2019 m. birželio 26 d., Treciadienis

Savaitės tema

*print*

Popiežiaus Pranciškaus žinia 53-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga

2019-05-30
 
Popiežius Pranciškus

Popiežius Pranciškus

Popiežius Pranciškus

 

Žinia 53-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga

 

 

„Esame vieni kitų nariai" (Ef 4, 25)
Nuo socialinių tinklų bendruomenių į žmogiškąją bendrystę

 

 

Brangūs broliai ir seserys!
Nuo interneto atsiradimo Bažnyčia visuomet stengėsi plėtoti jo naudojimą, kad jis pasitarnautų susitikimui tarp žmonių ir visuotiniam solidarumui. Šia Žinia norėčiau dar kartą paraginti jus pamąstyti apie santykiu grindžiamo mūsų buvimo pagrindą bei reikšmę, kad žvelgdami į didžiulius šiandienos komunikavimo konteksto iššūkius iš naujo suvoktume žmogaus troškimą nelikti vienatvėje.
„Tinklo" ir „bendruomenės" metaforos
Šiandien medijų aplinka yra tokia visa apimanti, kad beveik neįmanoma jos atskirti nuo kasdienio gyvenimo sferos. Žiniatinklis yra mūsų laikų priemonė. Tai anksčiau neįsivaizduojamų žinių ir santykių versmė. Tačiau daugelis ekspertų, žvelgdami į gilias permainas, technologijų daromas gamybos, turinio platinimo bei panaudojimo logikai, tuo pat metu pabrėžia ir grėsmes, kurios lydi autentiškos informacijos paiešką ir dalijimąsi ja globaliniu mastu. Viena vertus, internetas suteikia ypatingą prieigą prie žinių, tačiau tikra taip pat tai, kad ši sritis ypač atvira dezinformacijai, sąmoningam ir tikslingam faktų bei asmeninių santykių iškraipymui, dažnai įgaunančiam kompromitavimo pobūdį.
Reikia pripažinti, kad socialiniai tinklai, viena vertus, padeda mums plėtoti ryšius, sueiti draugėn ir pagelbėti vieni kitiems, tačiau kita vertus, jie taip pat leidžia manipuliatyviai naudotis asmeniniais duomenimis siekiant politinės ar ekonominės naudos, nepaisant deramos pagarbos asmeniui ir jo teisėms. Statistika rodo, kad tarp paauglių kas ketvirtas patyrė kibernetinį priekabiavimą (1).
Suvokiant situacijos sudėtingumą būtų naudinga iš naujo apmąstyti tinklo metaforą, kuria iš pat pradžių buvo grindžiamas internetas, kad vėl būtų atrastas jos pozityvus potencialas. Tinklo įvaizdis ragina mus susimąstyti apie daugybę linijų ir mazgų, užtikrinančių jo stabilumą nesant centro, hierarchinio tipo struktūros, vertikalaus pobūdžio organizacijos. Tinklas veikia visų elementų bendro dalyvavimo dėka.
Antropologiniu požiūriu tinklo metafora primena kitą reikšmių kupiną įvaizdį - bendruomenę. Bendruomenė yra tuo stipresnė, kuo labiau ji susijusi ryšiais ir yra solidari, gaivinama pasitikėjimo ir siekianti bendrų tikslų. Bendruomenė kaip solidarus tinklas reikalauja tarpusavio klausymosi ir dialogo, grindžiamo atsakingu kalbėjimu.
Visiems akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje socialinių tinklų bendruomenė automatiškai nėra bendruomenės sinonimas. Geriausiais atvejais socialinių tinklų bendruomenės gali parodyti susietumą ir solidarumą, bet įprastai lieka tik individų grupėmis, kuriose vieni kitus atpažįsta pagal interesus ar temas ir kurioms būdingi silpni asmenų tarpusavio saitai. Be to, socialiniuose tinkluose tapatybė dažnai grindžiama per priešpriešą kitų, nepriklausančių tai grupei, atžvilgiu: ji apibrėžiama pagal tai, kas skiria, o ne pagal tai, kas vienija, paliekant erdvės įtarumui ir visokių išankstinių nusistatymų (etninių, seksualinių, religinių ir kitokių) reiškimui. Šią tendenciją palaiko grupės, kurios nepriima skirtingumo ir skatina skaitmeninėje erdvėje nežabotą individualizmą, o kartais net įsuka neapykantos spiralę. Tai, kas turi būti langas į pasaulį, tampa vitrina, kurioje eksponuojamas asmeninis narciziškumas.
Internetas yra proga puoselėti susitikimą su kitais, tačiau taip pat gali padidinti mūsų saviizoliaciją, panašiai kaip voratinklis gali tapti žabangais. Jaunuoliai labiausiai veikiami iliuzijos, jog socialinis tinklas gali juos visiškai patenkinti santykių lygmeniu, tiek, kad randasi pavojingas jaunų „socialinių atsiskyrėlių", kuriems gresia visiškas užsisklendimas nuo visuomenės, reiškinys. Ši dramatiška dinamika parodo pavojingą įtrūkį visuomenės santykių struktūroje, atskirtį, kurios nevalia nepaisyti.
Ši daugiaformė ir apgaulinga tikrovė kelia įvairius etinio, socialinio, teisinio, politinio ir ekonominio pobūdžio klausimus, taip pat nurodo užduotį Bažnyčiai. Nors vyriausybės ieško teisinio reguliavimo būdų ir siekia išsaugoti pirminę laisvo, atviro ir saugaus žiniatinklio viziją, mes irgi turime galimybę ir atsakomybę puoselėti pozityvų naudojimąsi internetu.
Akivaizdu, kad nepakanka dauginti jungčių, jog stiprėtų tarpusavio supratimas. Kaip rasti tikrą bendruomeninę tapatybę, suvokiant mums tarpusavyje tenkančią atsakomybę, taip pat internete?
„Mes esame vieni kitų nariai"
Galime pateikti dar vieną atsakymą remdamiesi trečia, kūno ir jo narių, metafora: ją šventasis Paulius pavartoja nusakydamas žmonių tarpusavio santykį, grindžiamą juos vienijančio organizmo: „Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai" (Ef 4, 25). Būti vieni kitų nariais yra gili motyvacija, dėl kurios apaštalas ragina atmesti melą ir kalbėti tiesą; ši pareiga saugoti tiesą kyla iš būtinybės nenuslėpti tarpusavio bendrystės santykio. Tiesa atsiskleidžia bendrystėje. O melas yra egoistinis atsisakymas pripažinti, kad priklausau kūnui; tai atsisakymas dovanoti save kitiems, tuo būdu prarandant vienintelį savęs atradimo kelią.
Kūno ir narių metafora skatina mus apmąstyti savo tapatybę, grindžiamą bendryste ir skirtingumu. Kaip krikščionys visi suvokiame esą nariai vieno kūno, kurio galva yra Kristus. Tai mums padeda ne tik žvelgti į kitus žmones ne kaip į potencialius konkurentus, bet ir su savo priešais elgtis kaip su asmenimis. Mums jau nebereikia priešininko, kad apibrėžtume save pačius, nes iš Kristaus išmokstamas integruojantis žvilgsnis leidžia mums atrasti kitoniškumą nauju būdu, kaip integralią dalį, santykio ir artumo sąlygą.
Tas tarpusavio supratimo ir bendrystės tarp žmonių gebėjimas grindžiamas meilės bendryste tarp dieviškųjų Asmenų. Dievas - ne vienatvė, bet bendrystė. Jis yra meilė, taigi ir bendravimas, nes meilė visuomet komunikuoja, ji perteikia save siekdama sutikti kitą. Komunikuodamas su mumis ir atskleisdamas mums save, Dievas naudojasi mūsų kalba, istorijoje užmegzdamas tikrą dialogą su žmonija (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 2).
Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašūs į jį, kuris yra bendrystė ir komunikuoja pats save, mes visuomet nešiojame širdyje ilgesį gyventi bendrystėje ir priklausyti bendruomenei. Šv. Bazilijus sako: „Nieko nėra būdingesnio mūsų prigimčiai kaip užmegzti tarpusavio ryšį ir padėti vieni kitiems" (2).
Šiuolaikinis kontekstas ragina mus visus investuoti į santykius, kad internete ir per jį būtų patvirtintas tarpasmeninis mūsų žmogiškosios būties pobūdis. Mes, krikščionys, dar labiau esame kviečiami parodyti tą bendrystę, kuri žymi mūsų kaip tikinčiųjų tapatybę. Iš tikro pats tikėjimas yra santykis, susitikimas; Dievo meilės veikiami, galime komunikuoti, priimti ir suprasti kito dovaną ir į tai atsakyti.
Būtent bendrystė pagal Švenčiausiosios Trejybės paveikslą atskiria asmenį nuo individo. Iš tikėjimo į trivienį Dievą išplaukia tai, kad siekiant būti savimi reikia kito. Esu tikras žmogus, tikras asmuo tik tuomet, jei užmezgu santykį su kitais. Iš tikrųjų asmens sąvoka reiškia žmogų kaip „veidą", atkreiptą į kitą, sąveikaujantį su kitais. Žmogiškojo augimo kelias veda nuo individo, žvelgiančio į kitą kaip konkurentą, į asmenį, pripažįstantį kitą savo bendrakeleiviu.
Nuo „patiktukų" iki „amen"
Kūno ir narių vaizdinys mums primena, kad naudojimasis socialiniais tinklais papildo gyvą asmeninį susitikimą, išgyvenamą per kito kūną, širdį, akis, žvilgsnį, atodūsį. Jeigu žiniatinklis naudojamas kaip to susitikimo tęsinys arba jo laukimas, tuomet jis neišduoda pats savęs ir išlieka bendrystės priemone. Jei šeimos nariai naudojasi internetu siekdami palaikyti geresnius tarpusavio ryšius, kad po to galėtų susitikti prie stalo ir pažvelgti vienas kitam į akis, tuomet tai yra priemonė. Jei bažnytinė bendruomenė koordinuoja savo veiklą per internetą, po to kartu švenčia Eucharistiją - tai yra priemonė. Jeigu internetas man suteikia galimybę priartėti prie fiziškai nutolusių nuo manęs gražių ar skausmingų įvykių bei patirčių, atveria galimybę melstis ir bendrai ieškoti gėrio, iš naujo atrandant tai, kas mus vienija, - tai yra priemonė.
Taigi galime pereiti nuo diagnozės į terapiją, atverdami kelią dialogui, susitikimui, šypsenai, švelnumo gestams. Toks yra mūsų norimas žiniatinklis. Tai tinklas, sukurtas ne žabangams spęsti, bet išlaisvinti, saugoti laisvų asmenų bendrystę. Pati Bažnyčia yra tinklas, suaustas per eucharistinę bendrystę, kur vienybė grindžiama ne „patiktukais", o tiesa, „Amen", kuriuo kiekvienas vienijasi į Kristaus Kūną priimdamas kitus.
 
Iš Vatikano 2019 m. vasario 24-ąją, Šv. Praciškaus Salezo minėjimo dieną

 

 

 


(1) Siekiant pažaboti šį reiškinį buvo įkurta Tarptautinė kibernetinio priekabiavimo prevencijos observatorija, kurios buveinė yra Vatikane.
(2) Plg. Regulae fusius tractatae, III, 1; plg. Benediktas XVI. Žinia 43-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (2009).

 

 

 


© 2000-2019 Lietuvos Vyskupų Konferencija

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-30 11:22
 
Share |
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Janina

2019-06-06 14:16

Verta perskaityti ir suvokti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media