Daugelį metų žurnalistu dirbęs Alfonsas Pipiras išleido atsiminimų knygą "Audringo gyvenimo akimirkos". Prisipažinsiu, kad paėmęs šia memuarų knygą į rankas pagalvojau, ar autorius, kaip daugelis tokio žanro rašytojų nenuėjo lengviausiu keliu - sausokai vardijo biografinius faktus, bėrė skaičių virtines. Džiaugiuosi, kad šioje knygoje taip nėra. Joje labai sodria kalba aprašomos A. Pipiro ir jo artimųjų gyvenimų peripetijos, skaitytojai supažindinami su jo šeimos pokario metais patirtų skaudžių išgyvenimo epizodais Šilalės rajono Šiauduvos kaime. Prisimenami vaikystės ir paauglystės nuotykiai per karą sugriautoje šiukšlynu pavirtusioje Klaipėdoje, brandaus amžiaus potyriai 18 metų pragyventame viename gražiausių Žemaitijoje Gargždų mieste,

Knygoje pateikta nemažai dokumentų kopijų, faktų, bendraamžių ir bičiulių prisiminimu, nuotraukų iš įdomių susitikimų ir kelionių.

Autorius prisimena skaudžius įvykius po karo atsitikusius jo tėvų pamiškėje buvusioje sodyboje. Tuos namus iš karto pamėgo abeji tų laikų kovotojai - partiniai ir stribai. Būdavo, kai tik ateina vakaras, tuoj pasigirsta beldimas į namo langines. ;Pipirai, daryk duris!; Ir miško broliai, ir save vadinę partiniais stribai labai mėgo lašinius, juodą duoną ir naminę degtinę.

Tėvas, nors buvo absoliutus blaivininkas, neprašytus ginkluotus svečius pagirdydavo namine degtine, nesigilindamas ar jie raudoni ar balti.

Bet vieną kartą, kaip sakoma, nemelavo.Gerai paūžę, parūkę partizanai iškeliavo atgal į mišką. Tėvas greitai išvėdino trobą, bet nespėjo gerai išvalyti peleninės, o vidun jau įžengė stribų kompanija. Iš pradžių tie vyrai ramiai valgė, vaišinosi degtine, bet kai sumanė parūkyti peleninėje pamatė vieną amerikoniškos cigaretės nuorūką su užrašu U.S.A. įsiutęs grupės vyresnysis trenkė kumščiu į stalą ir suriko gyvulišku balsu: "Banditus girdai ir maitini, Juozapai;. Neklausydami jokių paaiškinimų, jie liepė tėveliui skubiai apsirengti, įstūmė į vežimą ir išvežė į Laukuvos daboklę. Iš ten jis leisgyvis grįžo tik po trijų dienų. Enkavedistai tėvelį mušė, badė panages adatomis, reikalavo kad pasakytų mūsų namuose įkalčius palikusių miškinių pavardes. Tačiau tėvelis tvirtai laikėsi paaiškinimo, jog namuose buvo gimnazistai, kurie nežinia iš kur gavo amerikoniškų cigarečių. Stribai perspėjo, kad šeimą neišvengiamai išveš į Sibirą.

Neišvengė represijų ir A. Pipiro giminės. Vyriausiasis motinos brolis, prieškario Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Juozas Gudauskis. 1940 metais sovietinių pareigūnų buvo pasodintas į kalėjimą. Tik vokiečiams laikinai išvadavus Lietuvą nuo raudonojo smurto, jis su šeima pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė lietuvių pamėgtoje Čikagoje, kur gyveno iki savo gyvenimo pabaigos.

Iš Šiauduvos Pipirai pasitraukė vos prasidėjus tremtim po antrojo pasaulinio karo. Mat Pipirai turėjo palivarką, kitaip tariant dvaro dalį ir buvo enkavedistų sąrašuose ištremti.

"Tai sužinoję, slapstėmės ir Varniuose, ir Raseiniuose. O 1948 metais, į sunkvežimį kažkaip sugebėję įkelti žalmargę, atvažiavome į Klaipėdą. Įsikūrėme dabartinės Vaikų ligoninės kieme buvusiuose barakuose, - sako A. Pipiras.

Įspūdingai ilga A. Pipiro žurnalistinio darbo biografija. Nemažai metų praleista rajoninių laikraščių redakcijose, dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete, "Ūkininko patarėjo" bendrovėje, "Lito" ir "Mokesčių žinių" savaitraščiuose, "Klaipėdos" laikraščio redakcijoje. Jam suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas.

A. Pipiras daugiau kaip 22 metus buvo Lietuvos telegramų agentūros Elta atstovas Vakarų Lietuvoje. Tuo metu šio rašinio autorius irgi dirbo Eltoje, žemės ūkio skyriuje. Prisimenu, kai Alfonsas atvažiuodavo savaitei stažuotis Eltos centrinę būstinę jis visuomet stengdavosi kuo daugiau aplankyti įvairių žinybų, parengdavo analitinių informacijų. Antai, jis pusvalandžiui pasiprašė interviu pas jau dabar šviesios atminties žemės ūkio ministrą Medardą Grigaliūną. Tačiau iš kabineto jis išėjo tik po poros valandų. Ministras labai domėjosi pamario kraštu, žmonėmis. Taip laikas ir praėjo...

A. Pipiras prisimena ir juokingų žurnalistinio darbo momentų.antai, kai 1981 metais prie Klaipėdos molo sudužo tanklaivis "Globin Asimi". Tai buvo ekologinė katastrofa.

"Valdžia rėkė, kad "Roiteris" jau visam pasauliui išplatino žinią apie šį įvykį. O ką nuveikiau aš? O aš jam ramiai išklosčiau, kad per biuro langą Gargžduose jūros nematyti. Tai per kelias savaites man buvo paskirtas ir butas, ir biuro patalpos Klaipėdoje", - šypsosi A. Pipiras.

Kaip "Vakarų ekspreso" žurnalistei sakė knygos autorius, tik jai jau išvydus šviesai, jis susigriebė, kad į knygą nepateko epizodas, kaip spaudos konferencijoje Gdanske iš "Soidarumo" lyderio Lecho Valensos klausė nuomonės dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekio.

Valensa iš to išsityčiojo :Lenkija turinti armiją, visus valstybinius institutus, beveik savarankišką pramonę ir žemės ūkį,ir tai apie nepriklausomybę svajojanti nedrąsiai. O čia - mažytė Lietuvėlė, visapusiškai susieta su SSRS ekonomiškai, galvą bandanti kelti...

Didelę gyvenimo ir žurnalistinę patirti turintis knygos autorius tikisi, kad jo atsiminimų knyga, nutiesusi tiltus tarp epochų, bus įdomi ne tik vyresniems, bet ir jaunimui.

Rubrika "Žurnalistų kūryba" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.