2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Antanas Stasiukaitis: žurnalisto profesiją rinkosi tvirtai apsisprendęs

2020-11-18
 
Elena ir Antanas Stasiukaičiai prie Glūko ežero. 2006 metai

Elena ir Antanas Stasiukaičiai prie Glūko ežero. 2006 metai

Elena Stasiukaitienė
 

 

1937 metų rugsėjo 11-osios priešaušriu pasaulį išvydo Eleonoros ir Boleslovo Stasiukaičių pirmagimis. Neramią laukimo naktį tėvas išdrožė šv. Antano bareljefą - laimingi tėvai nedvejodami pavadino sūnų šiuo vardu.
Judrus, smalsus, šviesiaplaukis berniukas augo mažažemių valstiečių šeimoje, Panevėžio apskrities Išlaužų kaime. Kiekvienų metų gegužę, vienoje iš sodybų žmonės rinkdavosi į švč. Marijai skirtas pamaldas. Joms besibaigiant, prašydavo Stasiukaitienės užkelti ant suolo ją atlydėjusį Antanuką, kad šis garsiai sukalbėtų Dievo Motinai skirtą maldelę - šis vaikas bus kunigėlis, sakydavo. 
Atėjo metas leisti sūnų į mokyklą. Atokiame kaime jos nebuvo, tad teko rinktis artimiausią, veikusią Ramygalos miestelyje. Išnuomoję kambarėlį, sutarė su jo šeimininke Virpšiene ir dėl mokinuko maitinimo. Tad mokslo metais, kiekvieną sekmadienį Stasiukaičiai, pasikinkę arklį ir sudėję krepšį maisto dardėjo į Ramygalą, o šeštadieniais po pamokų Antanas su klasės draugu dešimtį kilometrų žvyruotu keliu pėstute eidavo namo.
Po karo, persikėlus gyventi į Ramygalą, Stasiukaičiams vaduotis iš skurdo padėjo tėvo Boleslovo įgimti meniniai gebėjimai, „vyriškų" amato darbų žinojimas. Jis meistravo visa, ko reikėjo žmonėms, bet to drožė, tapė, darė kryžius, karstus. Miestelio gyventojai ėjo su prašymais išdekoruoti buto sienas, sumūryti krosnį, nutapyti paveikslą, užrašyti sveikinimo ar atsisveikinimo žodžius. Puikų meistrą kvietėsi ir kunigai: iki šių dienų Panevėžio rajono Vadoklių ir Ramygalos bažnyčių šventoriuose stovi Boleslovo daryti ąžuoliniai kryžiai.
Antanas nuo mažų dienų visur talkino tėvukui, sukiojosi ir virtuvėje šalia mamutės (taip švelniai visą gyvenimą Eleonorą Stasiukaitienę vadino visi trys vaikai - Antanas ir dvi jo jaunesnės seserys - Stasė ir Julija). „Mokslai" šalia tėvų labai pravertė sukūrus savo šeimą. Baigęs vidurinę mokyklą, Antanas kuri laiką dirbo vietos bibliotekoje, talkino kino mechanikams, rašė žinutes rajono laikraščiui. Žurnalistika jį sudomino draugai, dirbę šio laikraščio redakcijoje. Svarstė ilgai, bet tvirtai nusprendė rinktis žurnalisto profesiją.
Sėkmingai įstojo ir 1962 metais baigė žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Dar studijų metais pradėjo dirbti „Tiesos" dienraščio redakcijos laiškų skyriuje, vėliau perkeltas į žemės ūkio skyrių. Stropus, pareigingas, kūrybingas žurnalistas netrukus tapo redakcijos atsakinguoju sekretoriumi, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
Per trisdešimt vienerius darbo „Tiesoje" metus jis skersai ir išilgai apkeliavo Lietuvą. Straipsniuose rėmėsi žemės ūkio specialistų, mokslininkų argumentais, pagarbiai rašė apie eilinius kolūkiečius, šeimas, kurių vaikai siekė mokslo ir rinkosi agronomo, mechanizatoriaus, miškininko profesijas.
Antanas skaudžiai išgyveno 1990-ųjų įvykius Vilniuje. Ginkluoti sovietų desantininkai tuomet įsiveržė į Spaudos rūmus ir, grasindami susidorojimu, išvarė lauk ten dirbusius žurnalistus, spaustuvininkus. Kartu su kitų redakcijų darbuotojais Antanas rengė specialų laikraščio numerį (atspausdintą Panevėžyje) apie okupantų siautėjimą.
Permainos Lietuvoje privertė pasukti į ekonominę spaudą. Dirbo leidiniuose „Permainos", „Šalies ūkis", „Litas" - tačiau pastarieji gyvavo trumpai. Palikti redakcijas teko patyrus ir materialinių nuostolių. 1997-2005 metais dirbo „Valstiečių laikraštyje", po to talkino „Žaltvykslės" leidyklai. 
Šeimą Antanas sukūrė 1961 metais. Tuo metu dirbau Respublikinėje (dabar - Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka), periodinio leidinio „Bibliotekų darbas" (dabar - „Tarp knygų") redakcijoje. Išauginome dvi dukras - Eglę ir Audronę, abi baigė aukštuosius mokslus.
Lygumų krašte gimęs ir augęs Antanas Stasiukaitis buvo ramus, principingas, visuomet laikėsi duoto žodžio, brangino šeimą. Atostogaudamas ir laisvadieniais mėgo būti gamtoje, ypač - grybauti. Daug fotografavo, skaitė, kartais paimdavo ir pieštuką, mokėjo ir mielai imdavosi ūkio darbų. Dažnai lankydavosi Ramygaloje, kol buvo gyvi - padėdavo tėvukams, dalyvaudavo kraštiečių klubo sueigose. Įdomia ir prasminga klubo veikla rūpinosi du šviesuoliai- pedagodė Birutė Mikėnienė ir gerai žinomas Lietuvoje Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis. 
Žurnalisto patirtis kaupėsi kartu su kolegomis lankant užsienio šalis - teko rašyti reportažų ciklus apie Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos ekonomiką, vyriausybinės delegacijos sudėtyje vykti į Kiniją.
Antanas niekada nesiskundė sveikata. Staigi mirtis pakirto gatvėje, įpusėjus septyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Kairėnų kapinėse.
Antanas Stasiukaitis bus gyvas, kol jį prisiminsime.

 

 Vilnius, 2020 m. lapkričio 17 d.

 

Iš spaudai ruošiamos "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos": 

 

Stasiukaitis Antanas *1937 09 11 Išlaužas (Panevėžio apskr.) - 2007 04 25,Vilnius, žurnalistas, redaktorius. 1955 baigė Ramygalos vidurinę mokyklą, 1962 - VU žurnalistiką. 1961-91 dirbo dienraštyje Tiesa. Dirbo koresp., žemės ūkio skyriaus vedėju, ats.sekretoriumi, vyr. redaktoriaus pavad. 1990, sovietų desantininkams užėmus Spaudos rūmus, kartu su kitais rengė specialų laikraščio numerį apie okupantų siautėjimą. Nuo 1992 - laikr. Litas vyr. redaktoriaus pavad. 1997 - laikr. Šalies ūkis vyr. redaktorius. 1997-2005 Valstiečių laikraščio koresp. Vėliau talkino Žaltvykslės leidyklai. Daugiausiai rašė žemės ūkio, kaimo, ekonomikos temomis. Parengė reportažų ciklus apie Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos ekonomiką, vyriausybinės delegacijos sudėtyje vyko į Kiniją. Palaidotas Vilniaus Kairėnų kapinėse. Pav. 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-11-18 14:00
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Juozas Stasinas

2020-11-29 16:41

Šviesios atminties Antaną atsimenu nuo tų laikų, kai 1989 metais įkūriau leidyklą ir pradėjau leisti "Tėviškės gamtą". Antanas, kaip patyręs žurnalistas, ne tik talkino man, brandžiausius metus paskyrusiam gamtosaugai ir neturinčiam pakankamos patirties leidyboje, bet ir aktyviai bendradarbiaudamas laidžiamame mėnraštyje. Jam nebuvo svetima gamtosaugos tema nuo tų laikų, kai dirbo "Tiesos" redakcijoje. Prisimenu Jo geranoriškumą ir aktyvų dalyvavimą su kolega Keziu nušviečiant "Tiesoje" respublikinės apžiūros "Duona ir grožis iš vienų rankų"eigą, apžiūros rezultatus, o tai pat padedant tuometiniam labai gerbiamiam gamtosaugininkui Viktorui Bergui redaguoti skaitytojų pamėgtą skyrelį "Gamta ir žmogus". Ir šiandien Antaną prisimena visi leidyklos darbuotojai.
Malonu, kad Antano žmona neleidžia nusėsti užmaršties dulkėms ant Jo šviesaus portreto.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

T.K.

2020-11-20 14:28

Su Antanu teko ilgokai dirbti Tiesoje. Geras kolega buvo

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media