Lietuvoje išliko platus regioninės spaudos tinklas. Beveik visuose rajonuose, savivaldybėse leidžiami 2-3 laikraščiai. Atsiranda ir balsų, kad internetas, naujosios technologijos nurungs spausdintus laikraščius. Jų ateityje neliks.

O ką apie tai mano patys regioninės spaudos atstovai? Į www.lzs.lt redaktoriaus Vytauto Žeimanto klausimus atsako Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka" redaktorė Dangyra APANAVIČIENĖ.

Kaip Jūs manote, ar išliks regioniniai laikraščiai? Jei išliks, tai kokie? Jei neišliks, tai kodėl neišliks?

Maždaug prieš dešimtmetį viename iš žurnalistų seminarų baugiai nuskambėjo mintis, jog apie 2020 metus nebeliks popierinių laikraščių, o tai reiškė - ir regioninių. Vienas iš lektorių, internetinės žiniasklaidos žinovų, teigė, kad tradicinę spaudą išstums interneto portalai, o popierinė spauda natūraliai nunyks, nes visi žinių ieškos tik kompiuteriuose. Sunku buvo tuo patikėti, bet nerimo ši „naujiena" tikrai pasėjo, nes 2020-ieji metai tuomet atrodė dar taip toli, todėl ką gali žinoti?! Dabar ši data - jau ranka pasiekiama, ir šiandien drįstu teigti: ir popierinė spauda, ir regioniniai laikraščiai tikrai išliks. O jeigu ir išnyks, tai ne dėl internetinės žiniasklaidos įtakos, o dėl to, kad mūsų skaitytojai išvažiuos iš Lietuvos arba... išmirs. Laiškininkai mums jau dabar sako: „Numirė žmogus - numirė ir „Santakos" skaitytojas". Jaunimas, ypač kaime, laikraščių neužsisako, nes provincijoje jaunų žmonių beveik nebeliko.

Kas, Jūsų nuomone, dabar svarbiausia, ko turi siekti redakcijos kolektyvas, kad laikraštis būtų skaitomas, perkamas, prenumeruojamas?

Mūsų redakcijos credo - naujienų operatyvumas, faktų tikslumas, dalykiška kritika, pagarbus, neįžeidžiantis laikraščio tonas. O toliau - tai, žinoma, aktyvi įdomių temų paieška. Stengiamės daug rašyti įvairiomis gyvenimiškomis temomis, nes, manome, būtent jos „kabina" skaitytoją.

Gal kai kam nuskambės senamadiškai, bet mes redakcijoje savo darbą planuojame. Kiekvieną antradienį vykstančiuose pasitarimuose su kūrybiniais darbuotojais aptariame visos savaitės kiekvieno numerio temas. Jaunesni kolegos iš kitų leidinių girdžiu šito nedaro, bet iš patirties galiu pasakyti, kad tai tikrai pasitvirtina. Taip, laikraštis yra gyvas organizmas, ir dažnai savo planus tenka koreguoti. Bet netikėtai atsiradusioms naujienoms ir aktualijoms visuomet turime rezervuotos vietos pirmuosiuose puslapiuose, o likusiame laikraščio plote chaotiškumo, blaškymosi, atsitiktinių rašinių stengiamės išvengti. Rezultatas - laikraščio tiražas.

Kaip Jūs plėtojate dialogą su skaitytojais?

Dialogas - paprastas. Nuolatos ranką laikome ant gyvenimo pulso, stengiamės neatsilikti nuo naujovių, siekiame pasinaudoti visomis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Esame sukūrę interaktyvią interneto svetainę, kurią nuolat pildome naujienomis, o „Santakos" laikraštį PDF formatu susimokėję mokestį skaitytojai gali skaityti ir kompiuterio ekrane, ir savo išmaniajame telefone. Ypač tai patogu iš rajono ir Lietuvos išvykusiems kraštiečiams.

Šiemet laikraštis švenčia 70 metų jubiliejų, taigi bendravimo su skaitytojais patirties tikrai turime. Jau beveik 60 metų kasmet organizuojame „Santakos" laikraščio krepšinio turnyrą, nuo 2000-ųjų rengiame nominacijų šventes. Taip pat redakcija yra viena iš daugelį metų organizuojamo Mažojo poezijos pavasario rengėjų, o kiekvieną gegužę sukviečiame miestiečius į akciją „Gėlės - mūsų miestui" ir visų padovanotomis gėlėmis apsodiname tiltus. Per rinkimus organizuojame viešas politikų apskritojo stalo diskusijas, kurias gali stebėti visi gyventojai.

Kas trukdo (įstatymai, mokesčiai, savivaldybė, kadrų trūkumas, žurnalistų prastas paruošimas ir t.t.) Jūsų sėkmingai veiklai?

Na, visų pirma, mes nemanome, kad mūsų veikla nesėkminga. Tačiau tobulėjimui vietos visuomet yra. Be abejo, nėra lengva spaudos leidiniams išgyventi dėl didelių mokesčių, spausdinimo, popieriaus, o ypač - leidinio platinimo (pašto) kainų. Nuskambės nepatriotiškai, bet mes „Santaką" spausdiname kaimyninėje Lenkijoje, nes tokios kokybės ir kainų kaip lenkų, kol kas, negali pasiūlyti nė viena Lietuvos spaustuvė.

Žurnalistų šiuo metu mums netrūksta (mūsų kūrybinių darbuotojų amžius nuo 28 iki 47 m.), tačiau tokia problema tikrai egzistuoja. Jauni žurnalistai nenori grįžti į rajonus. Tačiau leidiniai, interneto portalai steigiasi, juos leidžia dažniausiai atsitiktiniai žmonės, kurie neturi žalio supratimo apie žurnalistiką, neišmano stiliaus dalykų, o kartais net gerai nemoka ir lietuvių kalbos. Apmaudu, bet tokie leidiniai, portalai gana sėkmingai gyvuoja, jų niekas nekontroliuoja, ir jie žemina visos Lietuvos žiniasklaidos autoritetą.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijojos rėmimo fondo projekto dalis