio peripetijų analizė, mieli lyriniai nukrypimai, - čia tiek daug keiksmažodžių, kurių kai kada net nepavadinsi keiksmažodžiais, greičiau žmogaus būsenos nuosaka. Ar ne todėl, kiek girdėjau, šią knygą ėmę skaityti metė, vėl skaitė, o kiti net atsižegnojo nuo tokio stiliaus ar dar kai ko.

Mūsų gimtoji lietuvių kalba labai sena ir labai turtinga, vien ką pasako pedagogo, lituanisto Juozo Pabrėžos mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba"! Kadaise mes, žemaitukai mokinukai, Viekšnių vidurinėje mokykloje vengdavome žemaičiuoti, niekas ir neragino domėtis tarmėmis, o dabar Viekšniuose susitikęs gimnazijos direktorių Rimantą Gricių, tik žemaitėškaa tesėrokoujam. Man kartais net keista: rodos, labai nebesigilinu į mūsų, vėikšniškių, šnektą, o netikėtai ima ir atplasnoja kadaise vaikystėje girdėti, o dabar pamiršti žemaitiški žodžiai, tada imu ir užsirašau.