2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Vytautas Valentinas Česnulis: „Vadina mane Varėnos krašto metraštininku“

2021-01-02
 
Su anūkėliais Margiriu ir Ūla Česnuliais. 2020 m.

Su anūkėliais Margiriu ir Ūla Česnuliais. 2020 m.


Vytautas Valentinas Česnulis

 

Šį pasaulį išvydau 1936 m. vieno penktadienio pavakarę - vasario 14 d. dabartinio Varėnos rajono Moliadugnio kaime, anuomet Lenkijos okupuotos Pietryčių Lietuvos Vilniaus-Trakų apskrityje, beveik 200 metrų nuo Merkio upe ėjusios demarkacinės linijos. Tik gimimo metrikuose ir pase įrašyta kita gimimo diena - vasario 19-oji: krikštatėviai - pusbrolis ir pusseserė - 1936 m. vasario 23 d. Varėnos kunigui Mečislovui Pšemeneckui tokią dieną pasakė. Anuomet vien tautiškais vardais kunigai vaikelių nekrikštydavo, todėl ir man buvo duotas antras tikrosios gimimo dienos šventojo vardas.
Iš lenkų laikų išliko keli prisiminimai. Vienas, kai 1939 m. rugsėjo mėn. pusketvirtų metų vaikėzas pro statinių tvoros plyšį iš savo kiemo žiūrėjau, kaip vyrai į vežimus krauna kitoje pusėje gyvenusio lenkų seržanto mantą.
Kai Vilnija grįžo Lietuvai ir mūsų krašte lietuvintos kai kurios pavardės, tėvas Antanas Sčesnulevičius 1940 m. vasario 7 d. pasirinko Česnulio pavardę. Tad ir aš keliolika metų buvau Česnulis. Atėjus laikui įgyti pasą, reikėjo gimimo metrikų. Juos gavau tik po ketvirto prašymo su įrašu „Sščesnulevičius Vitoldas Valentinas". Šitokia šnypščianti pavardė su išdarkytu vardu buvo įrašyta į 18-tus metus einančio jaunuolio pasą. Baigdamas Vilniaus universiteto V kursą, 1959 m. pavasarį, užėjau į Vilniaus civilinės metrikacijos skyrių. Padėjo tėvo 1940 m. pavardės keitimo aktas: mano pavardė ir vardas buvo pataisyti, tačiau gimimo diena liko tokia, kaip metrikuose. Todėl su ja manevruoju: skelbiuosi, jog gimęs vasario 14-ąją, o kai reikia pasiremti pasu, rašau vasario 19-ąją. Tikroji gimimo diena buvo įrašyta į vienintelį dokumentą - sovietinį karinį bilietą.
Raides pažinau dar penkeriems metams nesuėjus. Greitai ir rašyti didžiosiomis raidėmis pradėjau. Nieko nesuprasdamas skaičiau parašus po paveikslėliais lenkiškose knygose. Juzefas Pilsudskis man buvo panašus į sodžiaus skerdžių Juozą Miškinį-Pėplį. Seniams, kaip tuomet man atrodė 40-45 metų vyrai, laikraštį „Ūkininko patarėjas" paskaitydavau. Ėmiau paraidžiui skaityti ir vokiškai: mama 1942 m. parnešė vokiškai lietuvišką žodynėlį - jis Varėnos turguje buvo veltui dalinamas. Kartą tėvas man, šešiamečiui, padavė iš priemenės spintos paėmęs aptrintą knygą - kunigo Pr. Penkausko Tilžėje išleistą „Šventąją Senojo ir Naujojo Įstatymo istoriją". Mokykloje 1943 m. rudenį buvau priimtas iš karto į antrąjį skyrių. Kai 1944 m. vasarą Varėnoje I (dabar Senoji Varėna) ėmiau rengtis pirmajai komunijai, tai jau buvau ne tik poterius iš maldaknygės išmokęs, bet ir šį tą iš Bažnyčios istorijos žinojau. Pasidariau kunigo Vaclovo Aliulio pagalbininku: jis pavedė man kitus vaikus poterių pamokyti. Tačiau jau tada kilo, o ilgainiui atsirado dar daugiau klausimų, į kuriuos nei kunigų pamokslai, nei religinė literatūra atsakymų nedavė, ir eidamas keturioliktus metus tapau bedieviu.
Turėjau prieškaryje leistų lietuvių ir užsienio autorių daugiau kaip šimto knygų bibliotekėlę. Tuomet leistų knygų mažai skaičiau: rusų autorių knygose nemėgau žmonių vadinimosi visokiais Ivanais Petrovičiais, nesuvokiau, kaip pradinių klasių vaikai į mokytoją kreipiasi Marja Ivanovna... 1946 metais baigęs pradinę mokyklą gimtajame sodžiuje, rudenį pradėjau lankyti Varėnos I progimnaziją. Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas mėgau rašyti darbus laisvomis temomis, nes tuomet turėdavau daugiau laisvės savo išmonei. Priklausiau mokyklos literatų būreliui. Baigęs vidurinę mokyklą 1954 m., iš karto įstojau į Vilniaus universiteto Žurnalistikos specialybę. 
Bebaigdamas 1959 m. universitetą, pradėjau dirbti „Komunisto" žurnale vyresniuoju literatūriniu darbuotoju. Ketveri metai praleisti žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" redakcijoje visuomeninių mokslų skyriaus vedėjo pareigose. Rašiau daugiausia apie tuos su Lietuvos praeitimi susijusius įvykius ar žmones, apie kuriuos informacijos reikėdavo pasirinkti iš įvairių senų šaltinių. Paskui dirbau Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų įstaigų valdybos daugiatiražio laikraščio kaliniams „Gyvenimas - mokykla" redaktoriumi ir kt. 1972 metų pavasarį perėjau į Valstybinį televizijos ir radijo komitetą. Čia trumpai teko dirbti redaktoriumi televizijos Propagandos redakcijoje ir penkerius metus etatiniu profsąjungos komiteto pirmininku, o vėliau iki 1985 m. vidurio Techninio centro Kadrų skyriaus viršininku. Eidamas profsąjungų veikėjo ir administracinio skyriaus vadovo pareigas žurnalistinės veiklos nenutraukiau. Už dvimetę ekonominę televizijos mokyklą žemdirbiams (1972-1974 m.) gavau Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medalį. Tačiau negaliu sau atleisti už 16-kos metų užsisėdėjimą radijo Informacijos redakcijoje: anokia ten žurnalistika paredaguoti Eltos, TASS`o žinias ir atiduoti jas perskaityti diktoriui. Didesnio kūrybiškumo reikalavo nebent retesni įvykių komentarai ar apžvalgos. Iš Nacionalinio radijo atleistas 2001 m.
Neturėdamas gimtosios sodybos ar kolektyvinio sodo Vilniaus priemiestyje, pensininkaudamas griebiausi rašybos. Įlindau į archyvus. Iš juose surinktos medžiagos atsirado daugiausia gimtojo Varėnos krašto istoriją atspindinčios knygos ir knygelės: „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos", „Senoji Perlojos bažnyčia" (abi 2006), „Moliadugnis ir jo apylinkės" (2007, 2008), „Varėnos krašto šauliai 1919-1940", „Perlojos bažnyčios" (abi 2008), „Poringė apie Mergežerio sodžių" (2011), „Varėnai 150 metų" (2012), „Kalesninkų parapijos atgimimas" (2013), „Nutilę varpai" (2015), „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius", „Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija" (abi 2016), „Merkinės cerkvė", „Mokytojai Grušauskai" (abi 2019). Knygos apie Moliadugnį, Mergežerį ir Girežerį yra apie mano gimtosios seniūnijos kaimus. Yra mano straipsnių keliose kitų autorių knygose, o solidžiame kolektyviniame leidinyje „Senoji Varėna 600" (2014) - bent 40 procentų teksto ir dalis iliustracijų. Kelis dešimtmečius mano rašinius spausdino pavadinimus keitę Varėnos laikraščiai, vienas kitas straipsnis pasirodė respublikiniuose laikraščiuose ir kituose leidiniuose. Apie pusšimtį įvairių rašinių išspausdino Trakuose išeinanti „Voruta." Joje aprašiau keliolika Trakų ir kitų kunigų, paskelbiau straipsnių apie okupacinės Lenkijos valdžios 1920-1939 m. persekiotą Vilnijos lietuvių spaudą.
Kai kas nesupranta, kodėl būdamas abejingas katalikų tikybai, rašiau apie kunigus ir bažnyčias. Paaiškinsiu: temas nagrinėjau ir faktus komentavau ne šventeivos, o istoriko, nors ir savamokslio, plotmėje. Ir su keliais kunigais dalykiškus ryšius palaikiau. Gražiai bendravome su amžinatilsiu Vilniaus vyskupu Juozu Tunaičiu. Daugumą rašinių apie kunigus „Vorutoje" išplėšė laikraščio redaktorius Juozas Vercinkevičius, nors kai kurių siūlytų temų apie tikybą nepriėmė. Kas kita kūriniai apie praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą. Jaučiuosi nuo gimimo esąs šios Lietuvos dalies pilietis. Dešimtmetį trukęs kūrybinis bendradarbiavimas su J. Vercinkevičium nutrūko dėl brošiūrėlės apie mokytojus Grušauskus (vėlesnius Grušus), kai išsiskyrė mūsų nuomonės apie Vilniaus kurijos Dievo įgaliotinių raštus. 
Įvairiomis progomis, vadindami mane Varėnos krašto metraštininku, šį tą parašė keli laikraščiai. Savo knygose manimi pasirėmė Dzūkijos žemės garsintojai Petronėlė Česnulevičiūtė ir Gintaras Lučinskas bei kiti. Teigiamai atsiliepė SSRS Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų įstaigų valdybos žurnalas „K novoj žizni" (1969 m. Nr. 5). Apie mane rašoma Benjamino Kondrato parengtoje 17-toje knygoje „Kūrėjų pėdsakais" (1918 m.). Senosios Varėnos bendruomenės padėkos ženklą 2015 m. esu gavęs už indėlį leidžiant knygą „Senoji Varėna 600". Susilaukiau ir kitų padėkų: Varėnos rajono savivaldybės už pranešimą „Varėnos pradžia" konferencijoje „150 Varėnos istorijos minučių", Lazdijų rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos už pagalbą renkant informaciją leidiniui „Ugniagesybos istorija abipus sienos". Varėnos rajono bibliotekoje gražiai paminėtas mano 80-metis, su jubiliejumi sveikino Lietuvos žurnalistų sąjunga ir laikraštis „Voruta". 2017 metais apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai" ir Varėnos rajono savivaldybės „Sidabrinės bitės" ženklu, 2018 m. - „Ryto" draugijos teikiama Stanislovo Rapolionio premija. 
Esu parengęs savo kūrybos ir atsiliepimų apie mane bibliografiją.
 
Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-02 11:29
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Ipolitas

2021-01-08 13:53

Atsiprašau už klaidelę

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas

2021-01-08 13:27

Malonu,kad mūsū klubo Senjorai darbštūs ir kūrybingi, Sėkmės ir sveikatos Tau kolega Vytautai

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gediminas

2021-01-03 22:28

Varėna - nuostabus kraštas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2021-01-02 17:08

Vytautai, stiprybės tau!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media