Žurnalistų kūryba

Tai ištrauka iš mano  knygos „ Žurnalistinės praeities vingiai „ Tai pasakojimas apie senokus laikus, bet siužetas, manau, aktualus ir dabartiniam metui. Knyga išleista 2013 m. šimto egzempliorių nesiekiančiu tiražu.

 Antanas Kubilius

MERGINOS, IŠTEKĖJUSIOS UŽ UŽSENIEČIO, EPOPĖJA

...Vieną rytmetį į mano, „Minties" leidyklos redakcijos vedėjo, pailgą kaip penalas kabinetą, užėjo juodaplaukė, aukšta, pakankamai grakšti, dailiomis kojomis, bet jau  pagyvenusi moteris. Kai atsisėdo prieš mane, aš pamačiau, kad jos veidas išvagotas smulkiomis raukšlelėmis, o didelės juodos akys švietė nesuprantamu liūdesiu.

- Kuo galiu padėti? - klausiau.

- Mano vardas Marija... Man patarė pas jus užeiti buvusi kurso draugė Jūratė, kuri jums verčia knygas iš prancūzų kalbos... Esame kurso draugės iš Universiteto laikų.

- Na, ir?..

- Gal galėčiau ir aš gauti, kokį nors vertimą? Galiu knygas versti iš vokiečių, prancūzų, anglų, ispanų, rusų ir lenkų kalbų. Mano gyvenimas šiandien susiklostė taip, kad netrukus  neturėsiu ką valgyti...

Jūratė K. tikrai vertė Emilijaus Zolia romanus, buvo labai pareigingas ir rimtas žmogus. Bet ko ji į redakciją nesiųs. Antra vertus, prieš mane sėdinčios moters išvaizda, jos kalbos maniera, ypač paskutinieji žodžiai, kėlė mano susidomėjimą ir užuojautą.

- Jei nepaslaptis, kaip jūs atsidūrėte tokioje situacijoje?

- Situacija iš pirmo žvilgsnio gana banali, bet apie ją reikėtų ilgokai pasakoti. Ar turite laiko išklausyti?

Aš linktelėjau galva ir, kaip žinodamas, į stiklinę įpyliau vandens, pastūmiau moteriškei. Ji nieko nelaukdama išgerė, nusišluostė lūpas ir ėmė pasakoti:

- Atvažiavo pas mus į Pramonės ir prekybos rūmus svečias iš Vokietijos demokratinės respublikos. O aš dirbau rūmuose vertimų biure paprasta vertėja. Verčiau dokumentus iš vokiečių kalbos. Na, rūmų vadovybė manęs paprašė būti atvykusiojo oficialia vertėja ir palydove, vaikštant po miestą. Vyras buvo aukštas, garbanotas, truputį pailgo veido ir mėlynų akių. Jis man iškart patiko, ypač jo mandagus, pasakyčiau, lipšnus bendravimas. Dienomis mes vaikščiojome po oficialias įstaigas - svečias rūpinosi bendros Lietuvos - Vokietijos įmonės steigimu. Vakarus dažniausiai praleisdavome kavinėse ir restoranuose, o kai kada ir „Neringos" viešbučio numeryje, kuriame Hansas buvo apsistojęs. Oficialūs jo reikalai Lietuvoje sprendėsi teigiamai. Per tris savaites  savo komandiruotės jis užduotį įvykdė, o aš per tą laiką, visiškai nelauktai ir netikėtai, jį įsimylėjau. Jis man atsakė tuo pačiu. Susiskambinęs su savo darboviete, jis gavo dar porą savaičių nemokamų atostogų. Gyventi Hansas persikėlė į mano vieno kambario butą. Dar po savaitės jis pasiūlė  už jo ištekėti ir  vykti pas jį, į Vokietiją. Aš sutikau. Hansas nuostabiai greit sutvarkė mūsų vedybų reikalus, aš tapau jo oficialia žmona. Pardaviau butą. Netrukus mes išvykome į Vokietiją, kurioje, viename dideliame pramonės centre, gyveno  Hanso šeima.

Mane jo namiškiai sutiko gana šaltai, bet kol kas didelio nepasitenkinimo nereiškė. Bet jau po kelių savaičių aš tapau visiems - suaugusiems ir net vaikams, - „lietuviška kiaule". Ką namų ruošoje dariau, - vis negerai ir negerai. Nors stengiausi dirbti nuoširdžiai. Praktiškai visi didelio namo ir tokios pat didelės šeimos ūkiniai reikalai gulė ant mano pečių: buvau virėja, kambarinė, maisto iš turgaus tiekėja ir pan. Pavargdavau nežmoniškai, bet stengiausi kaip  įmanydama. Ir jokio geresnio žodžio, tik kreivi žvilgsniai, tik keiksmai, o kartais atrodydavo, kad prieš mane bus panaudota fizinė jėga...

- Na, o jūsų vyras? Kaip jis reagavo? - neiškenčiau nepaklausęs.

- Vyras dienos metu būdavo darbe, grįždavo vakare. Aš jam papasakodavau situaciją, klausdavau kada tai baigsis, ar taip bus visą laiką? Jis susimąstęs tylėdavo, o paskui sakydavo: „pakentėk". Ir aš kentėjau, kol vieną vakarą jis pats pareikalavo, kad prieš miegą aš jam nuplaučiau... kojas. Porą kartų taip ir padariau. Tačiau trečią kartą - atsisakiau. Jis tylėdamas atsivedėjęs skėlė atausį. Atsipeikėjau  nukritusi ant vonios grindų...

Kadangi pabėgimo planą buvau apgalvojusi, tyliai nusigavau į sandeliuką, kuriame buvo paslėptas nedidelis lagaminėlis. Jame  -  būtiniausi drabužiai, tualeto reikmenys ir nuo Hanso nuslėpta nedidelė dalis pinigų sumos, kurią gavau pardavusi butą Vilniuje. Išlindau lauk atsidariusi langą ir nusigavau į geležinkelio stotį. Ten išsikeičiau pinigus ir nusipirkau bilietą į provicijos N. miestelį. Jame neseniai  pastatyta didelė galanterijos bei kitokių gaminių gamykla. Laikraščiuose buvo pilna skelbimų, kad jai reikia darbininkų,  priimami ir atvykeliai iš kitų miestų, suteikiamas bendrabutis.

Kitos dienos rytmetį aš jau buvau tos gamyklos kadrų skyriuje. Senyva darbuotoja, pavarčiusi rankose mano pasą ir pasiteiravusi, kodėl atvykau iš tokio didelio miesto, pasakė: „Dirbsi lagaminų ceche, suteikiame tau bendrabutį, kuris yra gamyklos name už šimto penkiasdešimt kilometrų. Pats darbas gana nelegvas ir nenormuotas, bet mokame gerai.

Po dienos apmokymų mane pasodino prie konvejerio, kuriuo slinko gaminami tuo metu labai populiarūs lagaminėliai - „diplomatai". Aš turėjau pritvirtinti beveik paskutinę detalę, - rankenėlę. Darbas tarsi nesudėtingas, bet kai esi neįgudusi... Po kelių operacijų rankos jau buvo kruvinos. Kaimynė pasklolino pirštines. Tačiau ties mano darbo vieta vis tiek susikaupdavo kelių lagaminėlių krūva. Ceche dirbo beveik vienos pagyvenusios moterys ir keli jauni vyriokai. Suprantama, kad į naują žmogų buvo nukreipti visų žvilgsniai. Visi matė: tas žmogus nespėja įsirašyti į konvejerio ritmą. Moterys tik lingavo galvomis ir mane ramino, kad visoms pradžioje taip buvo. O  jauni vyrukai, tuoj pat iškvietė brigadininką ir, badydami pirštais, rodė, kokia esu nevykelė. Brigadininkas geranoriškai parodė keletą operacijų, kurios padėjo greičiau susidoroti su darbu.

Apskritai,  vėliau patyriau, - gamykloje vyravo neigiama pažiūra ne tik į mane, bet ir kitas svetimtautes. Ypač jaunimo tarpe. Jei šalia dirbdavo pagyvenusios vokietės, tai galėjai paprašyti ir jos leisdavo nueiti į tualetą, padarydamos savo ir mano darbą. Bet jei, neduok Dieve, atsirasdavo jaunuolis ar jaunuolė: prašyk neprašiusi, jie nuduodavo negirdį. Geriausiu atveju išspausdavo vienitelį žodį: švain...

Tokioje aplinkoje dirbome nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Dirbti pamažu išmokau. Bet pavargdavau labai. O kur po darbo dar varginga ir ilga kelionė į bendrabutį? Miego katastrofiškai trūko. Bet dėtis neturėjau kur. Svajojau susitaupyti pinigų ir, sugrįžusi į Lietuvą,  nusipirkti butą. Tuo labiau, kad už vergišką darbą  gana gerai mokėjo. Kai prie kasos į rankas gaudavai gana padorią pinigų sumą, užsimiršdavo negandos. Taip išsimiegodama tik  poilsio dieną, -  sekmadienį, beveik neišeidama iš bendrabučio, išdirbau beveik ketverius metus.

Ir dar viena: gamykla suteikdavo pensininkėms moterims teisę, į mėnesį padirbėti dvi tris dienas. Jūs būtute matę, kas dedavosi prie kasos langelio, kai  už tas darbo dienas gaudavo pinigus. Jos šaukdavo iš džiaugsmo, bučiuodavo markes, dainuodavo ir šokdavo. Pasirodo,  savo gana neblogos pensijos didelę dalį pervesdavo vaikams, butus taip pat buvo užrašiusios sūnums ir dukterims. Gyvendavo pašiūrėse arba prisiglaudusios pas giminaičius. Ir tokių vargo pelių buvo gana daug...

Na, o aš, po kelių vargingo darbo metų gamykloje, jau turėdama gana nemažai santaupų, nuvykau į Berlyną, patekau į  ambasadą, kurios darbuotojai gana supratingai pažvelgė į mano norus, padėjo man grįžti į Tėvynę. Leido atsivežti pavažinėtą automobilį. Vilniuje nusipirkau miesto centre dviejų kambarių butą, kuriame dabar vyksta remonto darbai. Tačiau jaučiu, kad, kai atsiskaitysiu su darbininkais, mano sąskaita banke bus beveik tuščia...

Ilgai tylėjau, apmastydamas šios, be laiko nuvytusios moters, „odisėjas". Mano skekretorė, sėdinti su manimi viename kabinete, klausydama jos pasakojimo, šluostesi pilnas ašarų akis. Mes abu nuoširdžiausiai norėjome padėti. Bet kaip? Mintyse perkratęs įvairiausius varijantus, bet taip nieko doro nesuradęs, buvau priverstas pasakyti:

- Dėja, kad ir kaip norėtume, mes negalime jums padėti. Planine tvarka verčiame ir leidžiame tik į metus po vieną Emilijaus Zolia kūrinį. Jei kartais iš aukščiau „nukrenta" vertimas iš rusų kalbos, jį pasidaliname tarpusavyje. Mūsų redaktoriams prisidurti prie algos keliasdešimt rublių irgi ne prošalį. Kitose leidyklose, kiek žinau, tokia pat tvarka. Ten yra neetatiniai vertėjai, kurie papildamo uždarbio neatsisakys. O jeigu ir gautumete versti vieną kitą knygele, tai jus nuo asmeninės finansinės krizės neišgelbės. Jums reikia turėti pastovias, menėsines pajamas. Reikia ieškotis pastovaus, neblogai apmokamo darbo. Mokant tiek europinių kalbų, manau bus ne taip sunku...

Po trumpos ir nejaukios pauzės aš tekštelėjau delnu sau į kaktą. Stop!.. Užteks moterį pesimistiškai nuteikinėti. Juk turi draugą Mamertą Berželį, dirbantį  vienoje bendroje Lietuvos - Didžiosios Britanijos įmonėje. Neseniai, gurkšnojant konjaką, jis skundėsi, kad jų įmonei verkiant reikia vertėjo, mokančio keletą užsienio kalbų. Bent jau pagrindinių europinių. Dėja, tada aš jam pagelbėti negalėjau. O dabar?..

Griebiu telefono ragelį ir skambinu savo prieteliui. Išdėstau situaciją, nepagailėdamas savo protežė gražiausių komplimentų. Mano bičiulis lakoniškas, - paprašo kandidatę atsiųsti pas jį. Popieriaus lapelyje užrašęs gamyklos adresą, administracinio korpuso, kuriame dirba mums reikalingas žmogus, kabineto numerį, ištiesiu jį Marijai.

- Tuoj pat eikite pas šitą žmogų. Esu beveik tikras, kad jis padės... Tai mano geras draugas, jautrus žmogus. Neseniai ieškojo tokio statuso, kaip jūs, darbuotojo. Žodžiu, šansų įsidarbinti turite. Kaip jums seksis tame tarptautiniame monstre, prašau paskambinti, -  ir ištiesiu savo vizitinę kortelė.

Marija pragiedriejusiu veidu ir linksmesnėmis akimis padėkoja už rūpinamasį ir atsisveikina.

- Kaip tu manai, gaus ji ten darbą? - klausė redakcijos sekretorė Vida.

- Aštuoniasdešimt procentų tikiu, kad gaus. Nors kas ten žino... - atsakau ir įsigilinu į mūsų redaktorių suredaguotą storoką rankraštį.

Marija neskambino nei rytojaus dieną, nei vėliau. Bičiulio Momerto telefonas tylėjo. Paskambino ji lygiai po pusantros savaitės. Balsas ragelyje skambėjo linksmai, sakomi žodžiai buvo tokie pat.

- Aš  jūsų ir jūsų draugo dėka dirbu įmonės sekretore - referente. Darbo daug, bet kolektyvas geras, sutikau jame kelis savo studentiškos jaunystės draugus. Labai esu dėkinga jums ir nežinau, kaip reikės atsilyginti?..

- Na, o  alga tenkina jus?

Kai pasakė ji, koks menesinis atlyginimas, aš tik žiobtelėjau. Jis beveik tris  kartus viršijo mano geriausių žurnalistinių metų darbo menėsinį atlyginimą. Atvirai sakau, aš jai nepavydėjau: ką ji išgyveno paskutinius kelerius metus svetimoje šalyje, didžiausi pinigai negalėjo kompensuoti tų  vargų. Ir vis tik...

- Sakykite, kada aš galėčiau užeiti pas jus? - moters balsas melodingu verpeliu skambėjo ragelyje. - Gal galima rytoj?

- Galima ir rytoj. Durys visada atdaros. Lauksime.

Ji atėjo pietų pertraukos metu. Duris pravėre moteris, kurios aš iškart nepažinau. Pirmiausia man pasirodė, kad ūgiu ji išaugo. Juodi plaukai susukti įmantriu tiurbanu, veidas lygus ir šviesus, lūpos vos vos padažytos, o akys tiesiog kibirkščiavo. Elegantiškas paltas, prie jo priderintas šalis. Tikra aukštuomenės dama. Moteris  pasikeitė neatpažįstamai.

Kai aš nurengiau ir pakabinau į spintą jos baltintos kavos spalvos rudeninį paltą, atkreipiau dėmesį į tamsiai mėlyną  kostiumėlį, kuriuo ji vilkėjo. Jis dar labiau išryškino dailią viešnios figūrą. Pakviesta sėstis į vienintelę kėdę prie mano rašomojo stalo, ji pasirausė savo talpioje rankinėje ir ant stalo pastatė pustašonį butelį prancūziško konjako.

- Tai jums už jūsų jautrumą ir labai teisingą mano suorentavimą. Būtume atėję su jūsų draugu, bet jis komandiruotėje užsienyje... Beje, jis, per savo viršininkus, mane įdarbino praktiškai tą pačią dieną... Aš gavau net avanso.

Reakcijos sekretorė tarkštelėjo durų užraktu ir į elektros tinklą įjungė arbatinuką kavai. Ant stalo atsirado trys stikliukai ir aš, pavartęs nematytą butelį, permetęs akimis etiketės užrašus, pilsčiau jo turinį į taureles. Po pirmąją taurelę visi trys išgėrėme tylėdami. Kai atsirado ant stalo kava, aš paklausiau:

- O kaip jūsų buto remonto reikalai?

- Prieš porą dienų jį baigė. Šio mėnėsio paskutinį penktadienį - šiokios tokios įkurtuvės. Kviečiu jus abu...

Pasiraususi savo rankinėje ji įteikė puošnias savo vizitines korteles. Pasigrožėjęs skoningu korteles apipavydalinimu, užmečiau akį į buto adresą: „Vienuolio gatvė 11...". „Nieko sau, pačioje Vilniaus širdyje," - pagalvojau įsiklausydamas, ką kalba moterys. O jos kalbėjo apie lietuvaičių - jaunamarčių,  beatodairiškai „iššokusių" už užsieniečių vyrų, likimus čia, Lietuvoje ir užsienyje. Daugiau, žinoma, čia, nes ne kiekviena gaudavo leidimą išvažiuoti su vyrų į jo šalį. Dar daug apie ką mes šnekėjome tą popietę, suradome nemažai bendrų pažįstamų ir net išsiaiškinome, kad Marijos viršinininkei, kai ji dirbo Pramonės ir prekybos rūmuose, aš buvau neabejingas... Marija papasakojo apie tolimesnį mano simpatijos likimą ir gyvenimą.

Kalbėjome ilgai ir nuoširdžiai. Ir kai už užrakintų durų nutilo mūsų bendradarbių žingsniai ir gerokai patuštėjo pustašonis butelis, Marija pakilo. Dar kartą man padėkojusį už draugišką pagalbą  ir, priminusi įkurtuves, ji išėjo. Palydėjau ją laiptais iki išorės durų. Čia ji man kažkaip ypatingai paspaudė ranką. Žvilgterėjo savo veriančiu juodų akių žvilgsniu, ir pasakiusi: „lauksiu", išėjo. Aš dar ilgokai stovėjau ant laiptų ir galvojau, kaip greit suvargusi moterėlė tapo klęstinčia ir nuostabiai gražia dama. Įtin malonu buvo, kad prie to šiek tiek prisidėjau ir aš.