Archyvas :: Jonas Laurinavičius: žurnalistas ir gamtosauga
Per miškininkų šventę Kaišiadorių urėdijoje. Iš kairės: Kaišiadorių urėdas S. Truskauskas, solistas D. Sadauskas ir J. Laurinavičius. 2006 metai
Iš Trakų rajono Onuškio seniūnijos Pajautų kaimo kilęs žinomas žurnalistas, tautotyrininkas, Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas Jonas Laurinavičius - nuoširdus gamtos bičiulis, Žaliųjų suvažiavimo Rumšiškėse dalyvis, aplinkosaugos, aplinkotvarkos, miškininkystės klausimais paskelbęs daug straipsnių, fotoreportažų, interviu. Įdomių minčių ta tema randame ir jo knygose. Dažnas svečias jo gimtinės kaimynystėje esančiame Dusmenų bažnytkaimyje, kasmet vietos bendruomenė rengia su juo susitikimus, jo naujų knygų sutiktuves. Vienos viešnagės metu ir pakalbinau gerb. J. Laurinavičių. Manau, kad mūsų pokalbis bus įdomus ir LŽS svetainės skaitytojams.
- Mes, dusmeniškiai, matome ir žinome, kad jus traukte traukia kaimas, gamta, kad jums miela pavaikščioti po mūsų apylinkių šilus, ežerų pakrantes, palei Dusmenos upelį...
- Aš augau kaime tarp banguojančio vasarojaus, prie ančių lizdais apkaišyto raisto, per sniegapūčius žiemą lig palangių užpustytoje trobelėje. Esu tikras gamtos augintinis. Gamta - mano meilė, mano atgaiva, švelnus prisilietimas...
Kai man buvo dešimt metų, gimtajame Pajautų kaime susikūrė „Neries" kolūkis. Į mano atmintį jis įsirėžė skaudžiu įvykiu: netoli mūsų sodybos augo du stori ąžuolai, gal kokių trijų šimtų ar daugiau metų amžiaus, o atėjo prie jų keli vyrai su pjūklais, kirviais, dar kažkokiais gelžgaliais - ir nupjovė juos. Žūties agonijoje vienas ąžuolas, tas storesnis, krisdamas užmušė vieną pjoviką... Gal tai buvo ąžuolo kerštas?
Sako, žmogus, be kitų gerų darbų, turi pasodinti medį. Kadaise aš, pradėjęs lankyti Pasamovio pradinę mokyklą, instinktyviai, dar nieko nežinodamas apie šią žmogaus priedermę, pavasarį atsinešiau iš dėdės storą topolio šaką ir įbedžiau į žemę. Topolis prigijo, augo, vešėjo. Kai mūsų sodybos nebeliko, jis augo vienas, primindamas man vaikystę, pirmąją klasę... Jį aplankydavau, pašnekindavau. O vieną vasarą nuvažiavęs gimtinėn, topolio ant kalvelės jau nebeišvydau. Kažkas jį nupjovė. Kodėl? Nežinau.
- Gal jūsų gimtinėje buvo žmonių, kurių profesinė veikla buvo tiesiogiai susijusi su gamtos apsauga, miškininkyste?
- Visas mano gyvenimas buvo susijęs su gamtosaugininkais, miškininkais, gražios aplinkos puoselėtojais. Dar caro laikais mano senelis Adolfas Vyšniauskas (1870-1951) buvo Užuguosčio, Stakliškių, Aukštadvario parapijų miškų sergėtojas, man pripasakodavo visokių nuotykių iš savo tarnybos, iš atsitikimų su žvėrimis, paukščiais. Jam būdavo malonu prisiminti, man įdomu išgirsti. Trečios kartos eiguliu buvo mano uošvis, Kazokiškių girininkijos eigulys Jonas Čiulada (1909-1976). Savaitgaliais pėdindavo ir pėdindavo į mišką prie Zelvės ežero: pievų lopinėlių pasišienauti, pagrybauti, o žiemą patikrinti ar kas kilpų žvėrių takuose nepriraizgęs...
- O kiek jūsų žurnalistinis darbas lietė gamtosaugos reikalus?
- Kai pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje 1964-aisiais, vienas iš mano veiklos barų buvo rūpintis gamtos apsaugos propagavimu. Kartu su kitais žurnalistais, daugiausia Benjaminu Uždraviu, rengėme skyrelį „Gamta ir mes". Turėjome puikių talkininkų - Valst. gamtos apsaugos inspektorių Kazimierą Tarasevičių, miškų ūkio vyr. inžinierių Albertą Ivanauską, miškininką Vidmantą Zabarauską, dar kelis. Atskirai noriu paminėti Kazimierą Brazauską (1906-1997), būsimojo LR prezidento Algirdo Brazausko tėvą. Jis buvo atsidavęs gamtos apsaugai. Šešiolika metų buvo Kaišiadorių komunalinių įmonių kombinate apželdinimo meistru. Dar ir šiandien Kaišiadorių miesto gatvėse, skvereliuose, prie Kiemelio ežero ir kitur auga jo paties ir jo talkininkų pasodinti medžiai. Žydėjo gėlynai. Apsirengęs darbiniais drabužiais jis klūpomis ravėjo žolytes iš klombų priešais Tarybų (dabar Savivaldybės) rūmus, laistė rožių kerus, gėrėjosi besiskleidžiančiais žiedais. K. Brazauskas paliko ryškų pėdsaką apželdinant miesto ir jo apylinkių teritoriją. Aš apie tai esu rašęs ne tik rajono spaudoje, bet ir knygoje „Kazimieras Brazauskas". Ją parašiau su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Gediminu Ilgūnu. Knyga išleista 2006 m. Joje jis aprašytas ir kaip žinomas rajono bitininkas.
Su skyrelio „Gamta ir mes" publikacijomis dalyvaudavome respublikinių žinybų konkursuose. Ne vieną kartą esame juos laimėję arba tapę prizininkais, premijuoti. Tai malonūs prisiminimai.
- Girdėjau, kad „anais laikais" Kaišiadorys garsėjo Lietuvoje aplinkotvarka, buvo pavyzdiniai...
- Kai Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininku buvo Mykolas Gudžius, rajone išsivystė sąjūdis už tvarką ir grožį, už žaliąjį rajoną, už sodų ir želdinių plėtrą. Vyko konkursai, kas prie fermų, mechaninių dirbtuvių, visuomeninių pastatų daugiausia pasodins medelių, želdinių, gėlių, kas gražiau sutvarkys aplinką. Konkursų susumavimo komisijose, kaip redakcijos atstovas, beveik visada buvau ir aš. Darėme reidus, susipažindavome su padėtimi vietose, nustatydavome nugalėtojus. Juos apdovanodavome Aplinkos šventėse. Lietuvoje tokias šventes rengdavo tik Kaišiadorių rajonas. Manęs aplinkotvarkininkai paprašė, kad apibendrinčiau kaišiadoriečių sukauptą patirtį tvarkant aplinką, skiepijant meilę gamtai. Tai aš ir padariau. 1987 m. Liaudies meno rūmai išleido mano parengtą knygelę „Aplinkos šventės". Buvo rekomenduojama kaišiadoriečių patirtį perimti kitiems rajonams. Darbo rezultatai iš tikrųjų buvo įspūdingi. Kaip tuomet buvo įprasta, į rajono įmones, įstaigas, ūkius iš Vilniaus ministerijų buvo vežamos pereinamosios vėliavos, kurios iki Atgimimo iš Kaišiadorių rajono niekur ir nebuvo išvežtos, niekam neperėjo. Žiežmarių melioracijos statybos valdybos (MSV) gyvenvietė tapo net Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje medalininkė, sąjunginio lenktyniavimo vėliavininkė. Gaila, kad dabar iš tų želdinių, gėlynų, dekoratyvinių baseinų, iš tos gražios aplinkos mažai kas belikę... Atmintį žadina tik spalvingi anų dienų reklaminiai-informaciniai bukletai, fotoreportažai senuose rajono laikraščių komplektuose. Bet negaliu teigti, kad nieko ir nedaroma, ypač pastaraisiais metais. Šiuo reikalu rajono savivaldybė vis daugiau ima rūpintis ir manau, kad Kaišiadorys greit atgaus vieno iš tvarkingiausio Lietuvoje žaliojo miesto titulą...
- Pasaulinės gamtos apsaugos dienos proga 1982 m. jūs buvote apdovanotas Gamtos apsaugos draugijos Mažeikių skyriaus tarybos raštu. Tuomet dirbote Mažeikiuose?
- Vienuolika metų (1973-1984) esu dirbęs Mažeikių rajono „Pergalės vėliavos" laikraščio redakcijos literatūriniu darbuotoju. Mažeikiuose tuo metu vyko milžiniškos statybos: buvo statomos Naftos perdirbimo įmonė, Termofikacinė elektrinė, kilo gyvenamųjų namų mikrorajonai. Tai buvo sunkūs metai Mažeikių krašto gamtai. Apie medžių apsaugą statybų teritorijoje skersai išilgai išvažinėtoje galingos technikos, nebuvo nė kalbos: viskas, kas pasitaikydavo po ekskavatorių, traktorių, buldozerių vikšrais buvo laužoma, gramzdinama į purvynus, katlovanus.
Tuo metu buvau Gamtos apsaugos draugijos Mažeikių skyriaus tarybos informacijos ir propagandos komisijos pirmininkas. Teko ne kartą kalbėti komisijos posėdžiuose, važiuoti į reidus, aiškintis, ką galima būtų išsaugoti, rašyti straipsnius. Kartais ir į respublikinę spaudą.
- Ar padėtis keitėsi?
- Padėtis akivaizdžiai pakito, kai buvo baigtos didžiosios statybos ir pasikeitė Mažeikių rajono vadovybė. Neatpažįstama tapo senamiesčio Laisvės gatvė. Architektas S. Kiškys parengė gatvės ir prie jos esančių skverelių atnaujinimo projektą. Projektas buvo įgyvendintas. Atsirado ne tik želdinių, gėlynų, bet ir dekoratyvinių skulptūrų, vaizdinės informacijos priemonių. Taip pat buvo sutvarkytas miesto parkas, įrengtas didelis skveras naujame miesto mikrorajone. Neliko pamiršti Plinkšių, Renavo parkai, Ventos pakrantės. Visa tai plačiai atsispindėjo ir rajono laikraštyje. Ne vieną straipsnį, reportažą ir aš parašiau.
- Glaudūs jūsų ryšiai ir su Kaišiadorių rajono miškininkais, aplinkosaugininkais.
- Jie užsimezgė iškart, kai vėl sugrįžau Kaišiadorių rajono redakcijon, o ypač kai Atgimimo pradžioje (1991) tapau „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktoriumi. Artimiausia bendrystė per keliolika pastarųjų metų buvo su Kaišiadorių miškų urėdu Stasiu Truskausku. Kiek mudviejų išvažinėta, išvaikščiota miškų takais takeliais, o kai urėdija rengdavo poilsio zoną ar miško sodinimo talkas - tai ir su visa redakcija vykdavome. Esame talkininkavę tvarkant teritoriją prie Kauno marių, ties Rumšiškėmis ir Dovainonimis. Lietuvos Respublikos įstojimui į Europos Sąjungą atminti Žaslių girininkijoje buvo surengta Europos miško sodinimo talka. Joje dalyvavo Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, būrys LR Seimo ir Vyriausybės narių, tai pat, žinoma, ir „Kaišiadorių aidų" žurnalistų. Negana to, redakcija kitą kartą dar atskirai, su urėdijos darbuotojais pasodino apie 3 hektarus miško. Dabar tas miškas gerokai ūgtelėjęs. Urėdas S. Truskauskas mūsų žurnalistus nudžiugino, kad dirbome kruopščiai, su meile ir beveik visi sodinukai prigijo. Redakcijos žmonės yra sodinę mišką ir netoli Paparčių, prie Neries. Kartu su kitais talkininkais - vėlgi A. Brazausku, vysk. Juozu Matulaičiu, tuometiniu rajono savivaldybės meru Romualdu Urmilevičiumi, žinomu žurnalistu ir gamtininku Leonardu Grudzinsku (dabar jau miręs) - esame želdinę kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtosios sodybos teritoriją Guronių kaime - Švč. Mergelės Marijos Rožinio slėpinių kelią. Neužmirštami įspūdžiai.
- Tikriausiai dalyvavote ir urėdijos kultūriniuose renginiuose?
- O kaipgi! Stengiausi nepraleisti nė vieno miškininkų šventinio renginio. Jų urėdijoje būna ne tiek mažai, ne vien profesinės dienos minėjimai. Atsimenu iškilmingą sveikatingumo tako atidarymo netoli urėdijos ir Ščebnicos tvenkinio šventę su sporto varžybomis (varžėsi kelių miestų ir rajonų bėgikai), renovuoto urėdijos administracinio pastato atidarymo šventę, solisto Danieliaus Sadausko kompaktinio disko „Oi giria giria. Anykščių šilelis" pristatymą. Jame dalyvavo ir dainavo pats svečias. Visi tie renginiai buvo plačiai aprašyti rajono laikraštyje. Kol urėdija turėjo savo atstovus spaudai, keletą metų vienas „Kaišiadorių aidų" puslapis „Giria žalioji" per ketvirtį (arba ir dažniau) būdavo skiriamas miškininkams. Nebuvo pamirštami jaunųjų miškų bičiulių būreliai, rajono gamtosaugininkai, medžiotojai ir žvejai.
- Kiek žinau, jūs rašėte apie miškininkus ne tik spaudoje, bet ir savo knygose.
- Šiuo požiūriu pirmiausia noriu išskirti ne savo, o miškininko Vidmanto Zabarausko knygą „Darbai ir žmonės" (2008). Ji skirta Kaišiadorių urėdijos 90-mečiui (1918-2008). Tai urėdijos istorija. Ilgai Vidmantas nesiryžo imtis tokio atsakingo, daug laiko ir jėgų reikalaujančio darbo, tačiau urėdo S. Truskausko raginamas vis dėlto ėmėsi jo... Nuo pirmųjų skyrių ligi pat paskutinio jos taško buvau šios istorijos konsultantas, recenzentas. V. Zabarauskas trejus metus archyvuose rinko medžiagą, peržiūrėjo urėdijoje saugomus dokumentus, rajono ir profesinėje spaudoje publikuotus straipsnius, apklausė dešimtis miškininkų, peržiūrėjo savo archyvą (Vidmanto visa veikla susijusi su miškininkyste) - ir didelio formato 296 puslapių urėdijos istorija buvo parašyta. Jos sutiktuvės buvo surengtos Kaišiadorių kultūros centre. Skaitytojai ją gerai įvertino. Tai buvo džiugios akimirkos ir man. Apie darbštųjį miškininką tautotyrininką V. Zabarauską parašiau apybraižą „Visas gyvenimas - tarp žmonių ir knygų". Ji išspausdinta ne tik „Kaišiadorių aidų" laikraštyje, bet ir mano knygoje „Kaišiadorių krašto šviesuoliai" (2015). Apie vieną pirmųjų Kaišiadorių miškų urėdą Povilą Malvicą (1883-1953), kuris Kaišiadoryse dirbo nuo 1921 m. iki išėjimo į pensiją 1939 m., esu parašęs savo knygoje „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų" (2002).
- Jūsų artimas bendravimas su miškininkais, aplinkosaugininkais, gamtos mylėtojais nelieka neįvertintas, nepastebėtas. Štai Juozo Kundroto monografijoje apie jus „Pilnatvė" (2008) įdėta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edvardas Riepšas Miškininkų šventėje Girionyse įteikia jums Padėkos raštą (2007). Spaudoje buvo paskelbta, kad Gamtos bičiulių asociacija už ilgametį gamtosaugos idėjų viešinimą ir praktinę veiklą puoselėjant Lietuvos gamtą 2015 m. jums suteikė Gamtosaugos žymūno vardą ir apdovanojo specialiu ženkleliu.
- Savaime suprantama, kad man tai smagu, malonu. Nors aš jau nebedirbu redakcijoje (nuo 2016 m. rudens, man jau 79-ti), tačiau ryšys su miškininkais, aplinkosaugininkais nenutrūko. V. Zabarauską raginu toliau rašyti apie Kaišiadorių urėdijos girininkijas, atskirus miškininkus. Vidmantas jau parašęs ir paskelbęs kelis tekstus apie Būdos girininkiją, kurioje girininkais dirbo Žydavičiai, o prieškario metais dažnai čia medžioti atvykdavo LR prezidentas Antanas Smetona. Parašęs ir apie eigulį Stasį Šociką, darbštų žmogų, garsaus boksininko, du kartus Europos ir šešiskart SSRS sunkaus svorio bokso čempiono Algirdo Šociko tėvą. Surinkęs medžiagos ir iš kitų miškininkų veiklos barų, iš urėdijos garbios praeities. Nemažą dalį rašinių - ir apie miškininkų, aplinkosaugininkų šiandieninius darbo pasiekimus, iškylančias problemas.
- Nepaminėjote savo knygų „Brangiausias lobis" (padavimai, legendos, sakmės), „Sugrįžimai" (atsakymai į Dusmenų krašto metraštininkės Onutės Trepuilaitės-Virginavičienės klausimus), taip pat autobiografinių novelių rinkinių „Tolimosios atodangos" ir „Vidurnakčio pašvaistė". Jose ypač daug gražių žodžių skiriama gamtai, gimtosioms Pajautų apylinkėms. Tad leiskite priminti vieną kitą epizodą...
„Mano gimtinėje viskas sudėta į savo vietą: sodybos, raisto kemsynai, akmenys, takai ir keliukai, jų posūkiai, šarkų lizdai, bulvių kapčiai... Visur pavyzdinga tvarka, harmonija, įvairumo vientisumas. [...]
Čia viskas pažįstama! Kiekvienas krūmas, kiekvienas takelis, kiekvienas pakelės akmuo! Kaip lengva čia kvėpuoti! Kaip smagu žiūrėti į debesis, plaukiančius virš senelio eglyno! Viskas artima, viskas sava. [...]
Rodos, kad kiekvienas pakelės medis, viršūne linguodamas nuo vėjo, sveikinasi su manim. Augusios pakelės laukymėse jaunos pušaitės dabar jau lieknos, skarotos pušys kaip jaunamartės, nuometais pasipuošusios, tik ąžuolas, kurį pamenu, vis nesikeičia, truputį gunktelėjęs nuo metų naštos, nuleidęs šakas tartum rankas, pasiruošusias pasisemti vandens, nusiprausti laiko dulkes, nuovargį."
- Tikrai pakiliai jaučiuosi aplankęs tėviškę, vėl išvydęs jos nepakartojamus gamtos vaizdus. Apima nostalgija, užplūsta prisiminimai...
- Ačiū, kad neužmirštate savo gimtinės ir taip gražiai rašote apie mūsų kraštą. Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė
Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Albertas
2017-01-13 13:41
Šaunuolis Jonas.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)