Siunčiu keletą pasamprotavimų, atsiliepdamas į LŽS svetainės kvietimą padiskutuoti šia tema. Aišku, nepretenduodamas į vienintelį neginčijamą atsakymą.

Klausiate, ar išliks regioniniai laikraščiai? Turint omenyje tai, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį išnyko beveik kas trečias laikraštis, piešti visos regioninės spaudos ateitį vien rožinėmis spalvomis būtų per daug optimistiška.

Tačiau, man regis, periodinė laikraštinė spauda pernelyg anksti marinama. Dar 1990 metais, pirmą kartą lankydamiesi kelių laikraščių redakcijose Švedijoje, girdėjome: po penkerių, gal po dešimties metų laikraštinė (popierinė) spauda išnyks, viskas persikels į internetą. Tokios prognozės tiesiog šokiravo, juolab kad tuo metu Lietuvoje nei internetinio tinklo, nei skaitmeninių fotoaparatų dar net nebuvome matę. Didžiausi to meto leidybos technikos stebuklai buvo teletaipas ir pranešimų gaviklis.

Džiugu prisiminti, kad Lietuvos leidėjai ir žurnalistai technines naujoves įdiegė ir įsisavino itin sparčiai. Nepraėjus nė penkeriems metams nuo pirmųjų mokymų Švedijos FOJO Kalmaro universitete švedai atrado, kad net jie jau gali kai ko iš mūsų pasimokyti. O per tą ketvirtį amžiaus neišnyko popierinė regioninė spauda nei Švedijoje, nei Lietuvoje. Tiesa, apie tai, kokią svarią paramą laikraščių leidybai teikia Švedijos valdžia, mums tik pasvajoti, bet čia atskira tema.

Pritariu nuomonei, kad juodąjį scenarijų popierinei periodinei spaudai pirmiausia piešia internetiniai portalai, pasipylę it iš gausybės rago. To priežastis labai paprasta ir aiški: kova dėl reklamos, t. y. kova dėl pinigų. Šių popierinės spaudos leidybai ir platinimui reikia gerokai daugiau nei internetiniam leidiniui. O reklamos apimtis, daugiau kaip perpus kritusi užgriuvus 2008 metų krizei, dar tik grįžta į buvusį lygį. Tiesa, glumina ir kai kurie sveiku protu nepaaiškinami, bet įstatymuose įtvirtinti reikalavimai. Antai periodiniame spaudos leidinyje rinkimų vajaus metu negalima spausdinti politinės reklamos pirmame laikraščio puslapyje, kur, suprantama, reklama būtų brangiausia, o ir norinčiųjų reklamuotis visuomet atsiranda nemažai. Nekvestionuojame draudimo pirmame laikraščio puslapyje spausdinti alkoholio ar tabako reklamos. Tačiau negi politikai yra tokia pat blogybė kaip alkoholis ir tabakas?!

Tuo metu internetiniams portalams jokie apribojimai netaikomi. Tai gal ir televizijai reikėtų nurodyti, kad politinė reklama rodoma tik po 23 val. ir su nuoroda „Tik suaugusiesiems"?! Na, kas paneigtų, kad tokiais idiotiškais reikalavimais nesiekiama bent jau ekonomiškai žlugdyti periodinės spaudos?

Arba įvairių valdžios institucijų platinamų pranešimų, nutarimų, planų, kurie anksčiau įstatymiškai privalomai buvo spausdinami laikraščiuose, o dabar net ir kompiuterio neturinčiam kaimo žmogui siunčiami tik internetu. Ar čia neperlenkiama lazda, juolab metant didžiules valstybės lėšas?! Regis, prisidengiant skambiu informacinės visuomenės kūrimo šūkiu, žmogus tiesiog priverstinai brukamas į virtualiąją erdvę.

Prognozės yra rizikingas dalykas, bet spėčiau, kad per būsimą dešimtmetį miestuose ir rajonuose, tiksliau, savivaldybių centruose, išliks tik po vieną tris-keturis kartus per savaitę leidžiamą laikraštį ir kai kuriuose rajonuose gal dar po vieną savaitraštį, tai yra 60-yje savivaldybių bus leidžiama apie 100 laikraščių. Toks pakankamai įnirtingos konkurencijos rezultatas.

Per daug tai ar per mažai, gal labai rimti tyrimai ir atsakytų tiksliau. Tačiau manau, kad žmogaus sugebėjimai priimti tokį didžiulį informacijos srautą, koks šiandien pilasi iš visų virtualiųjų tinklų, televizijos, radijo, spaudos, ne beribiai. Juk jau dažnas tik antraštes tepajėgia paskaityti. Laikraštis visuomet turės savo skaitytoją, jeigu sugebės informaciją pateikti gyvai, koncentruotai, nešališkai, argumentuotai, skaidriai, gerbs skaitytoją ir turės unikalų veidą bei stilių.

Kurie laikraščiai išliks? Stipriausieji ir stipresnieji, nepriklausantys jokiems politiniams judėjimams ar partijoms, tie, kurių savininkai yra profesionalūs žurnalistai, kurie turi stiprią rašančiųjų komandą, patirtį, „stuburą", kuriems vadovaus žmonės, tuo pačiu metu gebantys vienoje rankoje laikyti arklą, kitoje - plunksną.

Gyvuos nepamirštantys likti sarginiu šunimi tarp valdžios ir žmogaus, atviri, bendraujantys, atsakingi, aktyviai ieškantys ir įgyvendinantys naujoves, analitiški, mokantys pasakyti ne tik kas, kada ir kur, bet ir - svarbiausia - kodėl...

Būtų lengviau išlikti, jeigu kuri nors įstatymus leidžianti respublikinė valdžia pagaliau suprastų, kad spaudos leidyba ir jos misija kur kas sudėtingesnė ir gilesnė nei daugelio kitų veiklų ar sričių, ir nesistengtų per mokesčius spaudos leidybos prilyginti bandelių kepimui. Jeigu vietos valdžia pagaliau įsisąmonintų, kad būdami kritiški tik visomis mums prieinamomis priemonėmis giname viešąjį interesą ir nebūtina už tai kerštauti.

Jei bent jau nesumažės valstybės parama regioninei spaudai, o spaudos pristatymas bus pripažintas valstybės remiama paslauga (kaip yra ne vienoje šalyje).

Išliksime, jeigu sugebėsime būti tais marškiniais, kurie arčiausiai mūsų miesto ar rajono bendruomenių. Rašysime mūsų žmonėms, apie juos, padėsime jiems. Ir kartu bandysime mokyti nepasiklysti beribiame neatsakingo interneto šabakštyne.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir telvizijos rėmimo fondo projekto dalis.