2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Apolinaras Juodpusis - Miniatiūros iš natūros (3 žiupsnelis)

2014-09-21
 
Apolinaras Juodpusis

Apolinaras Juodpusis

 

Apolinaras JUODPUSIS

GRŪDINOMĖS !

      1992-ųjų žiema mums, Akmenės rajono „Vienybės" laikraščio darbuotojams, kaip ir visai Lietuvai buvo itin rūsti: „tarybinė" blokada privertė atsijungti nuo miesto šilumos tiekimo tinklų, prie darbo stalų sėdėjome kailiniuoti, pirštinėti, laikraštinio popieriaus stygius reikalavo rajono laikraštį sumažinti ir puslapių apimtimi, ir tiražu. Bet ištikimi laikraščio skaitytojai laukė rajono naujienų, dirbti reikėjo. „Neapsieisime be buržuikos (malkomis kūrenamos metalinės krosnelės), teks taip verstis" - buvo nutarta redakcijoje. O malkos?

      Nors ir nenoromis, prisiminėme N. Ostrovskio Pavką Korčaginą, kuris kaip plienas grūdinosi, tad ir mūsų mintys bei žvilgsniai nukrypo į tolokai nuo Naujosios Akmenės esantį mišką. Būdavo, susėdam keturiese ar penkiese į klegždarį  „Moskvičių" ir per pusnis maurojame. Miške, nepamenu - turbūt miškininkams leidus, o gal to nė nereikėjo, rėžiame pušaites, genėjame šakas, pjaustome gal pusantro metro rąstikalius, prie nedidelio lauželio pasišildę sugrubusias rankas, krauname tą brangų kurą į mūsų „visureigio" bagažinę, prie vairo sėda arba vairuotojas Stasys, arba pats redaktorius Leopoldas ir namo...

      ... Redakcijos vestibiulyje šnypščia, bet nenoromis ima spragsėti pliauskos, ir... „Vienybė" eina!

      Kažkur turėtų būti užsilikę fotokadrai iš to šlykščios blokados laikotarpio, kaip mes grūdinomės miške ir prie buržuikos leisdami savo ir visų mielą „Vienybę", kuri skatino su viltimi žiūrėti į ateitį ir burti visų jėgas Lietuvos nepriklausomybei apginti.

 

GAGARINO AUTOGRAFAS

      Kadaise buvau apsėstas kažkokio „šišo" - beveik liguistai rinkau autografus. Ir šiandien mano knygų lentynoje yra kūrinių su B. Brazdžionio, A. Baltakio, A. Maldonio, J. Baltušio, V. Reimerio, A. Žmuidzinavičiaus, J. Erlicko ir kitų lietuvių kūrėjų autografais. Ir ne tik lietuvių. Štai vienos neakivaizdinės mano sesijos metu sužinojau, kad anuometiniame Akademiniame dramos teatre po K. Simonovo kažkokio spektaklio su žiūrovais susitiks ir į Vilnių atvykęs tada garsus tas rusų autorius. Knygyne susiradau jo romaną „Gyvieji ir mirusieji", prikalbinau kurso draugą Venantą ir į Akademinį. Po spektaklio jokio susitikimo su žiūrovais, rašytojas nuo scenos tik linktelėjo, pasakė „spasibo" ir dingo už kulisų. O mūsų lauktieji autografai?

-  Lendam paskui jį į užkulisį, - sakau Venantui, bet šis nė už ką, atseit, nepatogu.

      Įlindau vienas, atsiprašiau priėjęs prie autoriaus ir ištiesiau romaną. Pasirašė ir datą brūkštelėjo: 1962. VI. 7. Fotokorespondentas J. Kacenbergas dar aparatu spraktelėjo.

      Tarp rečiausių ir pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino autografas. Kai gyvenau Naujojoje Akmenėje, Cemento gamyklos ekskavatorininko, SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato Antano Gabalio kartą primigtinai paprašiau: „Be Gagarino autografo negrįžk", mat Lietuvoje buvo tik ką pasirodžiusi jo knyga lietuvių kalba „Kelias į kosmosą". Išpildė žmogus mano, kaip rinkėjo, priesaką - parvežė knygą su autografu, bet gerokai apdėvėtą, traukinyje iš Maskvos iki Vilniaus knyga ėjusi per rankas, laimė, „neišgaravo"...

 

BUVOME TIKRI TARYBINIAI

      Vienąkart iš Šiaulių kelionių ir ekskursijų biuro gavau viliojantį pasiūlymą - vadovauti turistų grupei, vyksiančiai į Tolimuosius Rytus, į Vladivostoką, Sachaliną, Kamčiatką. Tarp bendrakeleivių sąraše buvo ir žurnalistų, tad nedvejodamas ir gavęs savo „šefo" palankų leidimą (rečiausia proga - neatsisakyk) išskridome. Kelionė buvo įdomi, bet ir ne be nuotykių. Južnosachalinske mus apgyvendino tiems laikams įprastame viešbutyje: kambariuose po du tris, valgykloje aliuminės šakutės, peilių nėra, stklinės rumbuotos, iš kurių geriama ir degtinė, ir alus, ir kompotas. Mat galas, iškentėsime - juk esame tarybiniai turistai!

      Vieną dieną grįžę iš ekskursijos savo valgyklos nebeatpažinome: stalai padengti baltutėlėmis staltiesėmis, indai, stalo įrankiai, taurės blizga, žodžiu, liuks. Bet ne tau, Martynai... Pasirodo, atvykę japonai turistai, tad mus tuoj pat nugrūdo į kažkokią pagalbinę patalpą su „mūsiškiu servisu".

      Kaip grupės vadovas su pretenzijomis ieškau teisybės. Tada mane į nuošalią vietą pasikviečia kažkokia moteriškė ir tiesiai šviesiai pagrasina: „Jeigu grįžęs nenori turėti rimtų nemalonumų, patylėk. Atvyko japonai ir nedrįskite nė vienas su jais bendrauti". (Mes kaip tyčia visi mokame tą nesunkią japonų kalbą!).

      Žodžiu, Tolimuosiuose Rytuose buvome kaip tikri tarybiniai turistai, kuriuos galima pažeminti, išsityčioti, net apskųsti... kur reikia.

                                                                                                                   

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-21 09:52
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media