2018 m. spalio 22 d., Pirmadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Žurnalistas ir tremtinys Rimantas Greičius savo giminės šaknis surado Kunigiškiuose

2017-12-22
 
Rimantas Greičius. Vlado Gaudiešiaus nuotrauka

Rimantas Greičius. Vlado Gaudiešiaus nuotrauka

Vytautas BAGDONAS

 

 

Šią vasarą iš Klaipėdos krašto į Anykščių rajoną atvažiavęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų. Kunigiškiuose, Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo kokių nors duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi tiktai gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo ašaros. Juk šiame pastate, kur įkurdintas muziejus, dar nuo carizmo laikų iki pokario metų veikė Kunigiškių pradžios mokykla. Čia mokytojavo ir Rimanto Greičiaus senelis Jonas Kuzmickis, mokyklos patalpose įrengtame mokytojo bute gyveno gausi jo šeima. Čia gimė, augo ir Rimanto motina Marijona Kuzmickaitė. Apžiūrinėdamas muziejaus vitrinas, ekspozicijas, sukauptus eksponatus, garbusis svečias džiaugėsi, kad čia išsaugotas ir kai kurių garsių Kuzmickių šeimos atžalų atminimas (beje, kai kurių šios šeimos narių pavardės rašomos skirtingai: vienų Kuzmickiai, kitų - Kuzmickai)...
Gyvenimas Kunigiškiuose

 

Pasak Rimanto Greičiaus, jo senelis Jonas Kuzmickis buvo gimęs 1872 metais Prienų krašte. 1891 metais baigęs Veiverių mokytojų seminariją, buvo pasiųstas mokytojauti į Lenkiją, Plocko guberniją. Ten jis ir susipažino su nusigyvenusio lenkų bajoro Saliamanovičiaus dukra Marija. Lenkijoje jiedu susituokė, o 1898 metais susilaukė pirmagimio sūnaus Zigmanto - būsimojo mokslininko, kalbininko, pedagogo, mokyklinių vadovėlių autoriaus.
Kuzmickių šeima apie 1906 metus atsikraustė į Kunigiškius, kur Jonui Kuzmickiui teko mokytojauti pradžios mokykloje. Šiame kaime jiems gimė sūnus būsimasis pedagogas Leonardas (1906-1982), dukra būsimoji pedagogė (ir Rimanto Greičiaus motina) Marijona, dar vadinta ir Aldonos vardu (1907-2004), būsimoji medikė (gailestingoji sesuo) Eugenija (1909-2003), būsimasis pedagogas Romualdas (1911-1990) ir būsimasis kunigas, pedagogas, rašytojas, dramaturgas Jonas (1913-1982).
Gausiai mokytojo šeimai Kunigiškiuose buvo nelengva, teko patirti ir nepriteklių, ir net skurdo. Rimantui jo motina yra pasakojusi, kad vaikystėje teko net kai kada elgetauti. Kad ir kaip būdavo nemalonu, negarbinga, tačiau, pritrūkus duonos kąsnio, didesnieji vaikai buvo išleidžiami pavaikščioti po kaimus, paprašyti pas sodiečius maisto produktų. Kartą taip mažajai Marytei labai nepasisekė. Motina ją aprengė naujais gražiais drabužėliais, taigi, kaimiečiai niekaip nenorėjo patikėti, kad taip tvarkingai, puošniai aprengta mergaitė gali elgetauti, būti iš vargstančios, neturtingos šeimos...
Iš Kunigiškių Kuzmickiai 1913 metais išsikėlė į Kelmės apskritį. Vyriausiasis Jonas Kuzmickis mokytojavo dar ilgai - 1947 metais jis trečiame pradžios mokyklos skyriuje mokė ir savo dukros Marijonos (Aldonos) sūnų, savo vaikaitį Rimantą Greičių. Pasak Rimanto, seneliai Kuzmickiai vėliau įsikūrė greta Jurbarko esančiame Barkūnų kaime, nusipirko seną medinį namelį ir sulaukė gyvenimo saulėlydžio. Senelė Marija mirė 1951 metais ir buvo palaidota Kaune, senelis mokytojas Jonas mirė 1952-aisiais, jis amžinajam poilsiui atgulė Jurbarko kapinėse greta savo motinos. O tas jų namas sudegė 1975-aisiais kartu su jame gyvenusiais jauniausiais senųjų Kuzmickių sūnumis Adolfu ir Marijonu.
Muziejuje prisimenami trys garsiausi Kuzmickiai
Kunigiškių muziejuje atkurtoje senojoje klasėje lankytojams primenami čia dirbę mokytojai, kurių dėka į gyvenimo kelią buvo palydėti Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniai, vėliau garsinę Tėvynę Lietuvą: literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, Lietuvos kariuomenės karininkas, tautos patriotas, Sibiro gulagų kankinys Alfonsas Sklėrius, garsi išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė), mokslininkai Povilas Sklėrius, Feliksas Staniulis, Gvidas Kazlauskas ir daug kitų. Tarp buvusių mokytojų kunigiškiečių būtinai paminima ir Jono Kuzmickio pavardė. O muziejaus ekspozicijose ir atminimo lentoje įamžinti du šio mokytojo sūnūs: Zigmantas Kuzmickis ir Jonas Kuzmickis-Gailius.
Zigmantas (dažniausiai vadintas Zigmu) Kuzmickis (1898-1976) vaikystę praleido Kunigiškiuose, čia lankė ir pradžios mokyklą. 1912-1915 metais mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais su gimnazija evakavosi į Voronežą, ten 1917 metais ją ir užbaigė. Baigęs buhalterių ir kooperacijos kursus, įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922-1926 metais studijavo Lietuvos universiteto Kauno Humanitarinių mokslų fakultete, įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Studijuodamas ir po to dirbo žurnalistinį darbą, buvo dienraščio „Lietuva" redakcinės komisijos narys, vėliau redagavo šio dienraščio priedus „Iliustruotoji Lietuva", „Sekmoji diena". Studijuodamas pradėjo mokyti vaikus, dirbo Kauno „Aušros" gimnazijoje. Nuo 1925 metų buvo Švietimo ministerijos sudarytos Terminologijos komisijos narys, 1933-1937 metais dirbo Švietimo ministerijoje aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų inspektoriumi, 1937-1939 metais dėstė Klaipėdos institute, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau mokytojavo kai kuriose Vilniaus bei Kauno bendrojo lavinimo mokyklose. 1946-1950 metais dirbo Kauno universiteto Filologijos fakulteto literatūros istorijos dėstytoju, 1951-1971 metais dėstė Kauno politechnikos institute, 1966-aisiais apsigynė disertaciją, tapo filologijos mokslų kandidatu. Dirbdamas pedagoginį darbą ir pasigedęs lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių, parašė ir išleido keletą jų. Paskelbė daugybę straipsnių lietuvių literatūros istorijos, kalbos, pedagogikos, dėstymo metodikos klausimais, rašė recenzijas, skaitė paskaitas visuomenei literatūros, etikos, estetikos klausimais. Reikšmingiausias dr. Z. Kuzmickio mokslinis darbas - 1932-1934 metais parašyta penkių dalių „Lietuvių literatūra" - pirmoji lietuvių literatūros istorija. Iš viso buvo išleista arti trijų dešimčių Z. Kuzmickio parašytų knygų.
Po mirties mokslininkas 1976 metų liepos mėnesį buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1995 metais Kaune, Žaliakalnyje, buvo atidaryta Zigmanto Kuzmickio vardu pavadinta biblioteka kartu su šiam iškiliam mokslininkui skirtu muziejumi.
Ryškų pėdsaką paliko ir kitas mokytojo Jono Kuzmickio sūnus - taip pat Jonas Kuzmickis, pasirašinėjęs savo kūrybą Gailiaus slapyvardžiu. Gimęs Kunigiškiuose, su šeima keliavo ten, kur buvo siunčiamas mokytojauti jo tėvas. 1931-1936 metais mokėsi Jurbarko gimnazijoje, po to studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, šiame universitete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir pedagogiką. 1936 metų birželio 21 d. Kauno Arkikatedroje arkivyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas kunigu. Iki 1941-ųjų dirbo kapelionu ir lietuvių kalbos mokytoju Kaune, Alytuje. Prieškario metais redagavo vaikų katalikų laikraštėlį „Žvaigždutė". 1944-aisiais pasitraukęs į Vakarus, trejus metus gyveno Vokietijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei tikybą emigrantų stovykloje, įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą jaunimui „Žibintas". Nuo 1947-ųjų iki gyvenimo pabaigos gyveno Anglijoje, Bredforde, buvo jo suburtos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas. Kelerius metus redagavo Didžiosios Britanijos lietuvių katalikų bendruomenės religijos kultūros žurnalą „Žibintas".
Dar gyvendamas Lietuvoje parašė ir išleido didaktinio turinio knygelių vaikams, sudarė vaikų poezijos antologijas, eilėraščių almanachą vaikams. Išeivijoje rašė moralizuojančio turinio apysakas, apmąstydamas gimtinėje likusių tėvynainių vargus ir kančias, analizuodamas išeivių vidines dramas bei teologines studijas. Paskelbė apie 1000 straipsnių bei esė istorijos, filosofijos, religijos ir literatūros klausimais išeivijos leidiniuose „Draugas", „Darbininkas", „Tėviškės žiburiai", „Europos lietuvis". Reikšmingiausias kun. J. Kuzmickio-Gailiaus kūrybinis darbas - kelis dešimtmečius ruoštas ir 1973 metais išleistas meditacijos, impresijų, eilėraščių proza rinkinys „Ištiestos rankos", kuriame poetiniais tekstais, primenančiais maldą, apibūdinamas lyrinis herojus - Lietuva. Iš viso jis parašė ir išleido 15 knygų.
Mirė Bredforde 1982 metų kovo 20 dieną, ten atgulė amžinojo poilsio.

 

Tęsė pedagogų dinastiją

 

Rimantas Greičius gimė 1938 metais Vilkaviškyje. Jo motina, Kunigiškiuose gimusi Marijona (Aldona) pasirinko savo tėvelio Jono Kuzmickio ir kitų artimųjų kelią, tapo pradinių klasių mokytoja. Taip jau sutapo, kad Rimanto tėvelis Jonas Greičius irgi buvo mokytojas, lituanistas, poetės Salomėjos Nėries kurso draugas. Antrojo pasaulinio karo metu J. Greičius dirbo Viešvilės gimnazijos direktoriumi. Po karo jis irgi tikėjosi išlikti tame pačiame darbe. Tačiau atvykęs Švietimo skyriaus vedėjas pareiškė, kad keli vyresniųjų klasių mokiniai, vietiniai aktyvistai, reiškia pretenzijas, kad mokyklai vadovauja direktorius, dirbęs „prie vokiečių". Mokytojas su šeima turėjo išsikelti kitur, buvo įdarbintas Pagėgiuose, K. Donelaičio gimnazijoje. Bet neilgam. 1949-ųjų kovo 24 dieną pedagogų Marijos ir Jono Greičių šeima ištremiama į Irkutsko sritį. Rimantui tada buvo vienuolika metų. Ten, Irkutsko srities Chogoto mieste jis užbaigė vidurinę mokyklą. Tėvai grįžo į Lietuvą 1956-aisiais, o Rimantas užsibuvo šiek tiek ilgiau ir iš Sibiro namo sugrįžo jau su žmona ir dviem vaikučiais. Lietuvoje jis užbaigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir tapo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Didžiuodamasis, kad pratęsė pedagogų dinastiją, kad jis kaip ir senelis, tėvai, dėdės pasirinko mokytojo profesiją, mokytojavo Jurbarke, Priekulėje, Naujoje Akmenėje, Klaipėdoje, Alytuje ir kitur - iš viso pedagoginiam darbui paskyrė 25 metus. Ir tai dar ne viskas. Net 30 metų atidavė kitam mėgstamam dalykui - žurnalistikai. Sėkmingai redagavo laikraštį „Lietuvos žvejys", darbavosi laikraščio „Sovietskaja Litva" korespondentu Alytaus zonoje, dirbo leidiniuose „Diena", „Valstiečių laikraštis", Prienų rajono laikraštyje „Krašto vitrina". Parašė ir išleido šešias knygas. „Sugrįžimai", „Slenksčiai", „Man nereikia likimo kito" ir kitos šio autoriaus knygos buvo pristatytos daugelyje šalies bibliotekų.
R. Greičius, nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, kupinas kūrybinės energijos, įkvėpimo, tad pasiryžęs dar ne vieną gyvenimišką istoriją užrašyti naujose savo knygose. Be abejo, ten nuskambės ir Kunigiškių sodžiaus vardas. Juk čia jis surado savo giminės šaknis, pasivaikščiojo senelių pramintais takais.

 

Po storakamieniu Kunigiškių ąžuolu

 

Pedagogas, žurnalistas, rašytojas R. Greičius džiaugėsi, kad Kunigiškiuose išlikęs senovinės mokyklos pastatas, kur po restauravimo įrengtas muziejus. Jį muziejuje domino viskas, o ypač ekspozicijos, kur menamos ir Kuzmickių pavardės. Labai sudomino svečią iš Klaipėdos krašto ir muziejaus kaimynystėje augantis milžiniškas ąžuolas. Šalia jo ponas Rimantas labai noriai fotografavosi. Paskaičiavome, kad šiam ąžuolui tikrai ne mažiau kaip 150 metų. Vadinasi, jisai tikrai jau augo Rimanto Greičiaus mamytės vaikystėje (2017-aisiais artimieji minėjo 110-ąsias jos gimimo metines).
Pastaruoju metu Kunigiškiuose veikiantis muziejus pasipildė klaipėdiečio R. Greičiaus atsiųstomis nuotraukomis, primenančiomis su Kunigiškių pradžios mokykla susijusių Kuzmickių šeimos atstovų gyvenimą. Jis padovanojo ir savo dėdės rašytojo kun. Jono Kuzmickio 1945 m. birželio 18 d. parašyto eilėraščio „Laiškas Motinai" kopiją, sukurtą jo motinos Marijos Kuzmickienės garbei. Šį eilėraštį kunigas ir rašytojas paštu atsiuntė prisiminimui savo seseriai, R. Greičiaus motinai Marijonai (Aldonai).

 

 

Jau seniai, Motute, nerašiau Tau laiško
Ir nebesiskundžiau Tau sunkia dalia.
Nežinai, koks vargas Tavo sūnų lanko
Ir kad pasiskųsti niekam nevalia.

 

 

Kai mane lydėjai į pasaulį platų
Ir apsikabinus jautriai bučiavai,
Tu nebežinojai, kad už kelių metų
Nedainuos man laimės Tėviškės javai...

 

 

Laiminai, Motule, paskutinį kartą:
- Grįžk, kada galėsi,- pro verksmus tarei,
Šiandien mano dienos be Tavęs apkarto -
Ak, likime juodas, ką man padarei?!

 

 

Gal ir Tau nelengva tuščiame lizdely,
Gal ir pasiskųsti niekam negali.
Gal Tave išvarė, Motina, į šalį,
Kur nebesvyruoja beržynai žali...

 

 

Aš sugrįšiu, Motin, į gimtinę žemę,
Tik Tu nepalūžki nuo dienų naštos.
Šiandien mano dienos rūpesčiuos sutemę,
Bet širdis Tau plakti niekad nesustos...

 

Vokietijoje, Oldau vietovėje, užgimusios šios eilės alsuoja nostalgija gimtajam kraštui, meile ir pagarba motinai, šviesiais prisiminimais apie išsiskyrimą. Rašydamas eilėraštį autorius tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo geroji motina po ketverių metų bus ištremta į Sibirą. Nors kun. J. Kuzmickis ir ketino grįžti į gimtinę, toji svajonė liko neįgyvendinta, nei sugrįžti namo, nei susitikti su motina ir kitais artimaisiais jau nebebuvo lemta...

 

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:06
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Įdomi istorija

2018-01-30 17:07

Labai įdomi istorija, tik už Lietuvos ribų kita interpretacija apie Lietuvą: http://www.sovsibir.ru/news/166635, http://rberega.info/archives/11703

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media