Geriausiu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (KF) dėstytoju išrinktas Žurnalistikos instituto direktorius docentas Deimantas Jastramskis. Žiniasklaidos lauką tiriantis mokslininkas studentus moko būti pilietiškus, tačiau žino, kad vertybinę poziciją vis dėlto jie renkasi patys.

Kiek Jums pačiam rūpi studentų nuomonė?

Labai rūpi. Nors anketų, kurias rengia Studijų direkcija, atsakymai neatspindi daugumos nuomonės, jie labai naudingi. Kartais su studentais vidury semestro pakalbame apie kursą. Aš pasiteirauju, ar jie turi kokių pastabų. Studentai šiais laikais yra gan atviri. Jei kas nors negerai, jie arba pasako tiesiai, arba daug ką galima perskaityti iš jų emocinių išraiškų, nežodinės kalbos.

Dėstote ir bakalauro, ir magistrantūros programų studentams. Ar galėtumėte palyginti darbo specifiką?

Kiekviena karta yra kitokia. Pagal demografines charakteristikas - tai atsitiktinių žmonių rinkinys, tačiau motyvacija ir noras studijuoti konkrečią programą būna panašus. Jeigu lygintume bakalauro ir magistrantūros studentus, pirmiausia, magistrantų yra mažiau, tačiau tarp jų yra daugiau dirbančių ir jie geriau žino, ką nori pasiekti. Nors negaliu sakyti, kad bakalauro studentai mažiau brandūs, bet tarp jų yra žmonių, kurie dar nelabai nutuokia, ką veiks gyvenime. Yra ir tų, kurie seniai žinojo, tų, kurie bando sužinoti, treti jau beveik žino. Magistrantūros studijų programoje tokių besiblaškančių pasitaiko retai. Nuo to ir priklauso darbo pobūdis.

Žurnalistika, kaip studijų programa, apima ir socialinės atsakomybės aspektą. Kokias vertybes būtina įskiepyti šios krypties studentams?

Manau, kad vertybės aktualios visose programose. Svarbu, kad žmonės būtų pilietiški, kad valstybėje susiformuotų kritinė masė. Žiniasklaida, žurnalistai ir redaktoriai, kaip turinio formuotojai, gali prie to labai prisidėti.

Kita vertus, vertybių formavimo klausimu aš esu šiek tiek skeptiškas. Studentas - savarankiškas individas, sąmoningai pasirinkęs profesiją. Į universitetą žmonės ateina dažniausiai 19 metų, kai kurie vyresni. Jų vertybės jau pakankamai aiškiai išreikštos. Galbūt mes galime atlikti korekcijas įdiegdami kažkokį žinių paketą su tam tikru vertybiniu krūviu. Bet kaip jis elgsis konkrečioje situacijoje - tarnaus visuomenės ar kokios nors korporacijos interesams - nuspręs pats žmogus. Studentas - ne kompiuteris, o mes nesame vertybinės programinės įrangos diegėjai. Šioje situacijoje yra daug kintamųjų. Mūsų įtaka - galimybė, o ne garantija.

Ar sekate buvusių savo studentų karjerą?

Taip atsitinka gana natūraliai. Jeigu esi žiniasklaidos vartotojas, vienaip ar kitaip dalyvauji visuomeniniame gyvenime, mūsų absolventus sutinki dažnai. Kai kurie užeina į institutą eidami pro šalį. Bet nesame specialiųjų tarnybų atstovai, kurie išeinančius studentus sektų kokiais nors davikliais. Mane domina, kas vyksta žiniasklaidos lauke, į kurį mūsų absolventai įneša svarbų indėlį, tad jų karjera vienaip ar kitaip patenka į akiratį.

O ar būtinai baigęs žurnalistiką absolventas turi dirbti žiniasklaidoje, komunikacijos srityje?

Sovietmečiu buvo paskyrimų sistema, reikėdavo atidirbti dvejus ar trejus metus. To nebėra. Žmogus laisvas rinktis, ką jis nori, tą ir daro. Būna, žmonės dirba pagal profesiją, kiti ieško savęs kitur. Be to, reikia sąlygų, kad tas žiniasklaidos laukas absolventui būtų patrauklus. Gyvenimas, praktikos studijų metu parodo, jog paveikslas dažnai skiriasi nuo to, kas idealizuojama.

Viešojoje erdvėje kartais pasirodo Jūsų komentarai apie žiniasklaidos situaciją Lietuvoje. Kas Jums kelia didžiausią nerimą?

Čia labai plati tema, galėčiau ilgai kalbėti. Esu parengęs mokslinę publikaciją, kurioje pateikti politiniai, teisiniai ir ekonominiai žiniasklaidos laisvės trūkumai. Tad iš esmės niekas nepasikeitę.

Pirmas dalykas - strateginės žiniasklaidos politikos nebuvimas. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios priimami vienokie ar kitokie atsitiktiniai valdžios sprendimai. Kai šneku apie žiniasklaidos politiką, nereiškia, kad politikai privalo prižiūrėti žiniasklaidą, tačiau jie turi išmintingai konstruoti tokią aplinką, kurioje žiniasklaidos turinys taptų kokybiškesnis. Toks turėtų būti jos tikslas (sąmoningai vartoju tariamąją nuosaką). Šis aspektas siejasi ir su tikrosios savitvarkos inicijavimu, nes Lietuvoje jos nėra. Turime biurokratizuotą reguliavimo sistemą, kurioje esama tik savitvarkos elementų.

Nesu pesimistas. Pavyzdžiui, Vengrijoje žiniasklaidos laisvės situacija katastrofiškai pablogėjusi, Lenkijoje (kurioje žiniasklaidos laisvės indeksas ir taip buvo mažesnis nei Lietuvoje) taip pat pastebimi neigiami simptomai. Tad suprantu, kad mūsų situacija palyginti nėra labai bloga. O galbūt neturime poreikio? Nemažai daliai visuomenės tokia mūsų žiniasklaida, kokia ji yra, visai tinka. Beje, kokybiško turinio mūsų žiniasklaidoje taip pat galime surasti nemažai.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.