Žurnalistas irgi žmogus

O štai kaip atrodė kaimo jaunimas, kurio, kaip teigia tie patys prisiminimų autoriai, „kaime buvo daug. Sekmadieniais vasarą būriu eidavo po kaimą ir dainuodavo. Būdavo ir šokiai. Šokdavo kadrilių, eidavo ratelių su dainom. Apsirengę būdavo namie austais rūbais ir apsiavę klumpėmis. Pasakojama, kad senovėje šokius pasidarydavo pirties patalpose. Sekmadieniais linksmindavosi iki vakaro, o vakare grįždavo namo, kad padėtų tėvams ,,apsiruošti".

Kaip atrodė kaimo pirkia, pasakoja 86-erių metų Mikalina Bukelienė (pasakojimą 1971 m. užrašė Aleksas Untanas). Specialiai pateikiu dalį užrašo svylioniškų tarme: ,,Pečius stovėjo prie durų. Priešpečius buvo dzidelis (= didelis) i možnėjo (= galima buvo) sėdėcie (= sėdėti). Ryti (= ryte) maži vaikai sėdėdavo un (= ant) priešpečiaus ir valgydavo blynus. Pečių kūrano (= kūreno) nuo durų. Kartais visa šeimyna miegodavo un pečiaus. Pečius buvo statomas iš molio. Kačergos (= tokie įrankiai) stovėjo kumpi (= kampe), prie durų. Pečių šluodavo pušini šluotu, uždėtu un kuolo. Pirkia buvo be padlogo (= grindų). Koks kambarys be stalo (toliau pasakosiu literatūrine kalba). Taigi stalas būdavo ilgas, beveik 2 metrų: stalčiuose laikydavo duoną, medinius šaukštus. Stalą apdengdavo daugiausiai tada, kai pasirodydavo svečiai, dažniausiai per Kalėdas, Velykas, kitas religines šventes. Valgant stalą papuošdavo staltiese. Na o prie stalo stovėjo suolai: jie buvo gaminami iš vienos ištisinės lentos. Už pečiaus - iš lentelių, lentų sukalta lova: ant jos šiaudai, apdengti margieniu (grubiu, storu, pačių austu audeklu). Šiaudus keisdavo nedažnai.

Pasidairyt į ,,pasaulį" galėjai pro mažus langus. O maži jie buvo dėl to, kad stiklo mažiau reikėtų ir kad šiluma daugiau išsilaikytų. Langai niekada nei dieną, nei naktį nebuvo ,,užkarti" (buvo be užuolaidų); juos valydavo prieš Velykas, Sekmines, kai kurias kitas religines šventes. Prieš Kalėdas neįmanoma išplauti, nes jie ledo gėlėm išpuošti. Lygiai tokiais laiko intervalais plaudavo lentines grindis (tokių mažai būdavo: daugiausiai molinės). Vieną kartą per metus ir durys sulaukdavo šventės: jas nuplaudavo šiltu vandeniu. 

Tai kas gyveno tuose namuose? 1976 metų duomenimis, kaime gyveno 185 gyventojai: pavardės daugiausiai lietuviškos. 16 Kairių, 10 Pirštelių, 6 Laukių, 5 Jasiulių, 5 Dešukų, 5 Anoškų, po kelias Latakų, Subačių, Skyrelių, Avinų, Burokų. Mažeikų, Meškelių, Povilėnų... Keistokai įsiterpusios Čalkinų (3 žmonės), Lisorų ar Lisovų (2 žmonės) pavardės. Turėkime galvoje, kad šis Lietuvos kampas patyrė lenkmetį, bet, sprendžiant pagal pavardes, lietuviškumo neprarado.

Iš namų prie darbų. Darbai, darbai, darbai... Jie, kaip ir visoje Lietuvoje - panašūs. Pavasarį - naują gyvybę įterpiant, vasarą - ją puoselėjant ir laukiant, laukiant, rudenį - džiaugiantis įterptuoju, koks jis bebūtų, žiemą - brandinant mintį pavasariui. 

Be abejo, kaip ir visi žmonės, taip ir čia gyvenantys, sirgdavo įvairiomis ligomis. Kuo gi gydydavosi? Pasak 76-metės J.Povilėnienės (pasakojimą 1969 m. užrašė R.Burokas), nuo vidurių negalavimų gerdavo ramunėlių, pelūno arbatą, jei viduriuojama, padėdavo užvirta jauno ąžuolo žievė, kosulį numalšindavo avietienojais (priskuta jų žievės ir užverda), išdžiovintų liepos žiedų arbata; užvirti šuns taukai gydė plaučius, išgąstį kaip ranka nuimdavo degtinėje išmirkytas varenčius (?), širdies ligas gydė išdžiovintomis ir išvirtomis centurijomis (drugžolė, gumbažolė, šimtažiedė, širdies žolė, trūkiažolė), dieglius malšindavo išvirtų kmynų arbata, išnirimus - sutrinta ir pridėta prie išnirusios vietos perkūnrope, netgi nuo maliarijos buvo vaistas: po stiklinę geriamas išvirtos gyvatės antpilas.

Tikima ir burtais. Anot 86-metės Mikalinos Bukelienės (tiek metų jai buvo 1971 m., o pasakojimą tais metais užrašė Aleksas Untanas), per kūčias į vandens pripildytą lėkštę palengva leisdavo dvi vienodas adatas: jeigu abi adatos susiliesdavo galvutėmis, tai panelė ištekės, jeigu ne, tai liks dar pamergaut.

Panelė (kaimo tarme (= merga) atsigula 5 lovą ir apsiberia save avižomis, jei naktį sapne pamato tą, kuris ateina avižų rinkt: už jo ir ištekės, o jei nieks sapne neateina: dar ne laikas tekėti.

Vištas dažnai laikydavo papečkyj, tai panelė įkišdavo ranką ten ir jei sučiupdavo gaidį, tai ištekės, jei vištą - neištekės. Tai tik dalelė Mikalinos užrašytų burtų.

Taigi lietuviškas kaimas gyveno savo gyvenimą: kūrė šeimas, gimdė, juokėsi ir verkė, gydėsi ir tikėjo ar netikėjo burtais.

O kas dabar šitam kaime? Pasak Adutiškio seniūnės Astos Galatiltienės, Svylionyse realiai gyvena 18 šeimų, deklaruotas 51 žmogus, realiai gyvena 39 žm. Taigi nuo 185 gyventojų 1976 metais iki 39 šiais! 

O aplinkui kas? Tos pat seniūnijos vyriausiosios specialistės Daivos Gavrilovienės teigimu, dešimtyje kaimų - Piršteliškėje, Bandariškėje, Kairiškėje, Baltūniškėje, Eimunyje, Lazdinėliuose, Lasiuose, Subatiškėje, Pamolupyje, Svylėje - jau neberūksta kaminų dūmai: liko tik šių vietovardžių pavadinimai.

Norisi tikėti, kad taip neatsitiks su mano gimtuoju kaimu Svylionimis. Labai norisi.