2021 m. gruodžio 8 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Erika Drungytė: Kultūros leidinių situacija Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose

2021-06-17
 
Erika Drungytė

Erika Drungytė

Dr. Erika Drungytė,
„Nemuno" žurnalo vyr. redaktorė, LŽS narė,

 

Jau tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje kartojama mantra, kad kultūra ir švietimas yra kertiniai valstybės pamato akmenys. Tuo tikėti skatino įvairūs judesiai, nekomercinės kultūros sklaidai atvėrę kelius ir pakėlę šliuzus. Tačiau bėgant metams situacija ėmė kisti, ir šiandieną jau reikia įrodinėti, kad kūrybos produktų negalima įsigyti pagal viešųjų pirkimų taisyklę - „konkursą laimi mažiausią kainą pasiūliusieji".
Visame kultūros lauke didžiausios pertvarkos palietė žiniasklaidą. Dešimtmečiais šviečiamąją ir informuojamąja funkciją atlikusios literatūrai, teatrui, kinui, dailei ir kitiems menams atstovavusios redakcijos privalėjo persitvarkyti. Vyriausieji redaktoriai ir kiti kūrybiniai darbuotojai neteko galimybės gauti aiškų, pastovų atlyginimą, nes iš biudžetinių visos įstaigos virto viešosiomis, o vienintelis kelias gyvuoti - projektų rašymas naujai susikūrusiems fondams.
Ir nors šių pertvarkų pradžioje situacija atrodė gana patraukliai - juk Spaudos rėmimo fondas tam ir buvo sukurtas, kad padėtų komercinės veiklos negalintiems vykdyti leidiniams, metams bėgant šie dėl paramos ėmė konkuruoti ir su valstybės išlaikomomis, ir su komercinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Iš tiesų klausimas dėl kultūrinės žiniasklaidos yra politinės valios reikalas. Nes valdžia, kad ir kokios politinės krypties laikytųsi, privalo išsaugoti nepriklausomą, nekomercinę, dvasines visuomenės vertybes ugdančią periodiką. Galiausiai, argi tai nėra valstybės tikslas - išsilavinę, išprusę, žingeidūs piliečiai, skatinami eiti saviugdos keliu?
Šiandieną galime drąsiai sakyti, kad būtent kultūrinė žiniasklaida yra tikras profesionalų bastionas: ji pateikia informaciją profesionalių kultūros žinovų ir menininkų lūpomis, jos puslapiuose esantys tekstai demonstruoja pagarbą lietuvių kalbai, ji vengia bet kokių manipuliacijų ar pataikavimo siauriems užsakovų (nes tokių neturi) interesams. Taip, kultūros žiniasklaidai reikalingas valstybės palaikymas - ir finansinė parama, ir viešinimo, ir populiarinimo paslaugos. Nes valstybė turėtų skatinti piliečius tapti sąmoningais, išprususiais kultūros vartotojais. Tačiau valdžia negali nepastebėti, kad vyriausiojo redaktoriaus, atsakingo už leidinio turinį bei biudžetą, atlyginimo vidurkis yra 600 eurų - ar tai reiškia, kad šios pareigos turėtų būti tik hobis, bet ne darbas? Kad jis negali suburti etatus turinčios komandos, kad negali kompetentingiems autoriams sumokėti deramų atlygių. Valdžia neturi teisės įgalinti kultūros leidinius verslauti ir bet kokiu būdu užsidirbti lėšų savo atlyginimams, nes jie nėra komerciniai subjektai.
Pasidairius aplink, nesunku pastebėti, kad įvairios šalys savaip sprendžia kultūros politikos klausimus, tačiau iš artimiausių kaimynų patirties galime spręsti, jog kultūros žiniasklaida yra palaikoma bei remiama. Tyrinėdama Lenkijos, Latvijos ir Estijos situaciją, išskyriau tokius svarbiausius aspektus. Kiekviena valstybė kultūros žiniasklaidą finansuoja iš įvairių šaltinių - Kultūros ministerijų, fondų, skatindama rėmėjus, bet nėra taip, kad šį klausimą ignoruotų.
Lenkijoje, kurios gyventojų skaičius siekia bemaž 38 milijonus, 2020 m. 62-iems kultūros leidiniams (nors paraiškų teikėjų bemaž du kartus daugiau) skirtas biudžetas iš Kultūros ministerijos sudaro 2 953 348 zlotus. Galėtume konvertuoti ir sakyti, kad tai yra 647 167 eurai, tačiau turime matyti, kad realių kaštų santykis toks nėra, o greičiau 1 zlotas = 1 euras, nes vidutinis atlyginimas Lenkijoje yra 5536,80 zł. Negaliu atsakyti, kokia tiksli kultūros leidinių finansavimo politika, nes yra tokių, kuriems parama paskirta trejiems metams iš eilės, yra kuriems - tik metams, tačiau tendencija labai aiški - jų įvairovė didžiulė, apimtys bei periodiškumas skirtingi, bet valstybė stengiasi palaikyti ir paremti. Tiesa, po 1990-ųjų Lenkijoje skatintas privatus rėmimas, ir ši dėmesio kultūrai forma iki šiol sėkmingai gyvuoja. Yra ne vienas leidinys ar portalas, kurio metinį biudžetą sudaro vien tik aukos ir rėmėjų įnašai. Tad apibendrinus galima sakyti, jog šioje kaimyninėje valstybėje kultūros žiniasklaida yra gyvybinga, ją palaiko ir valstybė, ir kultūros vartotojai, privatus sektorius.
Latvijoje gyvena apie 2 milijonus žmonių. Šiuo metu latviai gali skaityti 14 kultūros leidinių (iš jų 8 - internetiniai). Finansavimo politika labai panaši į Lietuvos. Kultūros žiniasklaidos pagrindinis rėmėjas yra Kultūros kapitalo fondas, užtikrinantis leidinių gyvavimą. Aplikuoti galima 3 kartus per metus. Pateiksiu tik porą pavyzdžių, kokiomis sumomis remiami popieriniai žurnalai. Štai leidiniui „Domuzīme" (einančiam 2000 egz. tiražu) 2021 metams skirta 90 000 eurų 6 numerių išleidimui. Vyriausioji redaktorė gauna 1200 eurų atlyginimą. O žurnalo apie teatrą „Teātra Vēstnesis" 4 numeriams paskirtas 26 500 Eur finansavimas. Pabendravusi su leidinių redaktoriais sužinojau, kad kitais metais bus įgyvendintas projektas paramą skirti 3 metams, atsisakant blogosios praktikos, kai kasmet reikia įrodinėti, jog leidinys yra tik projektas ir kažką veiks tik metus. Dėl situacijos kaitos latvių kultūros žmonės dėkingi šalies prezidentui - intelektualui, teisininkui Egilui Levitui, ėmusiam aktyviai dalyvauti kultūros lauko pokyčių procesuose.
Na, ir visai kiti reikalai Estijoje, kurios teritorijoje gyvena apie 1 milijoną 300 tūkst. žmonių. 2012 m. Estijos valstybė nusprendė, kad prisiima naštą išlaikyti 16 kultūros leidinių ir tam sukūrė Kultūros laikraščių fondą. Kiekvieno šių leidinių redakcijos žmonės gauna atlyginimą kaip bet kurios kultūros įstaigos darbuotojai, finansuojami visi leidybos kaštai. Apie situaciją Estijoje pasisakysiu savaitraščio „Sirp" („Pjautuvas") vyriausiojo redaktoriaus Kaarelo Tarando žodžiais:
„Dabar minimalus šalies kultūros darbuotojo atlyginimas 1300 eurų per mėnesį, tokią algą moku ir visiems 8 savo redaktoriams. Tiesa, nepaisant valstybinės paramos, kažkiek lėšų leidinys užsidirba pats. Dėkui mūsų ištikimiems skaitytojams, kurie pusę popierinės „Sirp" versijos tiražo, t. y. 2500 iš 5000 egz., prenumeruoja. Mūsų leidinys susitelkęs ties tekstais, kiekvienas iš 8 redaktorių atstovauja savo kuruojamai sričiai: literatūrai, vizualiniam ir audiovizualiniam menui, teatrui, architektūrai, muzikai, mokslui. Turime ir du kalbos redaktorius, nes vienas tikslų - nepriekaištinga estų kalba. Žinoma, mūsų redaktoriai rašo ir patys, bet visgi stengiamės pritraukti kuo daugiau neetatinių autorių - juk neįmanoma patiems aplankyti visas premjeras, sudalyvauti visuose renginiuose. Per metus Estijoje pastatoma apie 200 pjesių, įvyksta daugiau kaip tūkstantis koncertų. Redaktorių vaidmuo be galo svarbus nušviečiant kultūrinį gyvenimą, ir jiems tenka rinktis, apie ką rašyti. Mažoms tautoms reikia ypač rūpintis savąja kultūra."
Atkreipkite dėmesį - estų savaitraščio tiražas yra 5000 egz., o prenumeruojama 2500 egz. Lietuvoje gyvena 2 milijonai ir 700 tūkstančių žmonių - dvigubai daugiau nei Estijoje. Mes turime apie 15 kultūros leidinių, kurių kiekvieno tiražas yra iki 2000, o vyriausiųjų redaktorių atlyginimas nuo 400 iki 900 eurų. Apie darbuotojus belieka patylėti - mes neturime jokių galimybių turėti redaktorių kiekvienai meno sričiai. Net dviems ar trims sritims. Taigi belieka paklausti - kiek dar ilgai kalbėsime, kad kultūra - valstybės prioritetas?
 
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizjos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 15:48
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media