2024 m. gegužes 4 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Andrius Navickas. Propaganda ar ugdymas?

2012-01-25
 
Slawomir Luczynski karikatūra

Slawomir Luczynski karikatūra

 
Labai džiaugiuosi, kad kolega Zigmas Vitkus paragino rimčiau pažvelgti į vieną didžiausių nūdienos problemų - nepaisant gausių kalbų apie vis savarankiškesnę ir brandesnę žmoniją, drąsa ir siekis išnaudoti turimas proto galimybes - deja, menkėja. Z. Vitkus nuogąstauja, kad šiandien per mažai dėmesio skiriama propagandos technikų analizei. Esą to nereikėtų suplakti su medijų raštingumo ugdymu, nepatingėti įdėmiau pažvelgti į istorinius propagandos pavidalus, stiprinant mūsų imunitetą manipuliacijoms.
 

Tikrai sutinku, kad šiandien esame itin menkai atsparūs manipuliacijoms. Viena vertus, tai susiję su masinės komunikacijos priemonių vystymosi sukeltu „informaciniu sprogimu", kai informacijos, kuri mus pasiekia, kiekiai pradeda gerokai viršyti mūsų galimybes ją įsisąmoninti, ir tada pasakojimas apie pasaulį, kuriame gyvename, ir apie mus pačius tampa gaudesiu, įsijungia specialūs „filtrai", ir mes užsisklendžiame savame informaciniame gete.

 

Tuo pat metu demokratinė (o gal veikiau jau postdemokratinė - tačiau šiai perskyrai išskleisti reikalingas jau atskiras tekstas) politinė sąranga itin akcentuoja mūsų nuomonių svarbą pačiais įvairiausiai klausimais. Mes esame raginami (taip pat ir daugybės sociologinių bei pseudosociologinių apklausų) išsakyti nuomonę klausimais, į kuriuos nei turime laiko, nei noro gilintis. Per rinkimus turime išsakyti savo nuomonę apie tai, kam dera patikėti valdžią. Kaip susiformuoja ši nuomonė? Deja, dažnai ji tėra emocijų iškrova, aiškinant sau nenorą gilintis, jog esą nuo mano nuomonės mažai kas priklauso, taip pat suvokiant ir tą faktą, kad demokratijoje visos nuomonės turi tą patį svorį, nepaisant to, kas už jų slypi (ar skiri politiniams procesams suprasti daugybę laiko ir energijos, ar tą laiką praleidi pagiriodamas patvoryje - visi turi tą patį „demokratinį svorį").

 

Šiuolaikinė propagandos istorija glaudžiai susijusi su politinės valdžios įsisąmoninimu, kad racionali diskusija (Apšvietos laikų idealas) yra ne tokia veiksminga kaip kryptingas norimos žinios kartojimas, apeliuojant ne tiek į politiniais procesais labiausiai besidominčius intelektualus (nuomonės lyderius, kaip buvo mėgstama sakyti XX amžiaus demokratijos teorijose), bet į tuos, kuriems patinka, jog nereikia galvoti patiems, kad kažkas parūpina jiems „nuomonę".

 

Vėlgi, pažvelkite į šiuolaikinę televiziją ir tai, kaip nyksta intelektualios laidos, ir daugėja vieną kaukę turinčių laidų, kurių vienas tikslas - kuo didesnis reitingas. Prie šio modelio labai greitai prisiderino ir pototalitarinės Lietuvos politikai, kuriems mažai rūpi, kad jie bus pašiepiami ar intelektualiai triuškinami politinių apžvalgininkų (Viktoras Uspakichas, Rolandas Paksas) - jie apeliuoja į „liaudį".

 

Istoriškai sąvoka „propaganda" susijusi su 1622 metais įkurta Katalikų Bažnyčios organizacija - Congregatio de propaganda fidei (Tikėjimo skleidimo kongregacija). Jos tikslas buvo kovoti su tikėjimo tiesų iškraipymais ir propaguoti tai, kas suvokiama kaip teisinga. Niekinamą atspalvį ši sąvoka įgavo pirmiausia protestantų lūpose, jie pradėjo šią sąvoką vartoti kaip pavyzdį, kai esą tiesos paieškos pakeičiamos galios demonstravimu.

 

XVII amžiuje propaganda dar reiškė gynimąsi nuo esą klaidingų interpretacijų, o XX amžiuje tai tapo siekiu, pasinaudojant masinės komunikacijos priemonėmis ir psichologų rekomendacijomis, įteigti visuomenės daugumai norimas nuostatas. Kaip teisingai pabrėžia Z. Vitkus, melaginga informacija nėra privalomas propagandos bruožas. Neteisingą, netikslią nuomonę apie vieną ar kitą dalyką padeda sudaryti ir teisingos, bet ne visos informacijos pateikimas: pvz., pranešus, kad susirėmimuose tarp policijos ir demonstrantų žuvo 10 demonstrantų, gali susidaryti įspūdis, jog policija elgėsi labai žiauriai, tačiau gali būti nutylėta, kad žuvo ir keletas policininkų, dalis demonstrantų naudojo šaunamuosius ginklus ir panašiai. Labiau užmaskuota propagandos forma - tai specifinės, vertinančios formuluotės, vartojamos spaudoje: pvz., aprašant pilietinį karą gali būti pranešama, kad vienos iš pajėgų „išlaisvino" tam tikrą kaimą, taip sudarant įspūdį, jog kaimas buvo užgrobtas, kad iki tol ten vyko smurtas, o jį užėmusi pusė yra „geriečiai".

 

Tipiški propagandinių pranešimų bruožai, mano galva, yra šie:

 

Problema, kurios sprendimas esą siūlomas, yra labai sureikšminama ir dramatizuojama, bandant viską perteikti tik dviem spalvomis: balta arba juoda.

 

Nepateikiamos alternatyvios nuomonės, alternatyvūs problemos sprendimai.

 

Pateikiami ne visi duomenys apie esamą situaciją.

 

Apie oponento, kuris paverčiamas „atpirkimo ožiu" dėl problemos egzistavimo, poziciją pateikiami vien neigiami duomenys.

 

Vietoje duomenų, dėl kurių diskutuojama, pateikiami duomenys, diskredituojantys oponentą.

 

Siūlant sprendimus, nepateikiama sąžininga jų pasekmių analizė.

 

Viena visuomenės grupė priešpriešinama kitai grupei.

 

Propaganda paprastai vadovaujasi įsitikinimu, kad tikslas pateisina priemones. Iki šiol vienas įspūdingiausių propagandos pavyzdžių yra situacija JAV per Pirmąjį pasaulinį karą, kai pradžioje toje valstybėje buvo vykdoma labai stipri visuomenės nuomonės formavimo kampanija, kurioje pabrėžta, kad JAV turi nesikišti į tai, kas vyksta Europoje, jog ši valstybė yra taikos puoselėtoja. Kai labai pašlijo JAV ir Vokietijos santykiai ir iškilo grėsmė JAV ekonominiams interesams, per labai trumpą laiką, pasitelkus visas komunikacijos priemones, buvo pasiekta, kad dauguma amerikiečių, prieš tai karštai kritikavę karą, tapo entuziastingi JAV įsitraukimo į karą šalininkai.

 

Vienas iš svarbiausių klausimų, kalbant apie propagandą: kuo ji skiriasi nuo elementaraus ugdymo ar savos pozicijos skleidimo? Kodėl aš esu įsitikinęs, kad šis mano tekstas nėra propagandinis? Štai Z. Vitkus siūlo apie propagandos technikas išsamiau kalbėti mokykloje. Bet ar visa mūsų švietimo sistema nėra pagrįsta propagandiniais principais?

 

Mano įsitikinimu, skiriamasis propagandos bruožas yra tai, kad ji siekia tą, kuriam teikiama informacija, daryti kuo labiau priklausomą nuo to, kas informaciją teikia. Autentiško ugdymo tikslas - auginti ugdomojo asmenybę ir sugebėjimą prisiimti atsakomybę už save. Propaganda, priešingai, siekia, kad tie, į kuriuos apeliuojama, būtų kuo infantiliškesni ir net nenorėtų būti savarankiški bei kritiškai mąstantys.

 

Svarbus klausimas: ar mūsų mokyklose šiandien daugiau ugdymo ar propagandos? Kitas svarbus klausimas: ar mes, krikščionys, Gerosios Naujienos skelbimo ir skleidimo nepakeičiame propaganda? Bažnyčios kritikams dažnai atrodo, kad tikėjimas daro žmogų mažiau savarankišką ir atsakingą. Autentiškas tikėjimas, mano įsitikinimu, tikrai ne toks. Tačiau supraskime, kad kritikai ne viską išgalvoja, bet daug ką įžvelgia mūsų elgesyje. Yra apie ką susimąstyti.

 

Šis mano tekstas tikrai nėra bandymas sudėlioti visus taškus. Labai svarbu, kad diskusija šia tema vyktų, ir mielai joje dalyvausiu, jei tik kils klausimų ir bus į ką reaguoti.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2012-01-25 18:17
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media