2018 m. lapkricio 17 d., Šeštadienis

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 11 dalis

2018-01-26
 
Algirdas Linkus ir Laisvė Linkuvienė

Algirdas Linkus ir Laisvė Linkuvienė

 

Romas BACEVIČIUS

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

Laisvė LINKUVIENĖ, 1991 metais dirbusi Pedagoginio instituto leidžiamo laikraščio „Tarybinis pedagogas" korespondente, bet buvusi dekretinėse atostogose, dabar - Valstybinės mokesčių inspekcijos Administravimo ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė, UAB „Apskaitos ir audito žinios", leidžiančios laikraštį „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos", direktorė.

 

Pirmiausiai noriu paklausti, kas sugalvojo Tavo vardą? Juk turbūt Laisvės vardą kai kas tada galėjo suprasti kaip savotišką pasipriešinimą?

Vardas atėjo į galvą vienu momentu abiems tėvams, bet garsiai pirmas ištarė tėtis. Ilgą laiką, kol nepradėjau eiti į mokyklą, mane šaukė kitu vardu, šis buvo tik dokumentuose įrašytas.

Baigusi studijas dėl paskyrimo nesijaudinai, nes jau dirbai „Komjaunimo tiesoje". Kaip ten atsidūrei dar būdama studente?

Studijuodama ketvirtajame kurse, atlikau praktiką ,,Komjaunimo tiesoje", vieną mėnesį viename skyriuje, kitą - kitame, tad kolektyvą pažinojau. Bebaigiant penktą kursą, kurso draugas Valdas Valiukevičius, kuris pats jau dirbo ,,Komjaunimo tiesoje", pasakė, jog ten reikalinga korektorė. Kuo greičiausiai nuvažiavau, ir  priėmė. Redaktorius tada buvo Robertas Grikevičius. Korektore dirbti spaustuvėje reikėjo kas antrą dieną, tai galėjau ir diplominį darbą užbaigti, ir egzaminams pasiruošti. ,,Komjaunimo tiesoje" korektore  išdirbau neilgai - porą metų, paskui perėjau į ,,Tarybinį pedagogą" - Vilniaus pedagoginio instituto laikraštį dirbti pagal specialybę - korespondente. 

Tavo pirmoji darbovietė tapo vieta, kur artimiau susipažinai ir ištekėjai už ketveriais metais anksčiau žurnalistiką baigusio Algirdo Linkaus. Ar studijų metais nepastebėjote vienas kito?

Dar ne. Studijų metais buvo mokslas, kelionės, etnografinė veikla. Ištekėjau jau dirbdama   Pedagoginiame institute.  

Tavo vyras buvo „Komjaunimo tiesos" (vėliau - „Lietuvos ryto") Sporto skyriaus korespondentas, gerai išmanė sporto reikalus. O ar Tau sporto tema buvo kiek nors svarbi? Ar drauge su juo į sporto varžybas neidavai?

Sportu šiek tiek domėjausi tik atskiromis šakomis. Esame buvę kelis kartus sporto varžybose, tačiau  tai buvo jo virtuvė, konkurencijos jam nesudariau.

Nors 1991-ųjų pradžioje auginai dukrą, bet turbūt vis tiek sekei, kas dėjosi prie Seimo? Gal ir pati neištvėrei nenuvykusi pabūti tarp Laisvės gynėjų? Ką prisimeni iš to laiko?

Tada raminausi, maniau, vis tiek jau pasaulis žino, kas pas mus dedasi, gal nebus kaip Kaukaze. Tačiau kai vyras paskambino ir pasakė, kad juos išmeta iš Spaudos rūmų ir pastatą užiminėja kareiviai, pasidarė baisu. Metamas iš Spaudos rūmų, jis dar nusičiupo spausdinimo mašinėlę - savo darbo įrankį, o visus savo dokumentus per tą sumaištį paliko. Kitą dieną mano mama atėjo pas kareivius ir išprašė, kad atiduotų jo dokumentus. Gyvenome tokiame rajone, kur buvo garsiai leidžiama „Kaspervizija". Kaimynus reikėjo įtikinėti, jog Sąjūdis nieko neiššaudys. Sausio 13-ąją iš ryto atvažiavo mama ir mus išleido į miestą, pati liko prižiūrėti vaiko, mums sakė eiti prie Seimo, žiūrėti, kas ten vyksta, nors yra aukų. Ji gyveno Karoliniškėse, tai girdėjo visus šaudymus. Nuvažiavome prie Seimo, ten pabuvome su visa tauta, o vakare grįžome namo. Kadangi turėjome laidinį telefoną, nuolat susisiekdavome su draugais ir bendrakursiais. Jeigu ką - rašomoji mašinėlė yra, patalpos yra, popieriaus susiveiksim...

Kaip Jūsų šeimą paveikė „Lietuvos ryto" privatizavimas? Ar vėliau ką nors laimėjote ar praradote? Juk visa tai, kaip sekėsi jam, turėjo įtakos ir Tau, Tavo gyvenimui?

Iš pradžių praradome. Privatizuojant ,,Lietuvos rytą" akcijos buvo paskirstytos nevienodai, tad susidarė nepatenkintųjų grupė, mano vyras ir dar keli darbuotojai turėjo išeiti iš darbo. Tai buvo labai sunkus metas, nes viskas supuolė į vieną - privatizavimas, išmetimas iš darbo, sausio įvykiai, maža dukrytė. Vienu  momentu vienintelis šeimos pajamų šaltinis buvo gaunami pinigai už vaiką iš Pedagoginio instituto.  ,,Lietuvos ryto"  akcijas vyras pardavė atgal redakcijai, kad nebūtų daugiau su ja susijęs. Už tuos pinigus nusipirkome sofą-lovą, daugiau nieko neišėjo. Vyrui pradėjus dirbti ,,Apskaitoje ir kontrolėje",  pamažu ėmėme stotis ant kojų. Pardavėme kambarį bendrabutyje ir nusipirkome butą. Ir automobilį - pirmąjį „Volskswagen Golf", kuris kartais neužsivesdavo, ir jį tekdavo stumti, bet vis tiek tai jau buvo žingsnis pirmyn. 1998 metų pradžioje pradėjome leisti „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijas" - tada vyras  kartais prasitardavo, jog jei būtų likęs „Lietuvos ryto" redakcijoje, tiek nebūtų pasiekęs. Taigi galiausiai privatizavimas mums išėjo į naudą, tačiau nieko nebūtume pasiekę be Lietuvos Nepriklausomybės. Jeigu visuomeninė santvarka nebūtų pasikeitusi, tai svajonių viršūnė būtų - atidirbus 20 metų gauti butuką, bent jau dviejų kambarių, o apie automobilį galėjome tik pasvajoti!

1998 metų sausio 7 dieną vyras ėmė leisti laikraštį vadovams, buhalteriams, finansininkams, auditoriams „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijas", nors jau nuo 1997-ųjų ėjo „Mokesčių žinios". Kodėl būtent tokį laikraštį leisti nusprendė? Juk vyrui turbūt labiau sportas patiko? Kokia buvo to laikraščio pradžia? Kiek Tu prie to laikraščio prisidėjai?

1991 metais vyras buvo be darbo, aš - vaiko priežiūros atostogose. Per Žurnalistų sąjungą vyras sužinojo, jog buhalteriai ieško laikraščio redaktoriaus, taigi jis tapo pirmuoju ir vieninteliu nuo 1991 metų vasario 8 dienos pradėto leisti  laikraščio „Apskaita ir kontrolė"  redaktoriumi. Laikraščio steigėjai buvo Valstybės kontrolė ir Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija (LBAA). Redakcija - kambarėlis Valstybės kontrolės rūsy. Tai buvo pirmasis laikraštis buhalteriams Lietuvoje, dvisavaitinis vieno lanko leidinys. Jis ėjo 1991-1997 metais. Tad „Apskaita ir kontrolė"  pradėjo eiti daug anksčiau  už „Mokesčių žinias". Ilgą laiką leidome laikraštį dviese.  Algis redagavo, ieškojo autorių, pats rašydavo straipsnius, aš skaičiau korektūrą, taisiau stilių, verčiau. Daug idėjų pateikdavo  LBAA prezidentai - hab. dr.prof. Jonas Mackevičius ir vėliau - doc. dr. Ona Žėkienė. Beje, XX amžiaus dešimtasis dešimtmetis iš tiesų buvo kaip koks „Nepo" laikotarpis, dabar net smagu prisiminti.

Už investicinius čekius privatizavome kambarį bendrabutyje, ir dar liko, vaiką „nusipirkome". Redakcija persikėlė į Kosto Kalinausko gatvę - čia, pirmajame aukšte, nupirkom tokias patalpas, kur grindyse žiojėjo didelės skylės, o nuplėšus tapetus, nukrito siena. Vyras darė remontą, tada dar neturėjome automobilio, todėl plytas teko vežti su taksi. Krovinių pervežimo paslaugos irgi nebuvo  arba ji buvo nepasiekiama. Priešais keturių aukštų pastatą vietoj buvusio medinio namuko išsimūrijo bankas. Aišku, aš ėjau ieškoti teisybės pas architektą. Po kurio laiko man paskambino banko apsauginis ir pasiūlė išnešti su „baltom tapkėm". Į redakciją buvo priimta daugiau darbuotojų. Asociacija irgi stiprėjo, rengė mokymus, stovyklas.  Algirdas buvo visa galva pasinėręs į darbinę veiklą. Tačiau 1997 metais mirė LBAA prezidentė  O. Žėkienė.  Po jos mirties, 1997 metais, vyras nebenorėjo  priklausyti nei nuo valstybės įstaigų, nei nuo visuomeninių organizacijų, taigi įkūrė UAB „Apskaitos ir audito žinios" ir nuo 1998 metų sausio  ėmėme  leisti laikraštį  „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos",  kuris  tęsė „Apskaitos ir kontrolės"  tradicijas.

O sportas vyrui patiko visą gyvenimą - jis buvo aistringas „Žalgirio" gerbėjas,  pats su draugais kas savaitę eidavo pamėtyti kamuolio į krepšinio aikštelę, važiuodavo į Europos krepšinio  čempionatus, taip pat  dalyvaudavo rengiant galiūnų varžybas.

Kaip pirmaisiais metais sekėsi „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų" leidyba? Kaip pavyko sutarti su bendrasavininkiais?

Kiek pamenu, viskas ėjosi normaliai. Mes patys ir buvome keturi akcininkai bendrasavininkai - tie  darbuotojai, kurie atėjo iš „Apskaitos ir kontrolės" ir kurie kartu dirbome. Iš esmės laikraštis pakeitė pavadinimą ir leidėjus, o kryptis liko ta pati - šviesti visuomenę mokesčių ir apskaitos klausimais, burti  buhalterius, nagrinėti ir spręsti  jų problemas.

Kodėl vyras vėliau priėmė sprendimą išpirkti „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų" akcijas?

Steigdamas įmonę vyras išsipirko kontrolinį akcijų paketą.

Kaip tapai Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos atstove spaudai?

1999 metais, įsikūrus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip ir kitoms 10 apskričių  mokesčių inspekcijų, dalyvavau konkurse į atstovo spaudai vietą, ir nuo gruodžio mėnesio pradėjusi, atstove spaudai dirbau iki 2007 metų. Po to buvo įsteigtas Viešųjų ryšių skyrius, ir atstovai spaudai keitėsi kasmet. Šiuo metu dirba jau tryliktas. Kadangi esu valstybės tarnautoja, šioje inspekcijoje teko dirbti ir kituose skyriuose.

2013 metų birželio 24-ąją netekai vyro. Tada turbūt ne tik namų, keturių dukrų mamos, bet ir visi leidybos rūpesčiai gulė jau ant Tavo pečių? Kaip Tau sekėsi su jais susidoroti?

Iš tiesų tai darbų labai daug, ir rūpesčių daug. Iki šiol dorojuosi. Daug padėjo draugės, kolegos, dukros. 

Papasakok, kokia yra „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų" misija? Ar jo skaitytojai yra tik įmonių vadovai, buhalteriai, finansininkai, auditoriai?

Šiemet laikraščiui ,,Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos" sukako 20 metų. O kaip įmonei tai yra daug. Jei trumpai ir konkrečiai, tai laikraščio misija - padėti buhalteriams ir finansininkams.  Skelbiame konsultacijas, pasakojame apie buhalterių kasdienį gyvenimą, nuolat pateikiame  oficialių  dokumentų. O dėl skaitytojų, tai belieka pridėti studentus ir prenumeratorių artimuosius, kurie patyliukais irgi nusitveria laikraštį. Kiekvieno laikraščio misija yra šviesti visuomenę, o dar geriau - sąžiningai šviesti.

Kadangi laikraštis daugiau aiškina apie vadovams, buhalteriams, finansininkams, auditoriams svarbius dalykus, todėl turbūt valdžios nekritikuoja, o tik nurodo, kaip teisingai vykdyti jos priimtus įstatymus, nutarimus, potvarkius, skelbia oficialius dokumentus?

Be abejo, kiekviename numeryje skelbiami oficialūs dokumentai. Tačiau redakcija pateikia  visokių nuomonių. Ir reakcijos sulaukia įvairios, netgi iš labai garbingų institucijų kartais pasipila skambučiai, būna, kad ir autoriai terorizuojami. Kartais pagalvoju, jog grįžta 1990 metai, tik dar labiau ciniškesni. 

Vis dėlto gal toks išskirtinis laikraščio bruožas yra, kad nesiveliam į politines peripetijas, tačiau tik šiuo metu. Nes niekaip negaliu patikėti, kaip galima vis geriau ir geriau formuoti perteklinį biudžetą, kai kasmet  bene po penkiasdešimt tūkstančių darbingų žmonių palieka mūsų šalį. Kažkas mums labai stipriai meluoja.

Dažna redakcija yra turėjusi bylinėtis teismuose dėl įvairiausių dalykų. Turbūt šiam laikraščiui to neteko patirti?

Teko patirti ir bylinėjimosi, ir areštuotų sąskaitų laiką. Ir žmonių gaila, kurie nuo to nukentėjo. Kas iš to, kad laimi bylą, bet prarandi žmogų? Visomis išgalėmis geriau teismų išvengti, nes ir laimėjus bylą nervų išeikvojama per daug.

Kas yra laikraščio patariamoji kolegija, kas tokią sugalvojo?

Patariamoji kolegija prasidėjo dar „Apskaitos ir kontrolės" laikais. Tai yra savo srities profesionalai, mūsų autoriai, į kuriuos kreipiamės patarimų, ir kurie mums rašo straipsnius.

„Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų" laikraščio tematika yra labai specifinė, turbūt todėl redakcijos metrikoje matau vienintelę žurnalistę Olitą Montvydienę? Ar ji rašo vien apie žmones, mėgstančius skaičiuoti, o galbūt apie plačiajai visuomenei įdomius dalykus: pavyzdžiui, pasakoja apie tų žmonių kasdienybę, jų gyvenimą ne darbe, o namuose, per atostogas, pramogas, pomėgius, nesusijusius su darbu?

Na, iš tiesų žurnalistai  yra keturi, gal tik metrikoje pareigose ne viskas atsispindi. Tai profesionalūs darbuotojai, Tai - redaktorius Romas Dikčius, kalbos redaktorė Jolanta Niaurienė, -  kurie kiekvienas puikiai išmano savo darbą, tik laikraščio tematika nubrėžia savo rėmus. Olita Montvydienė yra aprašiusi ne vieną šimtą Lietuvos buhalterių - jų kasdienybę, renginius, šventes. Bemaž kiekvieno numerio 15-ajame puslapyje - rubrika ,,Būkime pažįstami, o joje - pasakojimas apie kažkurį Lietuvos buhalterį ar finansininką. Tai - atmintis ateinančioms kartoms. Spausdintas žodis išliks per šimtmečius, netgi dingus elektrai ir internetui.

Turite ir konkurentų - juk „Buhalterija: apskaitos ir mokesčių apžvalga", „Mokesčių žinios" labai panašūs į „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijas". Bet kiekvienas konkurentas turbūt verčia labiau stengtis, ieškoti naujovių, būdų būti įdomesniems?

Be abejonės. Be to, gyvenimas nestovi vietoje - vieni atsiranda, kiti pranyksta, treti - keičiasi. Čia išvardinti leidiniai kiekvienas yra truputį kitoks, turi savo specifiką, savo skaitytoją. Kaip sakė mano vyras - „kiekvienas ras savo vietą po saule".

Kas yra pagrindiniai reklamos užsakovai? Ją užsako turbūt visuose šiuose laikraščiuose?

Pagrindiniai  reklamos užsakovai - audito ir buhalterinės įmonės. Jei tiksliau - buhalteriams šiuo metu yra leidžiamas jau tik vienas popierinis laikraštis - ,,Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos". ,,Buhalterija" yra žurnalas, o ,,Mokesčių žinios" - elektroninis leidinys.

O ar su konkurentais bendraujate, ar nežiūrite vieni į kitus kaip į priešus?

Su vienais bendradarbiaujame, su kitais - bendraujame, su dar kitais - susiskambiname ir šiaip pasiplepame, yra ir tokių, su kuriais nebendraujame.

Kokią matai „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų" ir kitų panašių laikraščių ateitį?

Popierinių laikraščių leidyba šiuo metu - tai didelė prabanga. Tai kaip kavos gėrimas iš porceliano indų. O mums juk jau siūloma cafe latte iš popierinių puodelių, daug ir pigiai. Laikraščiai išsilaikys ir turės ateitį, jei turės šalia kažkokį verslą, kuris jį remtų ar didelę reklamą, ar rėmėją, kurio reikalavimus vykdys.

Šiaip valstybės politikoje matau didžiulę spragą, kai į Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondą nusitaikiusi ir LRT, su valdišku finansavimu, visomis privilegijomis ir už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus skatinanti emigraciją. Vis dar viltingai laukiame Seimo sprendimo dėl PVM lengvatų leidiniams.

Turbūt kartais ir kitus laikraščius ar žurnalus bent pavartai, gal kartais ir televiziją įsijungi. Kokias mintis kelia šiandieninė žurnalistikos būklė? Kas Tau labiausiai užkliūna?

Ir laikraščius pavartau, ir televiziją įsijungiu. Būklė yra negera. Pernelyg ideologizuota žiniasklaida panaši į sveiką vaiką, kurį augina surištą narve, ir jis tada tampa neįgalus. O tada negali objektyviai vertinti tikrovės. Man labiausiai užkliūna Europos Sąjungos atsisakymas krikščioniškų vertybių, ypač šeimos vertybių. Nebus šeimos - nebus ir valstybės. Ar to ir siekiama?

Ar pranašumas, ar trūkumas, kai laikraščio savininkai, redaktoriai ir korespondentai yra žurnalistai?

Be abejo, pranašumas. Jie bent supranta redakcijos virtuvę ir bent jau šiek tiek laikosi etikos.

Kaip Tau atrodo, ar žurnalistikai yra gerai, kai savininkas ir redaktorius gali būti turbūt bet kas, o visą darbą atlieka jiems tarnauti turintys ir nurodymus, ką bei kaip rašyti, vykdantys žurnalistai?

Man atrodo, kad žurnalistikai tai yra labai blogai. Tik nesutikčiau, jog savininkas yra ,,bet kas". Jeigu jis savininkas, vadinasi, arba investavo daug pinigų, arba stipriai rizikavo, kurdamas verslą. O žurnalisto pasirinkimas, kuriam savininkui eiti dirbti, kaip ir kiekvieno samdomo darbuotojo. Tik šioje vietoje yra didžiulė moralinė duobė, kai duodamas užsakymas ir žurnalistas turi parašyti  priešingai savo įsitikinimams, arba  jo darbas suredaguojamas nebeatpažįstamai. Manau, jog turi būti  kažkoks privalomas verslo ar ekonominis švietimas, pamokantis, kaip kurti verslus patiems, kad žurnalistai sugebėtų taptų leidinio ar verslo savininkais.

Iš Tavo vyro Algirdo bendrakursių girdėjau, kad jis buvo žodžio žmogus, nesisvaidydavo nepamatuotais pažadais, o iškilus problemai visuomet atskubėdavo pagalbon, moraliai bei materialiai paremdavo buvusius ir Telšių rajono Žarėnų vidurinės mokyklos, kurią buvo baigęs, ir universiteto bendramokslius. Ar žinai tikslų atsakymą apie jo ligos priežastį?

Algis kaskart važiuodavo į klasės susitikimus, ir į kurso važiavo. Turėjo draugų, bendraminčių. Nepamiršdavo, nei kas jam gero yra padaręs, nei kas - blogo. Tikslaus atsakymo dėl jo ligos nežinau, tačiau numanymų esti visokių.

Mūsų kurso kuratorius Virgilijus Juodakis, keturių vaikų tėvas, visada gyrė tas mamas, kurios pagimdė daugiau vaikų ir per kurso susitikimus kaip pavyzdį vis rodydavo į Tave. Ar iš didelių šeimų judu su vyru buvote? Ar labai sunku buvo auginti keturias dukras, ypač tapus našle? Gal dukros, netekusios tėvo, irgi labiau padėjo susidoroti su namų rūpesčiais?

Mano vyras iš trijų vaikų šeimos, aš - iš dviejų. Niekad nemaniau, kad turėsiu keturis, bet dabar tuo labai džiaugiuosi. Vaikai yra didžiausia Dievo dovana ir didžiausias turtas. Vaikus auginti nesunku, jeigu jie neserga. Suaugusios dukros gyvena atskirai, tik jauniausia dar su manimi. O buitimi visą laiką reikia rūpintis, namų rūpesčiai yra tokie patys kaip ir pas visus.  

Turi keturias dukras. Turbūt mamai norėtųsi visas jas matyti Lietuvoje? Ar apie emigraciją jos negalvoja? Gal kuri pasuko tėvų keliu?

Taip, iš tiesų norėčiau visas matyti Lietuvoje. O kaip likimas susiklostys - nežinia. Mes juk visi buvome labai dideli patriotai, tačiau aš noriu, kad mano vaikams būtų saugu Lietuvoje. Apskritai, kad Lietuvos vaikams, nesvarbu, kokios jie tautybės ir socialinės kilmės, būtų saugu Lietuvoje. Kad jie turėtų sveikatos, namus, darbą, ir nebijotų vakare grįžti namo. Nevarykime jų į tuos Vakarus, nes jie iš ten negrįš. Vis dar tikiu, jog šioje šalyje galima sukurti normalią  ir saugią valstybę. Nebijau studijų, kvalifikacijos kėlimo, turistinių kelionių į jokį užsienį - tai puiku dėl bendro išsilavinimo.  Bet jei ten liks dirbti, tai įleis šaknis ilgam arba visam.

Dėl tėvų kelių - dukros užaugo redakcijoje, tai apie tą darbą daugiau ar mažiau žino. Specialybes rinkosi skirtingas, tačiau parašyti ar nufotografuoti nei vienai nėra problema. Rimčiau į tą sritį kibo jaunesnė dukra, kuri studijuoja komunikaciją. Na, ateityje matysim, kas bus.   

Ar gali ką nors patarti žurnalistams apie jų ateities socialines garantijas? Gal artėjant pensijai reiktų mesti tą darbą ir eiti pasiieškoti ko nors geriau apmokamo, galbūt kam nors „parsiduoti", kad keliais eurais ją užsidirbtume didesnę?

Neturiu geresnio patarimo, kaip perskaityti Roberto Kijosakio knygą „Du tėčiai - turtingas ir vargšas", arba kokią nors kitą jo knygelę, ir ją reikia perskaityti kaip galima anksčiau, vos pramokus raides. Ir vaikams duoti paskaityti, privaloma tvarka, nes ten rašoma tiesa. O esmė tokia - joks samdomas darbas nėra patikimas, ar tu būsi durininkas, ar generalinis direktorius - tave bet kada gali išmesti iš darbo. Daugiausiai apmokestinami yra samdomi darbuotojai. Kreditą turi atidavinėti ne tavo alga, o tavo verslas ar kažkokios papildomos įplaukos, jei yra kitaip, negalima jo imti. O pinigų turėsi tik tada, jeigu turėsi savo verslą, kad ir nedidelį, pavyzdžiui, kokia nors individuali veikla ar nekilnojamojo turto nuoma. O kad kažką bent minimaliai sukauptum, aišku, tenka dirbti samdomą darbą. Todėl manau, kad tas nors truputį „savo" ir yra geriausia socialinė garantija.

Ačiū už man skirtą laiką. Malonu buvo pasikalbėti. Tuoj pat bėgsiu ieškoti Roberto Kijosakio knygos „Du tėčiai - turtingas ir vargšas" ar kitos. Nors jau turbūt pavėlavau...

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-03-26 13:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media