2019 m. rugpjucio 24 d., Šeštadienis

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Interviu su A. Macijausko premijos laureate žurnaliste Daiva Grikšiene

2012-08-13
 
A. Macijausko premijos laureatę Daivą Grikšienę sveikina LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, Ritos Žadeikytės nuotr.

A. Macijausko premijos laureatę Daivą Grikšienę sveikina LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, Ritos Žadeikytės nuotr.

Kalbino Gerimantas Statinis
 
Šių metų Antano Macijausko premijos laureatę Daivą GRIKŠIENĘ kalbina kolega žurnalistas Gerimantas Statinis.
 

G. S.
- Daiva, papasakok trumpai apie save, kur gimei, mokeisi, ką mėgai, skaitei, svajojai...kokie patiko berniukai?


D. G.
- Gimiau Kauno rajone. Mokiausi Babtų ir Garliavos mokyklose. Studijavau Vilniuje. Gyvenimas atsiuntė į Šiaulius. Mokykloje aktyviai sportavau, žaidžiau rankinį, o paskui ir visokiais kitokiais sportais užsiiminėjau. Rašiau eilėraščius. Jaunesnėse klasėse svajojau būti pardavėja arba gydytoja. 10 klasėje lietuvių kalbą dėstęs mokyklos direktorius, matyt, neįskaitė kokio mano rašinio ir pasakė: „Pagal tokį raštą tu būsi arba medikė, arba žurnalistė". Ši frazė tapo gyvenimo leitmotyvu - dailiai rašyti neišmokau, tapau žurnaliste. Nors, beje, 12 klasėje dar labai rimtai svarsčiau studijuoti fiziką.


Visą laiką buvau aktyvi, visuomeniška. Skaityti mėgau nuotykinę literatūrą - matyt, žavėjo veiksmo ir netikėtų istorijų kupini siužetai. Svajojau kaip visi vaikai - gražiai ir spalvotai. Gal net daugiau negu daugelis vaikų. Ir daug ką išsvajojau.

 

G. S.
- Žurnalistika - gyvenimo būdas... L. Tapinas buvo ir mano dėstytojas. Kas dar įstrigo atmintin iš studijų laikų?


D. G.
- Stojimas į žurnalistiką prilygo žengimui į dangų. Tie penkeri žurnalistikos studijų metai Vilniaus universitete - buvo vienas nesibaigiantis didelis atradimas: visur eiti, veikti, matyti, bendrauti... Kažkiek mokiausi, kažkiek nesimokiau, daug naktų miegojau su knygomis ir sapnavau savo žurnalistiką. Atsimerkdavau ir, nepatikėsi, ji neprapuldavo kaip sapnas. Kai po studijų pradėjau dirbti Šiaulių televizijoje - atrodė, kad čia ir numirsiu, nes geresnio darbo nė neįsivaizdavau. Ar žurnalistika yra gyvenimo būdas, ar pašaukimas? Mano nuomone, nei tai, nei tai. Žurnalistika yra tikėjimas ir didžiulė atsakomybė. Po kablelio dar pratęsčiau, kad tai kūryba ir šimtai, tūkstančiai... bandymų.

 

G. S.
- Gal prisimeni kokį dėstytojo teiginį?


D. G.
- Įstrigo Laimono Tapino žodžiai, pasakyti gal pirmame ar antrame kurse kai studijavau. Gal ne pažodžiui, bet mintis tokia: „Iš žurnalistikos „iškristi" neįmanoma, jeigu tai sugebi padaryti - tai tu esi beviltiškas studentas". Nežinau, kodėl šią frazę atsimenu - lyg ir buvau pavyzdinga studentė.

 

G. S.
- Ar pragyventi šiandien įmanoma vien iš žurnalistinio darbo?


D. G.
- Žurnalistika - ne pelnas. Galiu sau leisti tai pasakyti, nes šiuo metu dirbu Šiaulių banke, esu Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė. Taip pat žurnalistika - ir ne poezija. Tuo esu tikra, nes kažkada rašiau eilėraščius ir žinau, kokia iš jų muzika turi sklisti. Iš žurnalistikos išgyventi galima, bet gyventi... šiandien, manau, kad ne.

 

G. S.
- Kas įkvepia Tave kūrybai?


D. G.
Tikriausiai bankas, juokauju - mat, filmai apdovanojimus pradėjo pelnyti, kai pradėjau dirbti banke ir kai žurnalistika tapo hobiu. O gal koks atsiradęs šeštas jausmas, žadinantis skridimo polėkį... O jeigu nejuokaujant, nefilosofuojant ir kalbant apie filmų kūrimą, tai tikriausiai kolegų kompanija - visa pažinimo ištroškusi mūsų kūrybinė grupė.

 

G .S.
- Dirbi su TV projektais, filmais - ar sutinki, kad kartą paragavus TV duonos, tampi nuo jos priklausomas?


D. G.
- TAIP. Bet tai ne narkotikas, tai alkis, o gal net prisijaukintas likimas.

 

G. S.
- Kokią vietą Tavo pasaulyje užima kelionės?


D. G.
- Siaubingai didelę. Dėl tų kelionių, matyt, mano biografijoje atsirado ir turizmas - pusantrų metų vadovavau Šiaulių turizmo informacijos centrui. Kiekvienais metais stengiuosi aplankyti vis kitą šalį. Poilsinių kelionių nemėgstu, mėgstu keliauti tikrąja to žodžio prasme.

 

G. S.
- Ką patartum jauniesiems žurnalistams, besirenkantiems šią profesiją?


D. G.
- Galiu tik savo įžvalgomis pasidalinti - pasirinkdamas žurnalistiką, tu pasirenki studijas visam gyvenimui. Tiksliau, gyvenimo studijas. Maironis rašė: „Paimsim arklą, knygą, lyrą. Ir eisim Lietuvos keliu!" Išlaikydama Maironio giesmės logiką, galėčiau tik palinkėti - visada žurnalistiniame darbe išlaikykite įdėmų žvilgsnį, objektyvų vertinimą ir... turėkite svajonių. Bet negaiškite laiko, laukdami įkvėpimo - įkvėpimas ateina savaime. Tiesiog būkite gyvenimo savanoriais, bendraukite.

 

G. S.
- Koks labiausiai mėgstamas patiekalas, vieta Lietuvoje ir metų laikas?


D. G.
- Mėgstamiausias „patiekalas" - kava ir saldumynai. Vieta - vienareikšmiškai Neringa. Metų laikas - saulėtas ir šiltu vėju persmelktas ruduo su ilgais sodriais šešėliais.

 

G. S.
- Kaip atradai Ivanauskų šeimos istorijos fenomeną?


D. G.
- Dokumentinius istorinius filmus kartu su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju, humanitarinių mokslų daktaru Dangiru Mačiuliu kuriame jau daugiau kaip dešimtmetį. Dažnai filmuojant vieną filmą, netikėtai imi ir „užlipi" ant kitų temų. Jas kruopščiai pakeli ir pasidedi į skrynelę ateities darbams. Kalbant konkrečiai apie filmą „Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija", tai jo idėją pasiūlė Dangiras. Gal net porą metų brandinome mintį apie istorinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse esančiame Lebiodkos dvare LDK istorines tradicijas puoselėjančioje dvarininkų Ivanauskų šeimoje užaugusius brolius, kurie skirtingai apsisprendė dėl savo tautinės tapatybės: Tadas Ivanauskas tapo lietuviu, Vaclovas Ivanauskas - baltarusiu, o Ježis Ivanauskas - lenku. Filmavimo ir montavimo darbai užtruko dar pusantrų metų. Taigi, idėja buvo išsūpuota, o filmas išpuoselėtas.

 

G. S.
- Išvardink kokius esi pelniusi apdovanojimus už žurnalistinius darbus?


D. G.
- Štai keletą reikšmingesnių mūsų kūrybinės grupės vykdytų projektų:
2004 m. - videoprojektas „Vandens kelias, kurio nebuvo", pasakojantis apie Ventos - Dubysos kanalo statybą ir Rusijos imperijos planus vandens keliu sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Projektas pristatė išlikusi šio vandens kelio kultūrinį paveldą Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Šis projektas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos skelbtame konkurse „Pragiedruliai" buvo pripažintas geriausia 2005 metų regioninių televizijų kultūros laida.


2006 m. - televizijos laidų ciklas „Baltų duetas", kuriame lietuvių - latvių santykių fone pasakota lietuvių bendruomenės Latvijoje istorija, pristatant memorialinį lituanistinį paveldą Latvijoje. Šis projektas apdovanotas kaip „Geriausia 2006 m. TV kultūros švietimo analitinė laida Lietuvoje".

 

2007 m. - laidų ciklas „Plieninės vertybės", pasakojantis apie Lietuvoje ir Latvijoje esantį industrinį paveldą. Pastarasis projektas geriausių 2008 m. kultūros laidų konkurse „Pragiedruliai" (konkursui pateiktas šio ciklo filmas „Garvežių amžius") buvo apdovanotas „Už daugiaprasmį kultūros suvokimą".

 

2008 m. - videoprojektas „Trys broliai iš Viekšnių", pasakojantis apie gilius pėdsakus Lietuvos valstybingumo, mokslo, kultūros istorijoje palikusius brolius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas.

 

2009 m. - laidų ciklas „Muziejinės novelės", pasakojantis apie Žemaitijos muziejuose saugomą kultūrinį palikimą.

 

2011 m. - dokumentinis filmas „Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija". Tai pasakojimas apie garsiausio lietuvių gamtininko Tado Ivanausko ir jo brolių likimus, kuriuose tarsi veidrodyje atsispindi trijų kaimynystėje gyvenančių tautų (lietuvių, baltarusių, lenkų) XX amžiaus istorija. Filmas 2011 metų geriausių laidų konkurse „Pragiedruliai" už įspūdingą dokumentinį tyrimą įvertintas kaip geriausia 2011 m. kultūros laida. Taip pat pelnyta Antano Macijausko vardo premija.
Simboliška, kad šią premiją gavau Biržuose, nes toks sutapimas, kad būtent tame mieste sprendimas rinktis žurnalistiką buvo „įrėmintas" kaip mano tikslas. Kai buvau dešimtokė, Biržuose vyko respublikinis jaunųjų literatų konkursas, kuriame dalyvavau ir kur sutikau bendramintę, šventai tikėjusią žurnalistinę žvaigžde ir mane įtikinusią nebijoti savo žurnalistinės svajonės. Tačiau paradoksas - atsitiko taip, kad aš įstojau į žurnalistiką, o ji, deja, ne...

 

G. S.
- Yra darbas dėl duonos, o yra dėl dūšios, pratęsk...


D. G.
- Yra darbas dėl duonos, o yra dėl dūšios, bet visur svarbiausia - vaizduotė...

 

G. S.
- Dėkoju už atsakytus klausimus ir linkiu kuo ryškesnės vaizduotės visur ir visada.


D. G.
- Man buvo visai smagu, nors trumpam, sugrįžti į prisiminimus.

 

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis  

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2012-08-13 12:47
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media